Iš Serbijos kilusi M.Abramović kuria jau daugiau nei keturis dešimtmečius ir iki šiol prikausto dėmesį ambicingais, ypatingos drausmės ir savęs kontroliavimo reikalaujančiais performansais. Keletas pavyzdžių iš jos karjeros: M.Abramović 12 dienų praleidžia be maisto; daugiau kaip 700 valandų žvelgia į akis kiekvienam, kas nori pažvelgti į ją; žaloja save; leidžia žiūrovams ją kankinti, taip keisdama santykį tarp menininko ir žiūrovo, užaštrindama jį iki ekstremumo. Savo kūrybinį gyvenimą pradėjusi nuo eksperimentinių teatrališkų pasirodymų, dabar ji laukiama svarbiausiuose pasaulio meno renginiuose, didžiausiose galerijose ir muziejuose ir yra viena iš nedaugelio menininkų, kurie už savo kūrybą gauna didžiulius honorarus.
Vaikystė ir karjeros pradžia
M.Abramović užaugo Belgrade, dideliame name, pilname knygų. Jos šeima nepatyrė komunistinės Jugoslavijos nepritekliaus – per karą jos tėvai kovėsi drauge su Tito partizanais, o vėliau užėmė svarbias pozicijas partijoje. Tačiau ši šeima nebuvo laiminga. Namuose nuolatos tvyrojo įtampa, Marinos motina Danica šeimos narius nuolat kontroliuodavo. Net būdama 24-erių, jauna kūrėja turėdavo sugrįžti namo iki 22 val. Išsivaduoti iš motinos priespaudos ji bandė pradėjusi lankyti Belgrado menų akademiją ir anksti ištekėjusi už bendramokslio Nešos Paripovićiaus. Tačiau net ir tai nesutrukdė Danicai kištis į dukters gyvenimą. Priešindamasi motinai ir jos pedantizmui, M.Abramović imdavosi ekstremalių „sukilimų“: kartą ištepliojo savo miegamojo ir studijos langus bei sienas rudu batų tepalu, panaudojusi 300 skardinių. Atidariusi duris motina pradėjo plūsti dukrą, tačiau vėliau į jos kambarį daugiau niekada nebeįžengė.
Kai M.Abramović buvo 14, tėvas ją leido mokytis tapybos pas serbų menininką Filo Filipovićių. Per vieną pamoką jis ištiesė drobę ant studijos grindų ir padengė ją klijais, smėliu, raudonais, geltonais ir juodais dažais. Galiausiai menininkas ant drobės užpylė benzino ir uždegęs degtuką laukė neišvengiamo rezultato. „Tai – saulėlydis,“ – F.Filipovićius tarė M.Abramović ir paliko ją vieną. Ši patirtis padarė labai stiprią įtaką jaunai menininkei. „Vėliau supratau, kodėl ši patirtis buvo tokia svarbi “, – sakė M.Abramović. – Ji mane išmokė, kad procesas svarbiau už rezultatą, kaip ir performansas man reiškia daugiau už objektą. Pamačiau kūrimo, paskui – irimo procesą. Nebuvo nei trukmės, nei stabilumo. Grynas procesas. Vėliau perskaičiau – ir pamilau – Yves’o Kleino citatą: „Mano paveikslai tėra mano meno pelenai.“
Siekdama baigti menų mokyklą, Marina toliau tapė, tačiau neilgai trukus atrado tikrąjį saviraiškos būdą – performansą. 1973-aisiais Edinburgo festivalyje ji sukūrė pirmąjį solo performansą pavadinimu „Rhythm 10“, kuriame tyrinėjo fizines bei psichologines žmogaus ribas. Tarp išskėstų savo rankos pirštų kartais susižalodama ji smaigstė peilius ir įrašinėjo garsus. Įsidūrusi į pirštą, ji pakeisdavo peilį. Galiausiai, kai peilių nebeliko, ji atsuko juostą ir klausydama įrašo vėl pradėjo badyti peiliais. Kai įraše pasigirsdavo, kad peilis pataikė į pirštą, ji sąmoningai vėl besdavo sau peiliu. Popierius, ant kurio laikė ranką, liko įspūdingai išteptas krauju, o menininkės kūnu, matyt, keliavo ne skausmo impulsai, o vidinė „elektra“.
