Marina gali išlaikyti tiesioginį akių kontaktą aštuonias valandas per dieną tris mėnesius. Tiek truko jos performansas „Dalyvauja menininkė“ (The Artist is Present) Modernaus meno muziejuje Niujorke 2010 m. Dabar jo dokumentaciją galima pamatyti parodoje Kaune. Bet neapsirikite – tai nėra tiesiog garsaus performanso videoreportažas ar 2012 m. apie jį sukurtas filmas. Tai unikali videoinstaliacija, sutalpinanti visas Abramović ir priešais atsisėdusių žmonių valandas. Mes ir dabar galime jausti jų akistatas – kiekvienas Marinos veidas yra nufilmuotas būtent žvelgiantis į tą konkretų žmogų. Todėl tai nėra tiesiog nepažįstamų veidų amfiteatras, bet konkretūs žmonės ir menininkė, žvelgianti būtent į juos.
Marina Abramović jau tapo bendriniu performanso pavadinimu, beveik atskiru žanru – tai jos stiprybė ir prakeiksmas. Prakeiksmas, nes vartotojiškoje visuomenėje tai tapo savotišku „prekės ženklu“, kuris tiražuojamas, kopijuojamas, vagiamas, parodijuojamas. Nuo mokumentikos serijos „Laukiant menininkės“ („Waiting for the artist“), kur Mariną vaidina Cate Blanchett iki neseniai Vilniaus rotušėje rodyto Eglės Kasperavičiūtės nutapyto Abramović portreto. Tokia plati menininkės įvaizdžio sklaida – nuo holivudo žvaigždės iki lietuvių menininkės (nekalbant apie daugybinius mėgėjų ir įtakotojų atrajojimus) dar labiau įtvirtina jos vardą, antra vertus – devalvuoja „aukštojo“ meno išskirtinumo, unikalumo ir, neslėpkim – elitiškumo – pretenzijas.
Tačiau kartu tai ir Abramović stiprybė, nes ji sugebėjo laikiną performatyvų veiksmą ištęsti iki egzistencinės amžinybės (dabartinio išblaškytų akimirkų laiko kontekste) ir kartu įtvirtino ilgos trukmės performansą kaip savarankišką, įtaigią, vertingą (taip pat ir materialiai) šiuolaikinio meno sritį. Performansas iš alternatyvios, kartais šokiruojančios, pankiškos, net pavojingos veiklos tapo pripažinta, apmokama, kolekcionuojama autorine meno praktika, dažnai pasitelkiama meno institucijų gyvybei palaikyti.
Niekas iki jos nekūrė tiesiog savo buvimu.
Vis dažniau muziejai ir galerijos ne tik rodo – juose kažkas rodosi. Abramović tą vaiduoklišką būvį (kažkas rodosi? gal vaidenasi?) nuleido ant žemės ir apvalė nuo dekoratyvumo – vaizdavimo ir vaidybos, perkeldama akcentą iš ten (fantazija, kūrinio iliuzija) į čia. Į materialią, įkūnytą akistatą: „The artist is present“ – „Menininkė yra čia.“ Tiesiog yra. Ir to pakanka. Ne paveikslas, ne vaidmuo, ne scenarijus, tekstas – tiesiog buvimas. Niekas iki jos nekūrė tiesiog savo buvimu. Dar daugiau – jos kūrybinis impulsas atsiranda iš akistatos. Menininkė yra čia, bet būtent žiūrovas kiekvieną kartą vis iš naujo įsteigia jos buvimą kaip meninę praktiką, įtvirtina menininkės galią keisti aplinką stojus į akistatą su Kitu – be įprastų meninių medžiagų ir priemonių. Būtent todėl šio performanso pavadinimą verčiu akcentuodama akistatos vietą ir buvimą joje, o ne dalyvavimą.
Lietuviškai nusistovėjo vertimas „Dalyvauja menininkė“. Dalyvis yra tas arba ta, kuri dalijasi, rodo, duoda. Tarkim, Dainų šventės dalyviai dainuoja, o žiūrovai – žiūri (akivaizdu). Marina Abramović, nors ir dalijasi, bet nežinia, ar duoda – tradicine daiktine ar įgūdžių demonstravimo prasme.
