„Kaunas 2022“ ambasadoriai 15min portale dalinasi mintimis ir idėjomis, kaip gyventi karantino sąlygomis, nepasiduoti panikai bei kokiomis veiklomis užsiimti būnant namuose.
Po ilgų atostogų Ispanijoje L.Adomaitis su šeima šiuo metu laiką leidžia saviizoliacijoje ir, kaip sako pats, turi daug laiko tam, kam jo seniau vis pristigdavo.
– Linai, kur ir kiek laiko buvote išvykę, kada grįžote?
– Su šeima į Ispanijos pietus išvykome dar pernai, spalio pradžioje. Tai buvo sena mūsų svajonė – atitrūkti nuo rutinos bent pusei metų. Taigi Malagoje mėgavomės barchatiniu oru, daug vaikščiojome po miestą ir pajūrio promenadą, atšventėme dukrelės Saulės vienerių metukų gimtadienį.
Lapkričio pradžioje nuskridome į Kanarų saloms priklausančią Fuerteventūrą, kurioje praleidome net tris mėnesius. Gyvenome visai ant vandenyno kranto, kasdien daug laiko praleisdavome gryname ore. Išmaišėme salą skersai ir išilgai.
Nemažai nardžiau po kūrybines gelmes, sukūriau daug eilėraščių. Smagu čia buvo stebėti dukros pirmuosius žingsnius ir žodžius. Labai pamilome šią nuostabią salą, tačiau vasario pradžioje išplaukėme į Gran Kanariją, kur ketinome būti iki balandžio pradžios.
Deja, praėjusį ketvirtadienį žaibiškai grįžome į Lietuvą. Per valandą susikrovėme lagaminus ir netrukus jau sėdėjome lėktuve.
– Grįžti pavyko sklandžiai?
– To lemtingo praėjusio ketvirtadienio rytą pasakiau žmonai, kad turime išvykti iš salos ne tik kad šiandien, bet dabar! Nors panikos gatvėse dar nebuvo, o paplūdimys prifarširuotas tūkstančiais žmonių, visgi įtampa ore tvyrojo.
Todėl nieko nelaukdami ir nusipirkome bilietus artimiausiam skrydžiui per Daniją. Buvo nesvarbu, kiek kainuoja bilietai, juolab, kad įsigijome paskutinius bilietus.
Skrendant lėktuvu apėmė labai geras jausmas, jog artėjame link savo išsiilgtų namų. Iš Kopenhagos skridome į Rygą, o iš ten – į Vilniaus oro uostą. Jau kitą dieną Danija uždarė savo sienas ir grįžimas žmonėms tapo problematiškas. Galima sakyti, spėjome į „paskutinį traukinį“. Dėkui Dievui, kelionė praėjo labai sklandžiai.
– Kaip jaučiasi žmogus, skubėdamas namo? Skubėdamas dėl grėsmės, kuri galbūt nėra visai apčiuopiama, nėra pažįstama?
Svarbiausia, kad visa šeima kartu.
– Šiuo atveju grėsmė buvo dvejopa – viruso spartus plitimas visame pasaulyje ir atšaukinėjami skrydžiai bei uždaromos sienos. Norėjome kuo greičiau į Lietuvą.
Dabar be galo džiaugiamės, kad esame visi kartu, savo jaukiuose namuose, o ne karantinuojami kažkur už 5 tūkst. kilometrų, nuomojamame bute. Svarbiausia, kad visa šeima kartu.
O juk per tą pusę metų reguliariai grįžinėjau į Lietuvą koncertams, turėjau daugybę skrydžių pirmyn ir atgal. Buvo suplanuota ir mano kelionė į Italijos kalnus, bet jų atsisakiau tik sužinojęs apie tokią nepalankią situaciją.
– Kada baigsis jūsų saviizoliacijos laikas?
– Dar iki šio karantino pabaigos, tačiau, esant reikalui, liksime namuose ir ilgiau. Pandemijos mastai pranoksta viską, ką mūsų karta matė iki šiol. Svarbu vienybė ir visuomenės bendradarbiavimas.
– Ką veikiate, kaip leidžiate dienas, ar nepristinga veiklos? Gal atradote kažką naujo, gal radote laiko tam, kam jo iki šiol trūkdavo?
– Dienos bėga greitai, nes daug planetų, žvaigždžių ir galaktikų sukasi aplink Saulę (šypsosi).