„Kai pirmą kartą atsidūriau priešais žiūrovus ir savo idėjas išreiškiau savo kūnu, iškart supratau, kad performansas man yra pati tinkamiausia priemonė, – sakė M.Abramović. – Mano karjeros pradžia buvo tikras pragaras, labai ilgai kovojau, kad mano kūrybą priimtų. Visus šiuos metus dirbau tam, kad performansas būtų toks pat savaime suprantamas žanras, kaip fotografija ar vaizdo menas. Turi tikėti savo teisumu, net jei visi sako, kad klysti.“
M.Abramović niekada nepriimdavo neigiamo atsakymo ir visada tikėjo intuicija. Po aštuntojo dešimtmečio dauguma buvusių performanso menininkų pradėjo kurti paveikslus, skulptūras ar susidomėjo architektūra. Nors performansas – sudėtingas žanras, Marina yra viena iš nedaugelio kūrėjų, kurie nuo pat karjeros pradžios jo laikosi.
Ulajus: meilė, skausmas ir atėjusi sėkmė
1975 m. Marina sutiko vokiečių menininką Ulajų, tikra pavardė Frankas Uwe Lausiepenas. Su juo kartu kūrė 12 metų. Jie nusipirko seną autobusiuką ir gyveno klajoklių gyvenimą keliaudami po Europą ir rengdami performansus. Viename ankstyvųjų pasirodymų „Imponderabilia“ 1977 m. jie išsirengė nuogai prie Bolonijos galerijos ir stovėjo vienas priešais kitą siaurame įėjime. Lankytojas, norėdamas patekti į galeriją, turėjo prasibrauti pro juos, veidu atsisukęs į vieną iš menininkų.
Marina ir Ulajus sukūrė daugybę performansų, kuriuose nebijant įskaudinti bei išreiškiant giliausias emocijas tyrinėjami moters ir vyro santykiai, lytiškumas. Nors Marinos ir Ulajaus santykiai buvo aistringi ir visaverčiai, galiausiai Ulajus pasirodė esantis didelis mergišius. Marina bandė prie to prisitaikyti, tačiau galiausiai pasiekė tašką, kai nebegalėjo tęsti tokios draugystės. Menininkai išsiskyrė, tai pažymėdami 1988 m. performansu „The Lovers“ („Įsimylėjėliai“, ar „Meilužiai“), per kurį jie tris mėnesius ėjo iš skirtingų Didžiosios kinų sienos pusių tam, kad susitiktų atsisveikinti. Beje, vėliau Marina sužinojo, kad kelyje Ulajus mylėjosi su jį lydėjusia vertėja iš kinų kalbos, kuri po šio akto tapo nėščia ir vėliau ištekėjo iš Ulajaus.
Po išsiskyrimo Marina susirgo depresija, pradėjo užsiiminėti kita veikla – pasinėrė į mados pasaulį, fotografiją. Galiausiai ji atsitiesė ir išgyveno karjeros pakilimą kaip nepriklausoma menininkė. 1997 m. Venecijos bienalėje ji buvo apdovanota Auksiniu liūtu už performansą „Balkan Baroque“, kuriame dėvėdama balta suknele sėdėjo ant didžiulės krūvos karvių kaulų, valė juos ir dainavo savo tėvynainių liaudies dainas. Šis performansas atliepė tuo metu Balkanuose vykusio karo beprasmybę, nagrinėjo kultūrinį ir šeimos identitetą.
Ryškiausi menininkės performansai
Po „Balkan Baroque“ performanso Mariną pradėjo kviesti didžiausi meno festivaliai ir geriausios galerijos. 2005 m. Guggenheime ji atliko pasirodymą „Seven easy pieces“, per kurį septynias dienas iš eilės atkartodavo savo ar kitų menininkų geriausius performansus: stūmė stiklinę sieną įsivaizduodama, kad yra kitoje sienos pusėje ir ją stumia nugara; pasislėpusi po pakyla masturbavosi prie mikrofonų, kad tai girdėtų galerijos lankytojai; sėdėjo su šautuvu prasiplėšusi kelnes ir demonstruodama genitalijas; septynias valandas gulėjo ant konstrukcijos virš žvakių, kol jos visiškai sudegdavo ir pakeitusi žvakes tai kartojo; su auksine kauke ir triušio iškamša rankose aiškino konceptualaus meno prasmę; stovėjo prieš publiką kaip didelis bokštas.... „Thomas Lips“ (1975 m.) – sudėtingiausias M.Abramović performansas, kurio veiksmus ji kartojo septynis kartus: scenoje nuoga suvalgo litrą medaus ir išgeria litrą vyno, vyno taurę sutraiško rankomis ir jos šukėmis ant pilvo išsipjausto penkiakampę žvaigždę, skambant serbų liaudies dainai plakasi iki kraujo, atsigula ant ledo luitų ir toliau save plaka tyloje, liaudies dainai vėl pradėjus skambėti atspaudžia kruviną žvaigždę baltoje skraistėje ir vėliau ja mojuoja kaip vėliava.
