Pasibaigus pirmajai „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ trilogijos daliai iš Nemuno salos nemažai žmonių išėjo nešini žodžiais. Ne kiekvienas žinojo, kad šie tekstai – jaunųjų miesto poetų dovana Kaunui ir kad jie sukurti specialiai Europos kultūros sostinės atidarymui, miestui užveriant laikinumo langus.
Kokie žmonės yra už žodžių?
15min pokalbis su poetais – apie spalvas jų tekstuose ir jausmą, kai poezija kalbi miniai. Ar išgirs? Ar supras? Ar žodžių nepaskandins triukšmas?
Tačiau prieš interviu tegul dar kalba tekstai. Jų fragmentai, kuriuos, to paprašyti, išskyrė patys poetai.
Ant žemės pagaliuku negrabiai atkartojau tavo architektūrą – mes žaidėm namus, gyvendami dar sovietiniam blokiniam
Lina Buivydavičiūtė
– – –
man tai primena
Kauno katedros dūžių garsus,
kurie skrieja Senamiesčio gatvėmis
taip greitai, kad juos pagauti neprastai sunku.
Austėja Balutytė
– – –
Miestas be žmonių tik pastatai
Žmonės be kultūros tik padarai
Jovaras Kelpšas
– – –
Ir jei pamatysite gatvėje Mudu, pervargusius ir nusmurgusius, prašančius atleidimų ir
neprašius atleidžiančius, nenuliūskite: progresas niekada nesibaigia, bet gali būti
prarastas,
Mes tvarkomės, tiesiog atleiskite Mums už nepatogumus.
Julius Uogelė
– – –
Nutraukiu lenciūgą
Leisk mūsuose išvaryt
Visa kas uždara
Pakaitinu viryklę, į greitpuodį metu
tamsintus akinius, tvoras iki
dangaus ir ausinėmis keliaujančias
pasenusias nuostatas
(...)
Miglė Galvonaitė
– – –
man tai primena
Kulautuvos bažnyčios gaisrą
gotus du
sutūpusius tarp
apanglėjusių skulptūrų
rytą po
instinktą
netektį sutikti poroje susisuka
paduok ugnies
gaisravietė linguoja
supasi
užgyja
Augustas Lapinskas
– Kuo dėkinga yra poezijos kalba, kai ja kalbi apie miestą? Ir ar galima sakyti, kad tai, ką jūs skaitėte, buvo miesto poezija? Ar apskritai yra teisinga ją taip įvardinti?
Jovaras: Žmonėms paprasčiau, kai kas nors yra įvardijama, kam nors suteikiama forma ar aiškus pavadinimas. Tad galima sakyti, kad tą vakarą ši poezija priklausė miestui. Tuo tarpu kalbėti apie miestą per poeziją yra lengviau, nes čia iššoka ir intymumas, asmeninės patirtys ir išpažintys, galų gale tiesiog pasiduodam sentimentams.
Julius: Toks didelis atidarymo renginys turbūt yra tuo ir puikus, kad galima rašyti visaip: nuo pašaipos, kad „Kaunas tvarkosi“, iki nuoširdaus pakilumo. Visos grupės tekstai buvo itin skirtingi. Galgi tai ir buvo panašiausia į miestą – skirtingi balsai sujungti į vieną istoriją, renginį, manifestą.
Lina: Būta bandymų įvardyti – gal ir galima šiuos tekstus vadinti progine miesto poezija. Aš esu poetė, tekstų kūrėja, kultūros apžvalgininkė ir dėstytoja. Savo antrojoje knygoje turiu skyrių „Miestai ir žvėrys“, kurį įkvėpė renginio koncepcija. Čia – Kaunas ir Vilnius, iš nenuglaistytos, neparadinės pusės. Tačiau kurdama „Kaunas 2022“ atidarymui leidau sau būti sentimentalesne, pateikti šviesesnį, intymų santykį su vaikystės Kaunu.
Miglė: Rašant poeziją, lengviau žaisti miestiečiams atpažįstamais simboliais, mažesnė apimtis įpareigoja branginti kiekvieną žodį, perduodamos mintys ir jausmai ypač kondensuoti, todėl įsimenami skaitant didesnei žmonių grupei.
Nesu filologė ar literatūrologė, negaliu tiksliai atsakyti, ar teisinga poeziją grupuoti, bet apie miesto poeziją kaip fenomeną lietuvių literatūroje kalbėta jau XX a. antroje pusėje, vienas iš tokios kūrybos pavyzdžių – Juditos Vaičiūnaitės poezija. Tačiau aš miesto poezija vadinčiau ne tik tekstus, kuriuose aprašomas miestas, bet ir veržlią poeziją, parašytą jaunuomenės, nebijančią laužyti taisyklių, inovuoti save. Tai tekstai, kuriuos šiandien galima išgirsti slemo renginiuose, uždaruose rašytojų rateliuose.
