Litvakų kultūros forumas: pranešėjai iš viso pasaulio ir tapatybės paieškos

„Rodosi, drauge praleidome visą savaitę“, – uždarydama Litvakų kultūros forumą tarė jo ir „Kaunas 2022“ programos „Atminties biuras“ kuratorė Daiva Price, rašoma „Kaunas 2022“ pranešime spaudai.
Litvakų kultūros forumas
Litvakų kultūros forumas / Gražvydo Jovaišos nuotr.

Per vos dvi paskutines rugsėjo dienas Vytauto Didžiojo universiteto Didžiojoje salėje savo įžvalgomis ir akademine, kultūrine bei asmenine patirtimi pasidalino net 25 pranešėjai iš viso pasaulio, visi jaučiantys ryšį su Lietuva ar čia gyvenantys. Nuo Kauno iki Pietų Afrikos Respublikos – akivaizdu, iš mūsų regiono išaugęs litvakiškasis pasaulis neturi sienų ir yra svarbus apmąstymų bei įkvėpimo šaltinis. Ką reiškia būti litvaku ir kaip menas bei kultūra padeda suprasti sudėtingą istoriją – apie tai diskutuota dvi forumo dienas.

Gražvydo Jovaišos nuotr./Litvakų kultūros forumas
Gražvydo Jovaišos nuotr./Litvakų kultūros forumas

Atidaryme – temų aktualumo pabrėžimas ir empatijos linkėjimai

Ministrė Pirmininkė Ingrida Šimonytė linkėjo forumo dalyviams visiems kartu rasti tas raiškos formas, kurios ugdytų pagarbą, empatiją, skatintų priimti kitą žmogų ne kaip konkurentą, bet kaip praturtinančią dovaną. „Rusijos karo Europoje akivaizdoje mums visiems tenka ne tik teorinė, bet reali atsakomybė pasirinkimais ir veiksmais užkirsti kelią nusikaltimams prieš žmoniškumą“, – renginio aktualumą pabrėžė „Kaunas 2022“ vadovė Virginija Vitkienė.

Europos Komisijos kovos su antisemitizmu ir žydų gyvenimo puoselėjimo koordinatore Katharina von Schnurbein pastebėjo, kad iki šiol jokioje kitoje Europos kultūros sostinėje žydiškasis paveldas nebuvo taip plačiai pristatomas, kaip Kaune. Izraelio ambasadorė Lietuvoje Hadas Wittenberg Silverstein priminė, kad būti litvaku – ne tik geografinė samprata, o ir kultūros bei asmenybės dalis.

Apibrėžimų ir patirčių spektras

Pirmąją forumo dieną dalyviai pateikė platų litvakų tapatybės apibrėžimų spektrą. Pietų Afrikos Respublikoje gimęs istorikas, knygos „Žydai Lietuvoje, Lenkijoj ir Rusijoje“ autorius prof. Antony Polonsky teigė, kad litvakas – tai racionalus žmogus, hasidizmo ir misticizmo oponentas, savotiškas socialinis radikalas: „Taip, remiuosi klišėmis, bet jos – paprastas būdas išreikšti sudėtingą informaciją, ir jose paprastai yra krislas tiesos.“

Socialinės psichologijos profesorius, Jeilio universiteto prezidentas Peter Salovey litvako tapatybės sampratą atskleidė per itin turtingą ir plačią savo šeimos istoriją. Vilijampolės bendruomenei dar XVIII a. vadovavo amerikiečio prosenelis Juozapas cha–Levi Soloveičikas.

Kitoje P.Salovey giminės medžio pusėje – garsusis rabinas Chaimas iš Voložino, Vilniaus Gaono mokinys. „Mąstydamas apie savo tapatybę niekaip nesutalpinu jos į šiuolaikinės Lietuvos ribas“, – teigė glaudų santykį su judaizmu ir jo tiesomis pabrėžęs akademikas, taip pat pridėjęs, kad į šiuolaikinę litvakiškosios tapatybės sąvoką telpa ir humoras bei maistas.

A.Polonsky pradėtą literatūrinę temą pratęsė ir papildė forumo svečiai iš Lenkijos Dr. Robert Kusek ir Dr. Wojciech Szymański. Savo moksliniuose darbuose jie tiria, kokios įtakos šaknys šiame Europos

regione turi Pietų Afrikos rašytojams ir vaizduojamojo meno kūrėjams, koks jų santykis su skaudžia atmintimi. Ne visuomet tikroji kelionė į protėvių žemę įvyksta, ir ne visuomet ji pateikia tuos atsakymus, kokių viltasi – išskirtos kelios santykio su Lietuva galimybės.

Psicholingvistė prof. Tsvia Walden iš Ben Guriono Negevo universiteto (Izraelis) savo pranešimu padėkojo Kaunui už jo indėlį į moderniąją hebrajų kalbą, kurią gimtąja šiandien laiko apie apie 10 milijonų žmonių. Prie to daug prisidėjo Kaune kūręs rašytojas Abraoamas Mapu, pirmojo hebrajiško romano autorius, ir šiame mieste eiliuoti pradėjusi Lėja Goldberg, parašiusi daugybę dainų ir knygų žydų vaikams.