Jos performanso įtaiga ir stiprybė ir yra ta, kad ji nieko nežada ir nieko neduoda. Ji tiesiog yra. O visa kita – dviejų žmonių susikaupimo, atsivėrimo, energijos apsikeitimo cheminė (ar ezoterinė) reakcija, kuri įvyksta arba ne. Tikėjimas meno kūriniu ir kūrėja čia pasiekia aukščiausią tašką. Nes jei netiki, tai šio kūrinio ir nėra. Nepaisant Modernaus meno muziejaus simbolinės galios, kilometrinių (tiksliau – valandinių) eilių, filmų ir fotografijų, liudininkų pasakojimų. Tikrasis performanso dalyvis yra žiūrovas, o menininkė – laidinininkė, mediatorė, mediumė ir šamanė – jei norisi mistifikuoti. Jei nesinori – tiesiog Marina, „einanti kiaurai sienas“, pasak jos autobiografijos.
Performanso „Menininkė yra čia“ (arba „Dalyvauja menininkė“) videoinstaliacijoje negali nepajausti emocinės įtampos ir intensyvios energijos apykaitos tarp menininkės ir žiūrovų. Jos pasišventimas auditorijai – beribis. Žmogus, atėjęs susitikti su ja, Marinai Abramović yra labai svarbus. Todėl geriausia su menininke bendrauti tiesiogiai – išgirsti, pamatyti ir pajausti jos gyvai įkūnijamą mintį.
„Žalgirio“ arenoje į menininkės paskaitą „Performansas. Praeitis, dabartis, ateitis“ atėję klausytojai ir žiūrovai pasijuto kaip masiniame hipnozės seanse – taip įtaigiai Abramović dėstė savo performanso istoriją. Būtent savo, tačiau ne tik pačios sukurtų – pristatė svarbius istorinius pirmtakus (Bruce Nauman, Laurie Anderson) išskirtinius šiuolaikinius menininkus (Tehching Hsieh) ir išgarsėjusią savo mokinę (Nezaket Ekici).
Galima pajuokauti, kad jei būtume susiprotėję padėti scenoje kibirą vandens, turbūt Abramović būtų ne tik jį įkrovusi, bet paskleidusi (neiš)gydomų garų pavidalu – kaip kitaip paaiškinti savotišką performansų cunamį, vėliau nusiritusį per Lietuvą? Nuo Rūtos Meilutytės plaukimo per raudonai nudažytą tvenkinį priešais Rusijos ambasadą Vilniuje, iki Agnės Jagelavičiūtės pomidorų (auto)atakos. Gal ir sutapimas, o gal Abramović įtaiga suveikė kaip katalizatorius – jei ne menininkėms ir nuomonės formuotojoms, tai publikai, kurios vaizduotėje toliau dauginosi performaso virusas.
Baigiantis Marinos Abramović parodos laikui galima pasvarstyti, ką jos meninė praktika ir metodas reiškia mums šiandien ir kokį atgarsį sukėlė jos pasirodymas Lietuvoje? Kaip ir kiekviena išgarsėjusi menininkė, Abramović sulaukė ne tik susidomėjusių žvilgsnių, bet ir kritikos strėlių. Aistė Kisarauskaitė „7 meno dienose“ pasigedo Abramović ankstyvų performansų ir gyvenimo partnerio Ulay indėlio akcentavimo, Paulina Eglė Pukytė LRT kultūros komentare „Apie dvi menininkes“ palygino Mariną su rusų menininke aktyviste, vadinama „taikos močiute“ Jelena Osipova. Šis tekstas buvo entuziastingai sutiktas, jo vertimas išspausdintas Lenkijos dienraštyje „Gazeta Wyborcza“ ir įrašytas tinklalaidėje. Pukytės kūrinys ir jo komentarai iškalbingai atskleidžia autorės ir dalies meno bendruomenės požiūrį į Abramović mitą, jos prekės ženklą.
