Pokalbį „Ar menas padeda suprasti sudėtingą istoriją?“ moderavo VU TSPMI profesorė, atminties politikos Rytų Vidurio Europoje tyrėja prof. Violeta Davoliūtė. Ji prie stalo sukvietė anksčiau tądien savo kūrybos metodus ir projektus pristačiusius prelegentus. Tai menininkė, rašytoja, meno kuratorė Paulina Eglė Pukytė, dailininkas, projekto „Ecce Homo“ (Kauno IX fortas) autorius Bruce Clarke ir forumą organizavusi „Kaunas 2022“ programos „Atminties biuras“ kuratorė, menotyrininkė Daiva Price.
Dar iki apvaliojo stalo diskusijos pradžios P.E.Pukytė forumo dalyviams surengė ekskursą į 2017-uosius, kai buvo pakviesta kuruoti 11-ąją Kauno bienalę. „Yra ir nėra. Paminklo (ne)galimybės klausimas“ – taip vadinosi įvykis, į apmąstymus įtraukęs ir tuos, kurie šiuolaikiniam menui visiškai abejingi, bet, žinoma, turi savo nuomonę apie istoriją ir jos įprasminimą. Japonų menininko Tatzu Nishi į sovietinę virtuvę uždaryta Juozo Zikaro „Laisvė“ tuomet sukėlė net protestų bangą, suskaldė visuomenę. Iš pradžių apšaukę žydiškas dainas Demokratų aikštėje Vilijampolėje dainavusią moterį vietos gyventojai po dešimt savaičių trukusio performanso jos pasigedo. Įsižiūrėję į fasadą Laisvės alėjoje praeiviai išvysdavo pastato savininko užprotestuotą memorialinę lentą Pasaulio tautų teisuoliui Janui Zwartendijkui. „Siekėme skatinti tokius paminklus, su kuriais žmonės galėtų bendrauti, taip pat pakeisti disbalansą, kam ir kaip statomi paminklai“, – audringą šiuolaikinio meno sezoną Kaune prisiminė P.E.Pukytė.
Kuratorė į V.Davoliūtės klausimą, kaip vieni paminklai trukdo, o kiti – padeda suvokti istorijos sudėtingumą, atsakė, jog atminties objekto sukūrimui skirtų viešųjų konkursų rezultatai dažnai vidutiniški. „Reikėtų klausti, ko nori žmonės – o jie galbūt nori vidutinio, gražaus, paprasto meno; visgi patekinti visų norus reiškia pasakyti nedaug. Tad mano idėja – galime pasitikėti menininkais, kad jie paminklą sukurtų kaip prasmingą meno išraišką, kad objektas būtų galingas ir kalbėtų, bet ne totalitariniu stiliumi.“
Kad vis naujų tragedijų priežasčių reikia ieškoti neišmoktose istorijos pamokose, Litvakų kultūros forume priminė vizualiojo meno kūrėjas Bruce Clarke. Jo mintis stimuliuojanti paroda šiuo metu veikia Kauno tvirtovės IX forte. Lietuva, PAR, Didžioji Britanija, Prancūzija – dar ne visa menininko gyvenimo geografija. Jis dirbo ir su bendruomenes įtraukusiais projektais, skirtais 1994 m. Ruandoje įvykusio tutsių genocido aukų atminimui išsaugoti.