Diskusijoje „Ką reiškia būti litvaku“ prof. A.Polonsky prie vieno stalo pasodino prof. P.Salovey, prof. R.Kusek ir prof. T.Walden. „Moderniojoje hebrajų kalboje terminas „litvakas“ nenurodo, kur esi gimęs – mes sakome „litvakas“ turėdami omenyje, kad žmogus nėra hasidas“, – teigė pastaroji. „Jei Niujorko ortodoksui pasakytum, kad vyksti į litvakų forumą Lietuvoje, jis manytų, kad skrendi studijuoti toros“, – apibrėžimų spektrą dar išplėtė P.Salovey.

Gražvydo Jovaišos nuotr./Litvakų kultūros forumas
Gražvydo Jovaišos nuotr./Litvakų kultūros forumas

Akademikas A.Polonsky pasidalino savo pastebėjimais – šabo metu kai kurie PAR litvakai važiuodavo į sinagogą automobiliu ir sakydavo, kad „tai nesiskaito, jei niekas nemato.“ „Atvykau į Kauną pasiruošęs faktų apie religinius skirtumus, bet klausydamasis pranešimų nustebau, kaip patogiai žmonės jaučiasi naudodami terminą litvakas įvairiuose kontekstuose“, – taškus ant i sudėjo svečias iš Lenkijos R.Kusek.

Menas kaip atminties katalizatorius

Penktadienį Lietvakų kultūros forumo pranešėjai diskutavo apie meno vaidmenį suprantant istoriją. Nors pristatyti projektai ir pasaulėžiūros itin įvairios, visi sutarė – praeitis turi būti tyrinėjama tam, kad galėtume eiti į priekį.

„Paminklas – ne tiek rezultatas, kiek procesas“, – teigė prof. James E. Young, Masačusetso Amhersto universiteto anglų kalbos ir judaikos studijų profesorius emeritas, Holokausto, genocido ir atminties studijų instituto įkūrėjas ir direktorius. Anot, jo, vieši monumentai kuria bendros atminties iliuziją, o jų ir muziejų bumas akivaizdus tuomet, kai visuomenėje išauga poreikis vienybei ir bendrumui, tačiau daugybė dabar egzistuojančių memorialų itin archaiški, o naujoji karta nebepasitiki statiškomis formomis.

J.E.Youngo išdėstytas mintis pratęsė Paulinos Eglės Pukytės ekskursas į 2017-uosius, kai menininkė buvo pakviesta kuruoti 11-ąją Kauno bienalę „Yra ir nėrA.Paminklo (ne)galimybės klausimas“. „Siekėme skatinti tokius paminklus, su kuriais žmonės galėtų bendrauti, taip pat pakeisti disbalansą, kam ir kaip statomi paminklai“, – audringą šiuolaikinio meno sezoną Kaune prisiminė P.E.Pukytė.

„Mąsčiau, koks menas gali padėti sujungti pasaulietiškąjį ir dvasinį pasaulius“, – teigė Jyll Bradley (Jungtinė Karalystė), pristačiusi po Kauną pasklidusį projektą „Slenkstis“. Su žydų bendruomenės istorija susiję pastatai pažymėti šiuolaikiškomis menorų interpretacijomis. „Jauni žmonės, su kuriais susipažinau Kaune, yra vienas svarbiausių dalykų, kuriuos išsinešu iš šio projekto – juos jaudina iki šiol negirdėtos istorijos, o mes turime suteikti jiems įrankių žengti pirmyn“, – įsitikinusi J.Bradley.

„Sugrąžinti į Kauną“ – taip vadinasi forume pristatytas Michael Schubitz fotoprojektas. Dvylika Kaune gimusių žydų, šiame mieste praleidusių taikią vaikystę ir mačiusių, kaip žudomi jų šeimų nariai, sutiko būti jo fotografijų herojais. Jie Michaelui perdavė jam savo patirtį ir padėjo suprasti, kas nutiko jo šeimai, taip pat išgyvenusiai Holokaustą, bet apie tai daug nekalbėjusiai.

„Tylėjimas yra paneigimas, tai – atminties sunaikinimas“, – įsitikinęs Bruce Clarke, kurio paroda šiuo metu veikia IX forte. Jis pranešime teigė, kad menininkai istoriją vertina subjektyviai ir tai dažnai priklauso nuo asmeninių patirčių, tačiau šios visuomet susijusios su universaliomis istorijomis.

„Atminties biuras“ pasakoja apie daugiatautį miestą, pristatydamas asmenines istorijas pasakoja miesto, šalies istoriją. Meno projektai įtraukia emocijas, skatina empatiją ir tokias vertybes kaip atvirumas kitam ir kitokiam, dialogas, ragina klausti savęs, ką pasirinktum sudėtingų aplinkybių akivaizdoje?“, – „Kaunas 2022“ programą pristatė jos kuratorė Daiva Price.