Įtaigus, gerai sukomponuotas Paulinos tekstas grįstas kontrasto principu – turtinga meno pasaulio žvaigždė versus niekam nežinoma meno aktyvistė (nors irgi aprašyta tarptautinių medijų), kas dieną rizikuojanti savo sveikata ir gal net gyvybe. Tačiau būtent čia ir kyla skaitytojo dilema: ar pasiduoti katalizuojančiai binarinių opozicijų žaismei? Juk žinome, kad tokios opozicinės konstrukcijos nėra neutralios: juoda ir balta, aukšta ir žema, paviršius ir gelmė, šviesa ir tamsa, karas ir taika, gamta ir kultūra turi skirtingai įkrautas vertybines skales. Skaitant neapleidžia jausmas, kad iškeldami Jeleną žeminame Mariną – tai sustiprina dramatinį efektą, bet kartu sukuria neadekvatumo pojūtį. Nes lyginamos ne tik menininkės, jų kūrybinė veikla ir politinė pozicija, bet ir skirtingi kontekstai, istorinės aplinkybės:
„Kartais užsidarau savo miško trobelėje Niujorko valstijoje ir nevalgau šešias dienas, sako Marina.
Rusijos invazija į Ukrainą taip mane sukrėtė, kad tris dienas negalėjau nieko valgyti, sako Jelena.
Mano trobelėje nėra elektros ir telefono, sako Marina.
Telefoną man atjungė jau seniai, nes negalėjau sumokėti sąskaitos, sako Jelena“.
(Paulina Pukytė, „Apie dvi menininkes“)
Marina Abramović žinoma dėl fizines kūno galimybes tiriančių ištvermės performansų – tam ji pasitelkia ir badavimą. Lyginti jos pasirengimą performansams su Putino Rusijoje badaujančia opozicioniere, protestuojančia prieš karą, tai matuoti meninę veiklą aktyvizmo ir politinio pasirinkimo kriterijais. Ar daug pasaulio menininkų šiuo požiūriu galėtų prilygti Osipovai? Vis dėlto tai nėra hamletiška dilema: „kas prakilniau: ar nusilenkti dvasioj/ strėlėms ir dūžiams atšiauraus likimo,/ ar su ginklu prieš negandų marias/ į kovą stot ir jais nusikratyti“? Kas svarbiau, aktualiau, moraliau – menas ar aktyvizmas? O gal tai dirbtinė priešprieša? Abi menininkės palaiko Ukrainą savaip – savo galimybių ir geopolitikos kontekste. Osipova, gyvenanti Sankt Peterburge, kasdien išeina su plakatu – ir tai be galo svarbu pačių rusų savivokai ir laisvę ginantiems žmonėms. Abramović, gyvenanti Niujorke, nors ir kilusi iš Putiną palaikančios Serbijos, viena pirmųjų iš meno pasaulyje viešai pasmerkia Rusijos agresiją, surengia performansą ir surinktus pinigus aukoja Ukrainai.
„Štai Marina Abramović, septyniasdešimt šešerių, juodais it varnas plaukais, botokso išlygintu veidu, dizainerių drabužiais, viena garsiausių pasaulio menininkių. Štai Jelena Osipova, septyniasdešimt septynerių, žila, raukšlėta, be makiažo, tiesiog šiaip drabužiais, niekam nežinoma menininkė“. Taip, jos bendraamžės ir skirtingos, gyvena skirtingose šalyse ir politinėse sistemose, bet kažin ar jų meną ir pilietinę poziciją galima adekvačiai išmatuoti lyginant išvaizdą ir iš skirtinguose kontekstuose pasakytus žodžius.
Mano tikslas nėra sukritikuoti Paulinos feljetoną – jis puikiai atitinka žanro reikalavimus ir atskleidžia tam tikrą meno vertintojų skeptiškumą žvaigždės statusą gavusių meninink(i)ų atžvilgiu. Ir tas skeptiškumas, netgi kritika nėra blogai. Neturime garbinti net ir labai kažkada istorijoje nusipelniusių kūrėjų. Tačiau tai, kad jie tapo pramogų pasaulio dalimi, užsidirbo pinigų, tapo prekės ženklais ir įprato būti vertinami solidžiais honorarais (o ne nuvertinami kaip saviveiklininkai) nenubraukia jų ankstesnės kūrybos svarbos.
Galima nesižavėti naujausiais Abramović darbais, pavyzdžiui opera „7 Marijos Callas mirtys” (nes pompastiška, stokojanti humoro), tačiau kartu stebėtis drąsa įgyvendinti savo vizijas nebijant suklysti. Pagaliau galima ir sutaršyti, ignoruoti, juoktis ar verkti – bet jei menininkė sunkiu darbu, daug ko atsisakydama, pelnė pripažinimą ir jos vardas išlaiko trauką – tebūnie tai jos atlygis už tuos kūrinius, kurie įėjo į dailės istoriją ir kurie jaudina iki šiol.