– Skaityti savo kūrybą, kai jos klausosi 40 tūkst. žmonių gyvai ir dar galbūt tiek pat žiūri transliaciją – įdomi patirtis, tiesa? Kokia toji patirtis buvo jums?
Lina: Labai jaudinausi, nes nors yra tekę dalyvauti nemažai skaitymų ir performansų, bet tokios didelės auditorijos, tokio masto renginio patirtis buvo pirma.
Nuo nuotolinių susitikimų ir tekstų derinimų, iki išankstinių įrašymų, repeticijų, savaitės, praleistos Kaune ir iki finalinio renginio – koks kelias nueitasǃ Ne viskas pavyko tobulai, bet šią patirtį prisiminsiu visą gyvenimą. Labai džiaugiuosi naujomis pažintimis, savo kolegomis, kurie visada palaikė. Ir man žavūs jų nenuglaistyti, gyvi, saviti tekstai.
Jovaras: Tai buvo kol kas laimingiausia mano sceninė patirtis, nes buvau įpratęs savo tekstus skaityti prieš 200 žmonių ir apie keturženklį skaičių minčių net neturėjau. Ir štai man teko neapsakomai nuostabi proga atlikti tekstą prieš tokią didelę minią – tai neužmirštamas momentas. Geriausia viso to dalis yra tai, kad manęs gyvai arba per tiesioginę transliaciją galėjo klausytis mano šeima, mano mylimoji, draugai ir visi, kurie mane atpažino.
Miglė: Išnešanti į kosmosą. Atrodo, visus metus ruoštasi, tekstas repetuotas beveik kasdien – prieš veidrodį, artimuosius, kameras, kolegas, slidinėjant kalnuose, gulint lovoje, bet atidarymo renginys vis tiek buvo savotiška staigmena.
Man labai patiko renginio režisieriaus Chriso Baldwino mums, poetams, vis kartota frazė: „Don't forget that we are here to have fun“ – kai jauti didžiulę atsakomybę, lengva per daug surimtėti. Tas priminimas leido į renginį pažiūrėti kaip į žaidimą, sapną, kurį, pasąmonė iškels dar daug metų, tad kodėl jo nepadarius kuo smagesnio sau, kolegoms, žiūrovams? Iki renginio pradžios nudirbome didelį darbą, tad ta mintis leido atsipalaiduoti ir tiesiog mėgautis.
Austėja: Pirmiausia, tai buvo viena geriausių kada nors gyvenime turėtų patirčių. Antra, dabar, kai emocijos jau nurimo ir aiškiai galiu suvokti, kas įvyko, tenka pripažinti, kad prieš lipant į sceną buvo labai neramu, bet nulipus nuo scenos buvo taip gera ir šilta širdelėje. Tad po milžiniško renginio ir tūkstančių žiūrovų, manau, visiškai išnyko bet kokia scenos baimė.
Augustas: Europos kultūros sostinės atidarymo dieną buvau Vilniuje, izoliacijoje, ir stebėjau kolegas lipančius iš pogrindžio tiesiai į didžiausią Lietuvos sceną. Labai jais didžiuojuosi. Didžiuojuosi ir savo fotorobotu, kuris perskaitė tekstą vietoje manęs, leisdamas man klausytis namie geriant arbatą. Tai buvo vienintelis tąnakt skaitęs netikras poetas.
Bet dar smagiau buvo stebėti su kokiu įniršiu dalis literatūrologų ėmė lieti tulžį internete. Kiti stojo mūsų ginti. Teisti, vėl ginti. Kažką padarėme velniškai teisingai, susilaukę šitiek spaudimo ir tiek palaikymo. Europos kultūros sostinė išreiškė pasitikėjimą mumis, spragsinčiu mailiumi, ir tai kažkam staiga tapo labai svarbu. Mums tai tapo proga pasiųsti viešą meilės laišką tiems, kurie pakankamai atviri ir jautrūs nesivadovauti atpažįstamumo jausmu ir primetamais kanonais.
Panašių meilės laiškų randu šviežutėlėse Ramūno Liutkevičiaus ir Dominyko Norkūno knygose, Bazilisko ambasados leidiniuose. Yra ką skaityti, velniškai gyvos literatūros yra. Dalis tų tekstų dar neseniai skambėjo gyvai, su visu neužtikrintumu, pažeidžiamumu, ir tą gali jausti.
Jovaras: Yra tokia viena niurzganti molekulė, kuriai labai nepatiko mano ir mano bendražygių poezija, jos atlikimas ir būtent šio susireikšmėlio dėka ir imi suprasti, kad iš tiesų darai įspūdingus dalykus vien kalbos dėka.