Ji pristatė virtualią istorijų ir liudijimų kaupyklą „Atminties vietos“, taip pat – intymų projektą „Dvasios gidas po senąjį Kauną“, visai neseniai lietuvių ir anglų kalbomis pasirodžiusią knygą „Kauno žydai“ ir kitas menines iniciatyvas, neigiančias Kauno, kaip lietuviškiausio miesto, stereotipą.

Gražvydo Jovaišos nuotr./Litvakų kultūros forumas
Gražvydo Jovaišos nuotr./Litvakų kultūros forumas

Šios forumo dalies apibendrinančioje diskusijoje, kurią moderavo Violeta Davoliūtė, pabrėžta – istorinės atminties gaivinimas Lietuvoje – abipusis procesas. Ten, kur gyvosios atminties nebėra, labai svarbus pačių litvakų vaidmuo sugrąžinant pasakojimus, prisiminimus, istorijas.

Istorijos ir vaizduotės simbiozė – meno kūriniuose

Kokiomis priemonėmis kalbėti apie istoriją? Svarbiau fotografinis tikslumas ar vaizduotė? Prieš išskubant į grandiozinio kūrinio „Kauno kantata“ premjerą, forumo dalyviai dar susėdo popietės sesijoje, kurios metu buvo tęsiama diskusija apie meninių priemonių svarbą istorijos aktualizavimui.

„Atminties biuro“ kvietimu Vandžiogalos miestelyje kūręs šiaulietis Mindaugas Lukošaitis gerai žinomas dėl savo įtaigių piešinių ciklų „Pasipriešinimas“ („Rezistencija“) ir „Žydai. Mano istorija“, kuriuose susilieja istorija ir vaizduotė. Vienkiemyje augęs menininkas pasakojo apie piešti įkvėpusias patirtis: „Netoli namų buvo žydų žudynių vieta – jaučiau jos išskirtinę nuotaiką. Ateini ir nuščiūvi – pagalvodavau, kad tos pušys giliai šerdyje turi atsiminimą apie tai, kas vyko tą dieną“. Jis visuomet piešia iš atminties, nes fotografinė dokumentika, anot jo, įjungia savisaugos instinktą, leidžia atmesti skaudžius dalykus.

„Važinėdama po Lietuvą matau, kaip miesteliai sužaloti Holokausto – ne visi jie atsigavo, ne visi gyventojai žino istoriją“, – atviravo L. Šlipavičiūtė-Černiauskienė, forume kalbėjusi apie žmones iš senų fotografijų, projekte „Sienos prisimena“ perkeliamus ant pastatų. Jos darbai, sukurti tariantis su žydų bendruomene, jau puošia Vilnių, Merkinę, Salantus, Uteną, Švėkšną – forumo dalyvių pastebėjimu, tai puikus atminties įprasminimo projektų tęstinumo pavyzdys.

Renginyje pristatyta ką tik lietuvių kalba išleista Lėjos Goldberg knyga vaikams „Nuomojamas butas“. Knygos dailininkė Sigutė Chlebinskaitė ir leidėja Daiva Čepauskaitė atskleidė stulbinamai įdomią jos kelionę į lietuvių vaikų lentynas. Rašytoja Aneta Anra savo pranešimą paskyrė Ditai Zupavičienei-Sperlingienei. Istorija apie dabar jau šimtametės Ditos skarelę, kartu su moterimi atlaikiusią Štuthofo koncentracijos stovyklos žiaurumus, virto knyga „Jehudit. Pasaulis galėtų būti toks gražus“, apdovanota respublikine Grigorijaus Kanovičiaus premija ir jau verčiama į anglų, lenkų bei prancūzų kalbas.

Aptarusios savo darbus A.Anra, D.Čepauskaitė ir S.Chlebinskaitė įžvalgomis apie tai, kaip menas padeda suprasti ir prisiminti istoriją, dalinosi publicisto Donato Puslio moderuotoje diskusijoje.

Svarstyta, kodėl net 32 metai nuo Nepriklausomybės atkūrimo turėjo praeiti, kol lietuviškai prabilo Lėja Goldberg – žinoma, sutarta, kad geriau vėliau, nei niekados. Taip ir Litvakų kultūros forumas, tapęs vienu finalinių „Kaunas 2022“ programos „Atminties biuras“ renginių – ne viena jo metu išgirsta istorija, liudijimas, asmeninė patirtis gali ir turėtų tapti paskatinimu, net tramplinu į naujus tyrimus, atradimus ir iš jų ištekėsiančius meno kūrinius, atrakinsiančius dar ir dar vienas duris.

Visą „Kaunas 2022“ programą rasite www.kaunas2022.eu ar mobiliojoje programėlėje.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“
Reklama
„Energus“ dviratininkų komandos įkūrėjas P.Šidlauskas: kiekvienas žmogus tiek sporte, tiek versle gali daugiau
Reklama
Visuomenės sveikatos krizė dėl vitamino D trūkumo: didėjanti problema tarp vaikų, suaugusiųjų ir senjorų