„Ten Walls koncertas bus įžangą į Europos kultūros sostinės uždarymo renginį. Norime rajone padaryti šventę – didelį vakarėlį po atviru dangumi, kuriame būtų daug judesio ir šokių. Paraleliai veiks ir retrospektyvinė paroda, kuri apibendrins „Kaunas 2022“ veiklas Kauno rajone. Kartu su bendruomenėmis norime pasidžiaugti nuveiktais darbais, rezultatais“, – teigė M. Rutkauskaitė.
Kaunui tapus Europos kultūros sostine kultūros dėmesys sufokusuotas ne tik pačiame mieste – itin daug veiklų vyko ir Kauno rajone. Į jas įsijungė visos 15 seniūnijų.
Pasak M.Rutkauskaitės, pirmąja Kauno mito trilogijos dalimi „Sukilimas“ pradėjus Europos kultūros sostinės metus, atidarymo renginys vyko ne tik prie „Žalgirio“ arenos: „Viskas prasidėjo nuo „Šviesos ratų“ Kauno rajone, ir per kelias dienas jais, pradedant nuo tolimiausių Kauno rajono vietovių, priartėjome prie miesto riboženklio.
Kuomet santakoje vyko antrasis trilogijos veiksmas „Sukilimas“ – Europos kultūros sostinės metų vidurys Zapyškyje pažymėtas aitvarų festivaliu ir žemkasės „Nemuno 7“ atidarymu.“
– Milda, 2022-ieji jau netrukus baigsis. Jūsų nuomone, kultūros prasme Kauno rajonas užaugo?
– Tikrai taip. Mes jau nebebijome imtis iniciatyvų ir galvojame apie tolimesnius projektus, konkursus, kuriuose galima dalyvauti ir veiklų tęstinumui gauti finansinį palaikymą. Kuomet yra noras tęsti tai, kas pradėta, o ne uždaryti į prisiminimų stalčiuką, man atrodo, tai ir reiškia ūgtelėjimą.
– Kokias veiklas pati išskirtumėte Kauno rajone?
– „Šiuolaikinių seniūnijų“ projektą, „Smaragdo kelią“ ir kultūros partnerystes, dėl kurių atsirado „Nemuno 7“, tarptautinis scenos menų festivalis „ConTempo“, Rokuose vykęs „Molio simpoziumas“, o Lietuvos dailininkų sąjunga Kauno rajone pristatė parodą.
Ir, žinoma, jau minėti didieji „Kaunas 2022“ renginiai. Mes savo programoje kalbame apie decentralizaciją – kad kultūra yra pasiekiama ne tik Laisvės alėjoje, Senamiestyje ar aplink, bet ir lygiai taip pat jos yra labiau nutolusiose kaimiškose vietovėse.
– Kokie renginiai, iniciatyvos, projektai liko jūsų atmintyje ir kodėl?
– Turbūt „Šiuolaikinės seniūnijos“, kadangi su šiuo projektu buvo artimiausias santykis. Atrodo, kad jis yra išnarstytas iki pačių smulkiausių detalių ir tapęs ne tik profesinio, bet ir viso gyvenimo dalimi. Su šiuo projektu turėjau labai artimą ryšį. Man atrodo, kad jis bus tas, kurį galėsiu prisiminti ir po kelių dešimčių metų, besidžiaugdama įvairiausiomis patirtimis.
Lygiai taip pat išskirčiau „Smaragdo kelią“, kuris parodė, kaip kartais galima pasitelkti jau esančią, seną infrastruktūrą ir įveiklinkti, į tai pažiūrėjus kūrybiškai. Pavyzdžiui, senieji vandens bokštai. Pasikvietus menininką ir išklausius jo nuomonės, bokšto vaizdas tampa visai kitoks. Atrodo, kiek kartais nedaug reikia, ir rezultatai – puikūs.
– „Smaragdo kelias“ yra viešo meno maršrutas, kuriuo keliaujant visame Kauno rajone galima aplankyti kelias dešimtis objektų. Ar visi jie sukurti būtent „Smaragdo keliui“ ir kaip gimė ši mintis?
– Jame – pastarųjų metų Lietuvos ir užsienio menininkų kūriniai, išsidėstę netikėtose erdvėse. „Smaragdo kelyje“ yra tiek pirmą kartą pristatomi, tiek jau ne vienerius metus džiuginantys Kauno rajono meniniai objektai – skulptūros, instaliacijos, šiuolaikinio meno kūriniai ir net senoji technika, paversta į meno galeriją ar gastronomijos centrą.
Kauno rajone sukurta daug meninių objektų, tačiau ne visi žmonės žino, kur jų ieškoti. Norėjome sukurti žemėlapį, kuris leistų pažymėti visus menininkų kūrybos vaisius – tiek jau radusius savo vietą Kauno rajone, tiek naujus.