Buvome padrąsinti kurti taip laisvai ir įžūliai, kaip tai darėme iki šiol.
– Koks jūsų santykis su Kaunu, koks kelias atvedė iki Europos kultūros sostinės atidarymo renginio?
Augustas: Pirmojo susitikimo su Chrisu ir Ryčiu (Crhisas Baldwinas ir Rytis Zemkauskas) metu, dar praėjusį vasarį, išklausėme kosminio scenarijaus – negalėjau patikėti užduoties masteliu. Visą atlikėjų, griūvančių pastatų, vizualizacijų galybę turėjo racionalizuoti tekstai. Kondensuoti reginį, virsti literatūriniu lauknešėliu, kurį atidarymo dalyviai neštųsi į tolimesnius „Kaunas 2022“ renginius.
Pirmąsyk išgirdęs, ko iš mūsų tikimasi, vos neatsisveikinau. Absurdas. Tuo labiau, pompastika yra toli nuo to, ką noriu kurti, bet Chrisas patikino, kad to visai nereikia ir kad būtent todėl čia esame mes, o ne pripažinti literatūros talentai ar grandai. Buvome padrąsinti kurti taip laisvai ir įžūliai, kaip tai darėme iki šiol, lyg viskas vėl vyktų rūsiuos, baruos, skaitymuos, kur kalba gyva, kartais keistoka, tačiau arti žmogaus, toli nuo elitistinio literatūros diskurso.
Ir šis trenktas planas pavyko – buvo smagu matyti kaip jauni ir vyresni žmonės atidarymo vakarą ir vėliau socialiniuose tinkluose dalijosi nuotraukomis iš žybsinčio, lekiančio Kauno, minėdami mūsų tekstų eilutes. Sėkmė. Vis tik pogrindėlis atliepė, įstrigo.
Austėja: Esu grynakraujė kaunietė, kuri be galo myli šį miestą, todėl gyvendama jame visuomet stengiausi kuo daugiau įsitraukti į jo kultūrinį gyvenimą. Mano kelionė „Kaunas 2022“ prasidėjo daugiau nei prieš trejus metus, kai visai atsitiktinai pastebėjau, kad Europos kultūros sostinės komanda siūlo ambicingiems moksleiviams siūlo puikią 6 mėnesių trukmės jaunimo programa ,,Kauno iššūkis“. Šios programos metu gimė poezijos projektas PUOTA, kuris gyvuoja iki šiol. Vienas iš pagrindinių projekto tikslų – burti stiprią kūrėjų bendruomenę, kurios mažytę dalelę galėjote išvysto atidarymo renginio metu.
Lina: Mano gimtasis miestas – Kaunas, nors dabar gyvenu Vilniuje. Vis tik abu miestai užima lygią vietą mano širdyje. Į Kauną smagu sugrįžti kaip VU KNF absolventei, dabar jau dėstytojai. Dažnai sapnuoju savo buvusius namus Vilijampolėje ir Eiguliuose – bet čia jau medžiaga psichoterapijai. O kelias iki atidarymo buvo toks: dalyvavau keliose iniciatyvose, mane pastebėjo ir atsirinko. Sekė ilgas procesas, kurio rezultatą girdėjote per atidarymą. O šiaip džiaugiuosi „Kaunas 2022“ – iš arti mačiau, kiek darbo, pastangų buvo ir yra įdedama.
Jovaras: Esu šiaulietis. Poetas, kuris dabar baiginėja studijas VDU. Mano kelias į Kauną ir santykis su pačiu miestu ir prasidėjo tuomet, kai įstojau į lietuvių filologijos studijas Kaune. Šis miestas man tuomet buvo paslaptis ir jį reikėjo prisijaukinti, nes prieš tai Kaune nebuvo tekę lankytis.
Laikui bėgant miestą pamilau dėl jo identiteto – Kaunas gi pilnas kultūros. Pradėjus dalyvauti literatūriniuose renginiuose, lipti ant scenos, susipažinti su bendraminčiais pajutau, jog užsimezgė stiprus ryšys su šiuo miestu ir jis man tapo savas ir intymus. Taip atsiradau ir „Kaunas 2022“ atidarymo renginyje „Sukilimas“. Organizatoriai atkreipė dėmesį į antiną, kuris kvaksėjo Kauno gatvėmis.
Julius: Aš programuotojas, IT administratorius ir, kad ir kaip keista, slemeris. Kaune gimiau ir augau.
Patekau į renginį dalyvaudamas keliose tekstų kūrimo, susijusių su Kaunu, iniciatyvose. Žinoma, slemo renginiai praeityje irgi prisidėjo prie to. Tačiau ir čia turbūt nebūčiau patekęs, jei nebūtų apie atrankas priminęs bičiulis Jovaras. Per plauką beveik neparašiau ir neišsiunčiau tekstų, užsimiršęs apie juos ir artėjantį terminą.