Vis dėlto nesutikčiau, kad Mariną Abramović reikia užkonservuoti istorijoje ir ištraukti per paskaitas kaip performanso praeities herbariumą. Ilgai treniruota įtaiga, intensyvus buvimo čia ir dabar jausmas, kurį pajunti būdama šalia menininkės tebeveikia. Taip, tai prieštaringa ir komplikuota asmenybė, kurią formavo jos tėvų – Jugoslavijos partizanų – griežtas auklėjimas ir kartu privilegijos, močiutės ortodoksų tikėjimas ir jos pačios kelionės ir gilinimasis į skirtingas kultūras. Ji nėra ir neapsimeta idealu – ir mes neprivalome jos mylėti ir garbinti. Tačiau negalime ir apeiti šios performanso meną įtvirtinusios ir platesnei publikai pristačiusios menininkės nuopelnų.
Todėl prieš užsidarant vienai iš svarbiausių programos „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ parodų – Marinos Abramović „Būties atmintis“ Kauno parodų rūmuose (organizatorius – galerija „Meno parkas“, kuratorius – Arvydas Žalpys kartu su lenkiškos parodos kuratoriais Dorota Kuzma ir Waclawu Kuzma), verta ją dar kartą apžiūrėti ir prisiminti svarbiausius menininkės kūrinius ir idėjas. Siūlau prisiminti septynias svarbias menininkės mintis, išsakytas prieš ir po parodos Kaune atidarymo.
Transcendentiškas vaizdinys. Kalbėdama apie kūrinį Venecijos bienalėje „Balkanų barokas“ – performatyvią Jugoslavijos karo alegoriją, už kurią 1997 m. Marina Abramović buvo apdovanota „Auksiniu liūtu“, ji teigė, kad „menininkas turi sukurti kažką transcendentišką – tokį vaizdinį, kuris gali pasitarnauti skirtingu metu. Nes žmonijos istorija yra karų ir žudynių istorija“. Tai kūrinys, kuriame ant paskerstų gyvulių kaulo krūvos sėdinti menininkė bando juos nuvalyti ir nusiplauti kraują. Bet jis nenuplaunamas. Parodoje susipynė simbolinė ir materiali, abjektiška raiška – kai pūvančios negyvų kūnų liekanos kvapu ir vaizdu privertė ne tik šlykštėtis, bet ir įsisąmoninti naikinimo negrįžtamumą ir siaubą. Abramović aiškiai pasakė prieš Rusijos invaziją į Ukrainą vos prasidėjus karui.
Minties energija. Kalbėdama apie savo performansų metodą Marina akcentavo intuicijos, emocijų svarbą: „Menas turi būti jausmingas. Netikiu intelektualiu menu. Meno kūrinys pats skleidžia energiją ir turi galią pataikyti į paširdžius. Nuo manęs priklauso, kaip aš perduodu tą energiją publikai“ Apie medžiagos energetinį būvį kalbėjo ir Josephas Beuys‘as. Būtent todėl naudojo veltinį ir taukus savo instaliacijose. Abramović ritualines praktikas atsiejo nuo medžiagiškumo ir labiau pasikliovė sąmonės galia ir neverbaliniu minties perdavimu, kurių mokėsi iš šamanų, aborigenų ir Tibeto vienuolių.
Asketizmas ir meno kūrinio dematerializacija. Menininkė akcentavo vidinį ir išorinį formos – o taip pat ir performuotojo(s) išgryninimą, išsivalymą – visko, kas nebūtina, atsisakymą: „kai pradedi daryti performansus, atrodo, kad visko reikės – bandai pasislėpti už daiktų ir objektų. Performanse „Dalyvauja menininkė“ tėra dvi kėdės ir stalas. Po poros mėnesių atsisakiau stalo. Liko dvi kėdės, du vienas į kitą žiūrintys žmonės. Pradedi suprasti vidinės energijos galią. Nieko nereikia. Tik energijos apykaitos tarp tavęs ir žiūrovo – perdavimo ir grįžtamojo ryšio“.
Ilgai trunkantis performansas. Marina Abramović savo kūriniuose akcentuoja ilgai kaupiamą patirtį ir gilų susikaupimą, kurių reikia, kad menininko ir žiūrovo sąmonė pradėtų keistis.