Mes juo pradėjome didžiuotis ir suvokti, kokį projektą padarėme, ko gero, šių metų vasarą. Iš pradžių, kai su menininkais ir vietos bendruomene derinomės dėl didžiųjų objektų – vandens bokštų, instaliacijų – jie atrodė kaip pavieniai kūriniai.
Paskui sujungėme per visus „Kaunas 2022“ veiklos metus sukurtus objektus į turistinį maršrutą ir pamatėme, kad visame Kauno rajone pavyko sukurti milžinišką – tiesiogine to žodžio prasme – galeriją po atviru dangumi, kurioje yra daugiau nei 50 kūrinių.
Kai pamatai galutinį rezultatą, supranti, kad tai didelis, labai pasisekęs projektas. Rugsėjo pabaigoje Kauno rajono turizmo ir verslo informacijos centras organizavo šventę, skirtą paminėti Pasaulinę turizmo dieną. Buvo apdovanoti žmonės, kurie aplankė didžiąją dalį „Smaragdų kelio“ objektų. Įdomu tai, kad viena pora aplankė juos visus.
Tuo pačiu, jei jau žmogus atvažiavo į, tarkime, Viliją pamatyti instaliacijos ant vandens bokšto, gal jis stabtelės ir aplinkiniuose kaimeliuose, miesteliuose pasidairyti, kas dar yra įdomaus? Man atrodo, kad šis projektas labai prisideda prie skatinimo pažinti unikalų Kauno rajoną.
– Viena iš įsimintinų veiklų, kurią jūs taip pat įvardijote – tarptautinis scenos menų festivalis „ConTempo“.
– Jį drąsiai „dedu“ į TOP 3 man įsiminusių dalykų. Ką Kauno rajone padarė „ConTempo“ komanda? Jie parodė, kad Kauno rajono gyventojai tokių renginių laukia išskėstomis rankomis. Tokių, kurie vyksta čia pat, jų kieme. Pirmieji šio festivalio pasirodymai Kauno rajone vyko prieš kelis metus, bet tada viso labo jų buvo keletas.
Po to jau pačios bendruomenės pradėjo klausinėti: į kokias seniūnijas festivalis atvyks kitais metais? „Mes norime „ConTempo“, – sakė jis. Buvo labai didelis susidomėjimas. Tai – taip pat vienas iš sėkmės pavyzdžių.
Aš pati ilgus metus gyvenu Kauno rajone, todėl turėjau pajautimą ir žinojimą, kad šiuolaikinis menas bus teigiamai priimtas, tad su visa komanda, pristatydami veiklas, ėjome pakankamai drąsiai. Kartais užtekdavo pasikalbėti tik penkias minutes ir tu jau matai žibančias akis. Supranti, kad to žmonės laukia.
– Jūsų manymu, Kauno rajone dirbantys kultūros specialistai įgavo naujų kompetencijų?
– Jei neįgavo, tai tikrai patobulino jau turimas. Klaidingas kartais būna žmonių požiūris, kad už miesto ribų, kaimiškose vietovėse, miesteliuose dirba savamoksliai entuziastai, žmonės, po kojomis neturintys stipraus kultūrinio pagrindo. Tačiau taip nėra.
Didžioji dalis specialistų – savo srities profesionalai, dirbantys jau daug metų ir gerai išmanantys kultūrinį lauką. Be abejo, buvo tokių, kurie ūgtelėjo, ypač jauni žmonės, kurie prisijungė prie projektų. O kad kiekvieno iš jų kompetencijos kilo į viršų – tai tikrai.
– Kokia ši patirtis buvo jums pačiai?
– Turbūt apie tai galima sukurti visą dokumentinį filmą. Tai buvo labai įkvepianti kelionė. Toks būtų vienas iš pagrindinių raktažodžių. Buvo gera pažinti ir atrasti tiek daug kūrybingų ir šiuolaikiniais sprendimais tikinčių žmonių – tiek bendruomenės narių, tiek laisvalaikio salių ar kultūros centrų darbuotojų. Tai buvo ir labai pamokanti kelionė – pamokanti išgirsti, suprasti, atsižvelgti ir būti bendrystėje visomis įmanomomis prasmėmis.
– O projekto pabaigos liūdesys – jaučiamas?
– Buvo liūdna, kai prasidėjo šių metų „Šiuolaikinės seniūnijos“, kai vyko Ežerėlio bendruomenės galerijos atidarymas. Aplankė jausmas, kad startuojame su paskutiniais renginiais. Net nepajusime, kaip prabėgs vasara, ir bus baigta.
Dabar, kadangi žinome, jog Kauno rajono savivaldybė svarsto, kaip užtikrinti šių veiklų tęstinumą ir ruošia tam galimybes, o pačios bendruomenės kalba apie tęstinumą – tai pakelia ūpą. Tu supranti, kad baigiasi Europos kultūros sostinės titulo metai, bet visa kita – tęsis.