Menininkas diskusijos metu priminė, kad istorinių įvykių sąsajos akivaizdžios. Pavyzdžiui, vieno nacių lyderių Hermanno Göringo tėvas buvo Pietvakarių Afrika vadintos Vokietijos kolonijos gubernatorius, kurio namai iškilo ant vietos gyventojų hererų kapinių, o vokiečius į kontinentą sutraukusi aukso karštinė baigėsi hererų ir namų žudynėmis, pirmuoju XX a. genocidu. Ar paradoksalu, kad Heinricho Ernsto Göringo vardu gatvė Vindhuko mieste vadinta iki pat Namibijos nepriklausomybės 1990 m.? O gal galima tai vadinti istorine amnezija? B.Clarke retoriškai klausė, kodėl tos amnezijos tiek daug, ir kodėl leidžiame blogiui klestėti – net ir šiandien. „Taigi manau, kad menas yra žvilgsnis į atmintį. Netikiu paminklais klasikine jų prasme, tokie jie nepadeda išsaugoti ir įprasminti atminties viešojoje sąmonėje. Mums reikia nuolatinio proceso, ne tik statinių paminklų“, – sakė litvakų kilmės menininkas, pabrėžęs, kad negali būti vienos istorijos versijos – tai veikiau dėlionė.
V.Kavoliūtė pasiteiravo D.Price, kiek pastangų teko įdėti, kad Kaunas taptų apmąstymų vieta. Anot menotyrininkės, Kaunas jau gali būti pavyzdžiu, kaip per miesto istoriją papasakoti viso regiono istoriją. Kaunas gali papasakoti, kas čia įvyko Antrojo pasaulinio karo metais ir jam pasibaigus – tai istorijos pamoka: „Turime vytis, nes kalbėti pradėjome tik prieš 30 metų, ir per pastarąjį dešimtmetį įgavome pagreitį.“ „Atminties biuro“ vadovė pabrėžė nesanti istorikė, tačiau tikinti, jog menas yra galingesnis už plikus faktus ir skaičius, nes įtraukia emociją. „Noriu iš naujo pergalvoti Kauną ir suprasti, kaip kiti jį vertina ir suvokia“, – teigė kuratorė, į Europos kuktūros sostinę sukvietusi įvairius šiuolaikinius kūrėjus iš viso pasaulio, taip pat ir Lietuvos. „Grįžtančių litvakų indėlis – spragos, apie kurią žinių dabartiniai kauniečiai neturi, užpildymas“, – pastebėjo D.Price.
Pasigirdus klausimui, kaip pasiekti tuos, kurie į panašius renginius nevaikšto ir nesidomi istorija bei menu, iš tradicinių galerijos rėmų išėjusios Kauno bienalės atvejį priminė P.E.Pukytė. Ji refervo į dar vieną japono T.Nishi kūrinį, kai į butą Laisvės alėjoje įtupdyta Lenino statula, o nuomos skelbimas išspausdintas laikraštyje. Gero sandorio ieškantiems skaitytojams didesnio nepatogumo gigantiška statula nebūtų kėlusi – siekę kuo greičiau įsikraustyti sakė, jog ją tiesiog apdengtų.
Diskusijoje aptartas ir meno poveikio trukmės aspektas. Ar „Atminties biuro“ inicijuoti projektai netaps tik laikinu atminimo festivaliu? Pabrėžta, kad nors vienas renginys esminio pokyčio sukurti negali, ši programa – tai ir ilgalaikiai meno objektai, ir leidiniai, ir nuolat pildomi interneto archyvai, be to, ypač didelį susidomėjimą renginiais rodo jaunoji karta, kuri savo ruožtu patirtį perduos kitiems. „Naratyvas keičiasi, ir tai svarbiausia – pokytį liudija ir muziejų ekspozicijos, šiandien pasakojančios tas istorijas, kurios prieš dešimtmetį gulėjo saugyklose“, – reziumavo D.Price.
„Kaunas 2022“ inicijuotame Litvakų kultūros forume taip pat diskutuota apie litvakiškosios tapatybės skirtumus ir kismą, žydų bendruomenę šiuolaikinėje Lietuvoje, istorijų virsmą meno kūriniais ir kitus klausimus. Šis forumas – vienas baigiamųjų programos „Atminties biutas“ akcentų. Rudenį taip pat galite aplankyti Istorijų festivalio renginius, tarp kurių – koncertai, parodos, istorijų pasakojimo vakarai. Visą „Kaunas 2022“ programą rasite www.kaunas2022.eu ar mobiliojoje programėlėje.
