Lietuviškos šaknys
Nors W.Kentridge‘o protėviai buvo litvakai, Lietuvoje menininkas lankosi pirmąjį kartą. Jam tai puiki proga pažinti savo šaknis, o lietuviams – galimybė išvysti vieno iš įtakingiausių šiuolaikinių menininkų kūrinius.
Menininkas yra teigęs, kad jo santykis su Lietuva nėra itin geras. Jo požiūriu, žydų tautybės žmonių patirti siaubai nustumti į periferiją, tačiau nepaisant to, atvykęs jis bando šalį prisijaukinti. „Mano santykis su Lietuva – vis dar atsargus“, - parodos atidarymo metu prasitarė W.Kentridge‘as.
Savo paroda menininkas nori prisiminti apie istorinės atminties svarbą: „Tai turėtų atstoti visas mūsų ir mano supratimo spragas. Tai, ko neatsimename, nes tai buvo nuslėpta, nes mūsų galvos buvo užimtos lengvesnių, labiau guodžiančių minčių, nes neradome jėgų ieškoti savo istorijų sąryšio.“
Pirmą kartą su Čiurlioniu
Pradinė parodos vieta turėjo būti Mykolo Žilinsko dailės galerija, kaip tik atidaryta po renovacijos. Visi talpios galerijos aukštai turėjo būti dedikuoti W.Kentridge‘o parodai. Pasak parodos kuratorės Virginijos Vitkienės, taip neatsitiko dėl įvairių infrastruktūrinių keblumų, tačiau menininkas džiaugiasi, jog galiausiai jo kūriniai eksponuojami kartu su M.K.Čiurliono darbais.
M.K.Čiurlionio ekspozicijoje pirmą kartą, nuo jos pastatymo, eksponuojami kito menininko darbai.
Paroda išsidėsčiusi per kelis M.K.Čiurlionio muziejaus aukštus. Pažintis su menininko kūryba prasideda nuo kūrinio pavadinimu „Kai aš esu miręs ir man reikia švelnumo“. Kūrinys atvaizduoja mirties procesiją, o procesija menininko kūryboje yra vienas kertinių, pasikartojančių motyvų. „Visoje parodoje galima atrasti pasikartojančių procesijos elementų“, – teigia V.Vitkienė.
Antrame muziejaus aukšte yra „Black Box“, kur dominuoja visa retrospektyva skirta menininko piešinių projekcijoms. Galima išvysti vienuolika filmų, kurie kas mėnesį keisis, ir žiūrovai galės pamatyti vis kitą vaizdo medžiagą.
Antrojo aukšto erdvėje eksponuojamas vienas svarbiausių menininko kūrinių – „Laiko atmetimas“. Kartu su reliatyvizmo teorijos teoretikais jis kvestionuoja laiko sąvoką, sakydamas, kad nėra nei gimimo, nei mirties, nes laiką sugalvojo pats žmogus. Čia galima pamatyti instaliaciją pavadinimu „Dramblys“, kuri sukurta taip, tartum atkartotų kvėpuojantį mechanizmą. Tai, pasak menininko, yra laiko simbolis.
Šioje erdvėje K.Kentridge‘as žiūrovui rekomenduoja praleisti bent 28 minutes.
Paskutinė „Tai, ko nepamename“ instaliacija siejasi su pirmąja. Šis kūrinys specialiai sukurtas Kauno auditorijai ir pavadintas „Medžių procesija“. Tai parodo, jog nors menininko kūryboje – daug skirtingų elementų, tačiau viskas esą asociatyvu. Instaliacijoje atvaizduotos Kauno žydų kapinės bei Pietų Afrikos peizažas.
Svarbų vaidmenį šiame kūrinyje užima garsas: muziką atlieka pietų Afrikos juodaodžiai, zulų kalba dainuojamas krikščioniškas gospelas. Menininkas ragina šioje parodos dalyje vaikščioti, nes kiekvieno garso takelio šaltinisskirtingas. Pasak parodos kuratorės, šis paskutinis kūrinys buvo planuotas taip, jog žiūrovas jį patirtų tartum iš po žemių.
Paroda „Tai, ko nepamename“ sujungia skirtingus žmones ir skirtingas jų atmintis, bei siūlo pažvelgti į tai, ką galbūt pamiršome, nes atmintis yra svarbi.