Daug dėmesio skiriame dukrelei: skaitome vaikiškas knygas, kartu gaminame maistą, grojame pianinu, dainuojame, šokame, juokaujame. O kai Saulė miega pietų miego, su Irma žiūrime serialus. Tiesa, pradėjau namuose tvarkyti tokius dalykus, kuriems buvo įsišaknijęs „ai, rytoj padarysiu“, „tai gali ir palaukti“.
– Kaip ši situacija pakeitė jūsų artimiausius planus kalbant apie darbą, muziką, koncertus, kūrybą?
– Kol kas visas pasaulis giliai įkvėpęs oro ir laukia, kaip viskas klostysis toliau. Bet ši situacija vienaip ar kitaip palies ir šou verslą. Atšaukta Eurovizija, sporto čempionatai, daugybė renginių. Kol kas dar nė vienas mano koncertas neatšauktas, bet keli jau iš pavasario perkelti rudeniui.
Labai viliuosi, kad pandemija bus sustabdyta. Norėčiau, kad gruodžio mėnesį planuojamas mano koncertinis turas „Saulės pėdomis“ didžiosiose šalies arenose įvyktų. Taigi nedramatizuojam, stebim žinias, kruopščiai laikomės specialistų nurodymų ir toliau ruošiamės turui, nes darbo prie jo išties daug.
– Linai, galbūt teko girdėti frazę, kartais – priklausomai nuo situacijos – ja žmonės dalindavosi socialiniuose tinkluose. Ta frazė skamba taip: „Sustabdykit pasaulį, aš noriu išlipti“. Štai panašiai ir nutiko. Kokios mintys kyla jums kalbant apie pandemiją? Vieni sako, kad tai Žemė mums siunčia ženklą ir ji pavargo nuo mūsų vartotojiškumo, kiti kuria sąmokslo teorijas, kad tai biologinis ginklas, treti – kad tai laikas sustoti ir pradėti gyventi lėčiau. Matyt, kiekvienas mes dabar turime savų minčių. Pačių įvairiausių. Kokios jūsų mintys?
– Man priimtina mintis, kad žemė pavargo nuo žmonių godumo ir pykčio, nuo karų, negailestingai kertamų miškų, nuo begalinės taršos ir prarastų vertybių. Antarktida tirpsta nesuvokiamu greičiu, o tai gali būti dar didesnė problema ir už virusą.
Žmogui aiškiai siunčiama žinutė – sustok, nusiramink, apsidairyk aplinkui! Ar matome šalia savęs esančius, ar esame jautrūs vargstančiam, ar jaučiame pagarbą senam žmogui, ar mylime savo artimą? O gal, sakydami myliu, rodome pirštu į save? Šis laikas kiekvienam iš mūsų iškelia esminį klausimą apie prasmę.
– Kokį filmą, kokią knygą patartumėte pasižiūrėti ir perskaityti tiems, kas laiką leidžia namuose ir šiuo metu jo turi daug? Apskritai, kaip išbūti namie, kad netaptume tomais henksais, kalbančiais su ponais wilsonais?
– Jei kas nematė rekomenduočiau serialus „Peaky Blinders“, „West World“, „The Bible“, „A.D. Kingdom and Empire“. Tikrai visi skaniai susižiūrėjo.
Bacho ir Mocarto kūryboje daug šviesos, ramybės ir prasmės, Whitney Houston balse, rodos, išgirsti pasaulio grožį. Įvairiausi nuotykių romanai užpildo tuščias minutes. O knygų knygoje – Šventajame Rašte – slypi išmintis ir visi visi atsakymai.
– Kur ir kaip pats randate ramybę, kada tenka priimti nelengvus sprendimus, pagaliau – kada liūdna?
– Ramybė gyvena mano dukros sapnuose, mano žmonos šypsenoje ir mano drąsoje.
Nelengvi sprendimai būna tuomet, kai užvaldo abejonės, todėl visada stengiuosi kaip įmanoma greičiau jas išsklaidyti. O liūdesys yra labai vertinga būsena, nes tada supranti, kas yra tikras džiaugsmas. Be to, liūdesyje apsigyvena pačios geriausios kūrybinės mintys. Liūdesys jas pažadina, ir tada kūryba vėl leidžia pajusti džiaugsmą.