„Ilgai trunkantis performansas turi transformacijos galią. Viskas, kas trunka penkias, dvidešimt valandų, du, tris mėnesius – tai keičia tave. O keisdamasis pats, tu kartu keiti auditoriją ir suburi meno bendruomenę. Tam turi pasiruošti dvasiškai ir fiziškai, būti neįtikėtinai stipri, nes kitaip nepajėgsi to padaryti“. Su tuo susijęs ir sugebėjimas priimti save ir savo kūną.
Įsiklausimas gebėjimas priimti save. „Džiaugiuosi, kad esu sena. Įgijau žinių ir išminties, kurios neturėjau jaunystėje. Dabar tik reikia būti sveikai ir pasidalinti tuo su jaunesne menininkų karta. Neužtenka sulaukti sėkmės ir niekuo daugiau nesirūpinti. Menininko pareiga – perduoti žinias“. Marina Abramović yra įkūrusisavo vardo institutą, kuriame perduoda savo sukauptą patirtį jauniems menininkams ir padeda jiems pasirengti ilgos trukmės performansams.
Performanso autorystė. Marina Abramović daug dirbo, kad performasas taptų pripažintu autoriniu kūriniu, kad už jo atlikimą būtų mokama – taip pat ir už autoriaus teises. Atlikdama kitų autorių performansus „Septyni paprasti kūriniai“, ji sukūrė precedentą, kaip reikia naudoti performansus: gauti menininko ar jo fondo leidimą, sumokėti autoriui, atlikti naują kūrinio interpretaciją ir būtinai nurodyti šaltinį, iš kur paimta originali medžiaga. Anksčiau performasai buvo „niekieno teritorija“ – kas norėjo, tas ėmė ir naudojo kaip išmanė, nekreipdami dėmesio į juos sukūrusius menininkus.
Savo meno praktikoje Abramović autorystės sampratą pastūmėjo iki egzistencinės briaunos – kai autorė ir kūrinys yra viena, o žiūrovas visada yra menininkės akivaizdoje. Kartu ji akcentuoja, kad „performaso menas yra tiesioginis ir emocionalus, tai nėra vartojimo prekė“.
Įvaizdžiai. Vienas iš svarbiausių Marinos Abramović kūrybos bruožų – nematerialios energijos ir konkrečių, net simbolinių įvaizdžių dermė. Ji renkasi pačios išbandytus, bet ir kultūriškai įkrautus, dažnai įvairių kultūrų tradicijose ir pasakojimuose naudojamus įvaizdžius: sieną, žvaigždę, dykumą, kaukolę, kaulus. Simbolinius ženklus ji renkasi dėl jų asmeninės svarbos ir tam tikros energijos. Ji atidžiai studijuoja simbolių naudojimo taisykles ir kontekstą: „Žvaigždė gali būti komunistų simbolis, o apvertus ji reiškia ką kitą. Svastiką randame uolų piešiniuose – nuo Australijos aborigenų iki Tibeto vienuolių, bet jie visada vaizdavo dvi svastikas, žiūrinčias į priešingas puses. Naciai naudojo vieną – ir tai suardė simbolinę pusiausvyrą“. Todėl pusiausvyros siekis yra labai svarbus Abramović meninėje praktikoje. Didžiąja kinų siena menininkė ėjo tris mėnesius, kad susitiktų ir išsiskirtų su savo gyvenimo ir meno partneriu Ulay‘umi. Savo biografiją ji pavadino „Eiti kiaurai sienas“. „Kai gimiau, visur susidurdavau su daugybe sienų. Aš nesu tas žmogus, kuris tiesiog stovės prieš sieną – aš ją sugriaunu. Už jos yra kita, paskui dar kita. Neužtenka nugriauti vieną sieną, kad atsidurtum laisvėje. Reikia peržengti daug sienų – fizinių, mentalinių, emocinių. Kai pamatai priešais kliūtį, išsikeli tikslą ją nugalėti, peržengti ir pamatyti, kas yra kitoj pusėje. Daryk ne tai, kas patinka, o tai, ko bijai. Nes tame slypi pokytis“.
Marinos Abramović paroda Kauno paveikslų galerijoje veiks iki liepos 30 dienos.
