Kažkada šis namas buvo pilnas žmonių, Tai – savamokslio Garliavos skulptoriaus ir drožėjo iš medžio Dominyko Vizgaičio namai. Keturis vaikus kartu su žmona užauginęs kūrėjas Anapilin iškeliavo 2005 metais, būdamas 96 metų. Jo kūrybą saugo sūnus ir dukra.
Nuo prakartėlių iki medinių basučių
„Tėvas prie meno buvo linkęs nuo pat vaikystės. Būdamas pirmoje klasėje išdrožė medinę varlę ir padovanojo mokytojui. Tada nemokamai gavo žurnalą“, – pasakojo menininko sūnus Juozas Vizgaitis.
Jo vaikystės namuose Garliavoje iki šiol likusios ne tik betoninės skulptūros, tačiau ir gausybė tėvo drožinių.
D.Vizgaitis droždavo pačius įvairiausius darbus, jo temos – vestuvės, per didelis alkoholio vartojimas (mat pats alkoholio nevartojo) taip pat prakartėlės, simboliai bažnyčioms. Būtent prakartėlės buvo eksponuojamos Rumšiškių liaudies buities muziejuje.
Be to, kaip pasakojo J.Vizgaitis, karo metais šis pomėgis tėvui tapo ir pragyvenimo šaltiniu – jis droždavo basutes mediniais padais ir vaikiškus vežimėlius, kuriuos parduodavo.
Drožėjas ir skulptorius D.Vizgaitis greta savo pomėgio dirbo ir kitus darbus bei užsiėmė papildoma veikla.
Prieš karą jis buvo Šaulių sąjungos narys, vėliau dirbo gaisrininku, mėsos kombinate ir aviacijos dirbtuvėse Kaune.
Tiesa, pradėjęs kurti skulptūras kūrėjas vis nenutaikydavo skulptūros galvos ir kūno (jei tai buvo žmogaus ar gyvūno skulptūra) proporcijų, todėl galva išeidavo vis didesnė, o liemuo – trumpas. Kiek vėliau proporcijų jį pamokė greta gyvenęs kaimynas.
J.Vizgaičio darbai – fotogalerijoje.
Atrasti žmones – sukurti jausmą
„Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programa „Fluxus Labas!“ skatina bendruomeniškumą ir žadina mikrorajonus bei Kauno rajono seniūnijas. Šios programos kuratoriai taip pat ieško žmonių, telkiančių savo bendruomenes, atrandančių ryšius su gyvenamąja aplinka ar savo neatrastų talentų.
„Kaunas 2022“ bendruomenių programos „Fluxus Labas!“ koordinatorė Austėja Bliumkytė-Padgurskienė sako, kad atrasti vietos bendruomenės žmones visų pirma reiškia sukurti tos vietos jausmą.
Gyvenamoji vieta ar aplinka yra žmonės, jų istorijos, jų patirtys ir praeitys.
„Šios šeimos Garliavoje istorija yra viena iš miestelio portreto dalių. Pažinti giliau ir artimiau, ieškoti savasties, užčiuopti identitetą, atrasti savitų vietų, žmonių, matančių pasaulį kitaip, pagaliau – atpažinti savo rajoną. Kuriant ryšį su savo gyvenamąja aplinka tai yra labai svarbu“, – kalbėjo A.Bliumkytė-Padgurskienė.
Pasak A.Bliumkytės-Padgurskienės, ne kartą iš vieno ar kito rajono, miestelio gyventojų teko girdėti frazę: pas mus nieko įdomaus nevyksta. Tačiau jei įvairias istorijas, žmones ir įvykius sudėtume į vieną mozaiką – bendruomenė įgytų savo spalvas, savo unikalumą ir savo charakterį.
„Nebūtinai tai turi būti tik dideli vardai arba įspūdingi pasiekimai. Visų pirma pažinkime savus žmones, nes net ir maža detalė padeda kurti jausmą, atsiranda ryšys su savo gyvenamąja aplinka“, – kalbėjo pašnekovė.
Nori supažindinti ir kitus
Greta Duobienė, „Fluxus Labas“ agentė Garliavoje, Vizgaičių sodybą pastebėjo dar nedalyvaudama „Kaunas 2022“ bendruomenių programoje.
Skulptūros sodyba jai visad atrodė įdomi ir kėlė klausimų. Kaunietė sako, kad šią sodybą yra pastebėję ir žino tikrai ne visi garliaviškiai.
„Norėčiau, kad čia galėtų apsilankyti ir vaikai, parodyti jiems, kol visa tai neišnyko, kol dar yra saugoma.
Taip pat norisi, kad tai pamatytų ir daugiau žmonių, kurie dar nematė, kad tas žmogus nebūtų pamirštas“, – sakė pašnekovė.
G.Duobienė taip pat nori įvairias Garliavos istorijas surinkti į atskirą leidinį.
„Kalbant apie konkrečiai šias skulptūras, juk jas veikia aplinka – jos yra lauke. Todėl taip pat norisi užfiksuoti, įamžinti, kol visa tai neišnyko, kol juntama šios vietos dvasia, kol šias istorijas gali pasakoti tautodailininko artimieji ir yra galimybė jas išgirsti iš pirmų lūpų“, – sakė G.Duobienė.