2010 m. „MoMa“ muziejuje Niujorke M.Abramović atliko performansą „The Artist Is Present“ („Dalyvauja menininkė“). Tai tris mėnesius ir šešias dienas trukęs performansas, kurio metu M.Abramović sėdėjo prie stalo, o lankytojai galėjo atsisėsti priešais ir vieną minutę žiūrėti jai į akis. Žmonės plūdo į muziejų norėdami sudalyvauti performanse. Viena svarbiausių pasirodymo akimirkų buvo tuomet, kai nelauktai priešais M.Abramović atsisėdo jos buvęs mylimasis Ulajus, su kuriuo jie buvo nesimatę daugiau nei 10 metų...
Marina ir Ulajus sukūrė daugybę performansų, kuriuose nebijant įskaudinti bei išreiškiant giliausias emocijas tyrinėjami moters ir vyro santykiai, lytiškumas.
Kūryba aukščiau visko
Ambicingus tikslus kūryboje sau kelianti menininkė pabrėžia, kad atliekant performansus jai labai svarbu tinkamai pasirengti fiziškai – sportuoti, reguliariai maitintis, nevartoti alkoholio: „Aš mokausi iš Tibeto vienuolių, centrinės Australijos aborigenų ir Brazilijos šamanų. Ruošdamasi performansui „The Artist Is Present“ kūną treniravau metus – nepietavau, kad neišsiskirtų rūgštys, nuo kurių imtų pykinti. Vandenį gerdavau tik naktimis, kad nekiltų noras šlapintis.“
M.Abramović niekada nenorėjo vaikų, nes buvo įsitikinusi, kad jie atimtų energiją, kurios taip reikia kūrybai: „Yra labai daug talentingų moterų kūrėjų, bet jos niekada nebus tokios sėkmingos kaip vyrai menininkai. Moterys nenori aukoti meilės, šeimos ir vaikų dėl kūrybos. Aš pasidariau tris abortus, nes žinojau, kad susilaukusi vaikų galiu sužlugdyti karjerą.“
Memuarai „Eiti kiaurai sienas“
Didelio atgarsio sulaukė ne tik M.Abramović kūryba, bet ir jos memuarai „Walk Through Walls („Eiti kiaurai sienas“), kurie 2016 m. išleisti menininkės 70-ojo gimtadienio proga. Knygoje pristatoma M.Abramović vaikystės kronika, visa įspūdinga jos kaip kūrėjos evoliucija. Tai su niekuo nepalyginama menininkės karjera, gyvenimas, kuris atrodo toks fantastiškas, kad beveik neįtikėtinas.
Bet knygoje ji atvira. Knygos bendraautoris, rašytojas Jamesas Kaplanas mini, kad egzistuoja trys Marinos. Pirmoji yra karė: drąsi, ryžtinga ir fiziškai stipri. Antroji – dvasininkė, ar burtininkė, matanti numirėlių sielas, pasninkaujanti ir bendraujanti su šamanais. Trečioji – tai mažoji Marina, abejojanti viskuo, ką daro, besijaučianti stora, negraži ir nereikalinga. Ši Marina nesirodo viešumoje, tačiau atsiskleidžia knygoje.
Lapkričio pabaigoje, pasitinkant M.Abramović 72-ejų metų gimtadienį, jos memuarai „Eiti kiaurai sienas“ bus išleisti ir lietuvių kalba. Iš anglų kalbos vertė Emilija Ferdmanaitė, dizainerė Agnė Dautartaitė-Krutulė, leidykla „Kitos knygos“.
Parengė Rasa Kregždaitė.