Kaip teigia V.Vitkienė, „ W.Kentridge’as tikisi užpildyti atminties įtrūkius ir kalbėtis su mumis apie tai, ko sąmoningai ar nesąmoningai nepamename. Jis kviečia mus į dialogą su savimi. „Tai, ko nepamename“ – paroda, kuria siekiama sujungti išbarstytus istorijos įvykių krislelius į prasmingas mozaikas, lyg veidrodis atspindinčias į jį žiūrinčius.“
Simonas Kairys prisiminė Leonidą Donskį
Kultūros ministras Simonas Kairys taip pat apsilankė parodoje, pranešė Kultūros ministerija.
„Nors didysis Kauno – Europos kultūros sostinės atidarymas mūsų laukia rytoj, vis dėlto viskas pačia aukščiausia nata prasideda būtent čia ir dabar. Čia, nuostabioje čiurlioniškoje karūnoje, kuri puikiai mena tarpukarinį Kauną ir jo posūkį į modernybę. Čia, kur plonytė siena skiria karą ir meną. Čia, kur šiandien gerbiamas W.Kentridge’as mus provokuoja patyrinėti tai, ko neatsimename“, – kalbėjo kultūros ministras.
Kreipdamasis į susirinkusiuosius, ministras prisiminė šviesaus atminimo profesorių Leonidą Donskį, kuris taip pat prisidėjo kuriant Kauno – Europos kultūros sostinės programos pagrindą. Profesorius mūsų gyvenamą laikotarpį yra pavadinęs atminties ir užmaršties kovos lauku. Pasak S.Kairio, šiame lauke labai greitai pradingsta ir kasdienės smulkmenos, ir ryškios asmenybės, ir skaudūs ar džiugūs įvykiai.
Pasistenkime ją išgirsti.
„Vis dėlto būtent miestas yra tas kultūrinis audinys, kuris gaubia mus prisiminimais. Kurio išraiškingi pastatai, gatvių lygiagretės, parkai, fontanai ir, be abejo, kultūrinės tradicijos mums kalba anksčiau gyvenusiųjų balsais. Tai jų, ankstesnių Kauno žmonių, vardu miestas šiandien kreipiasi į mus ir kviečia atsiminti. Tuos, kurie čia kūrė, statė, siekė šviesos, kurie norėjo save įamžinti mieste, o miestą padaryti amžinu. Tai įmanoma tada, kai bendras tikslas yra svarbiau nei skirtumai, kai meilė miestui ir šaliai vienija labiau, nei skiria pažiūros ar kultūriniai kontekstai. Tai puikiai iliustruoja ir šis pastatas – trijų talentingų architektų Karolio Reisono, Vladimiro Dubeneckio ir Kazimiero Kriščiukaičio kūrinys.
Mes turime atsiminti šiuos ir kitus savo pirmtakus tam, kad galėtume ir toliau projektuoti miesto ateitį, tuo pačiu gebėdami žvelgti ir į amžinybę. Be to, turime daryti tai jautriai, reaguodami į pokyčius bendruomenėje, visuomenėje ir pasaulyje. Miestas irgi keisis dar daug kartų – tai neišvengiama. Bet šiandien mes esame jo pokyčių architektai. Kartu mums tenka ir atminties archeologų, ir vizionierių bei futuristų vaidmuo“, – kalbėjo S.Kairys.
Kultūros ministras padėkojo W.Kentridge‘ui už kvietimą leistis į kelionę po atmintį:
„Ši paroda yra ne tik didelė Europos kultūros sostinės programos ambicija, ne tik itin aukštai iškelta kartelė, bet kartu – ir įžanga į visus metus Kaune skambėsiančią atminties simfoniją. Pasistenkime ją išgirsti. O Kauno – Europos kultūros sostinės komandai ir apskritai visiems kauniečiams linkiu šiemet kuo dažniau ištarti ne tik „sveiki atvykę“, bet ir „sveiki sugrįžę“.“
Paroda veiks 2022 m. sausio 22–lapkričio 30 d. Nacionalinis M.K.Čiurlionio dailės muziejus (V. Putvinskio g. 55, Kaunas)