Organizatoriai atkreipė dėmesį į antiną, kuris kvaksėjo Kauno gatvėmis.
Miglė: Esu vilnietė, kuri prieš dešimtį metų įsimylėjo Kauną ir negali išmesti šio miesto iš galvos. Man tai rašytojiškiausias miestas Lietuvoje, miestas su glaudžiausia, labiausiai palaikančia rašytojų bendruomene, vieta, kur ateityje norėčiau gyventi ir kurti.
Poetės vaidmuo Europos kultūros sostinės atidaryme buvo galimybė išsakyti savo jausmus miestui ir priminti kauniečiams, kokioje gausioje kultūros vietoje gyvena, o likusius Lietuvos gyventojus ir užsieniečius pakviesti atkreipti į Kauną dėmesį, atverti širdis tam, ką jis turi pasiūlyti.
– Kaip į jūsų gyvenimą atėjo poezija?
Julius: Tiesą sakant, nesu tikras. Į slemą pradėjau eiti, nes labai bijojau scenos ir nutariau, kad norėčiau nebejausti nerimo prieš auditoriją. Dabar, po kelerių metų, vis dar tiek pat jos bijau, kita vertus.
Gal pradinių klasių mokytojos pasakymas, kad būsiu rašytojas kažkaip sekioja, nors ir studijuoju ir dirbu IT srity? Nežinia...
Lina: Rimtasis poezijos rašymas prasidėjo man susidūrus su psichikos sutrikimais. Tada ilgą laiką negalėjau kurti nieko daugiau, tik eilėraščius. Dabar santykis su kūryba jau kitoks, bet kelias į pirmąją knygą buvo būtent toks.
Austėja: Prie poezijos palaipsniui buvau pratinama nuo vaikystes, nes augdama daugybę vasarų ir žiemų praleidau pas senelius. Tikrai ne paslaptis, kad mano močiutė iš visos širdies labai mylėjo ir vis dar tebemyli poeziją. Tad iš jos lūpų, dar būdama visai maža, išgirdau begales nuostabių eilėraščių, kurie sužadino mano kūrybiškumą ir paskatino kurti.
Pirmąsias dar vaikiškas savo eiles parašiau būdama devynerių, bėgant laikui, mano rašomi tekstai labai kito – labiau pamėgau kurti prozos kūrinius. Tačiau visuomet, kai pagaunu save chaose ar sukaupiu daugybę stiprių emocijų, poezija tampa mano išsigelbėjimu, norint vėl atrasti sielos ramybę.
Svarbiausia nebijoti eksperimentuoti ir nespausti savęs, kad būtent taip, o ne kitaip reikia kurti.
Jovaras: Rašyti pradėjau mokykloje, bet tuomet tai dar buvo tik paiki bandymai, visiškos banalybės ir kvailystės, kurias bandžiau įsprausti į rėmus, kadangi dar neturėjau jokio ryšio su poezija ir nežinojau visų galimybių, neaprėpiau, kiek daug laisvės iš tikrųjų galima turėti rašant. Užtat labai gerai, kad dar mokykloje atradau tuos autorius, kurie po to pradėjo formuoti mano kaip poeto identitetą – Širvys ir Gėtė.
Miglė: Kaip būdas prokrastinuoti. Pirmą eilėraštį parašiau 2020-ųjų vasarą ant Pelėdų kalno Kaune, kai ieškojau užuovėjos nuo rašomos knygos. Kuriant romaną, įsipareigoji ilgesniam laikui ir rezultatą pamatai neišsyk. Norėjosi rasti alternatyvą tam ir poezija natūraliai pasibeldė į mano gyvenimą. Magiška, kad užtenka stebėti save, žmones, detales, išjausti gyvenimą ir eilutės pačios susidėlioja.
– Kokiais trimis žodžiais apibūdintumėt savo poeziją?
Miglė: Žaisminga, eksperimentinė, transliuojanti jausmą.
Lina: Šiaip mano poezija yra aštri, nepatogi, apnuoginanti. Tačiau tekstai miestui kiek kitokie – sentimentalūs, asmeniški, švelnūs.
Jovaras: Gotiškai šiaulietiškos antys.
Julius: Smiginio mėtymas užsimerkus.
Austėja: Švelni, spontaniška ir jausminga.
– Ar apie viską galima parašyti eilėraštį?
Lina: Tai ironiškai svarsčiau ir pirmojoje savo knygoje. Manau, kad nėra jokių tabu. Svarbu, kaip rašai, ne tik – apie ką.
Jovaras: Taip. Tabu mene negali egzistuoti.
Miglė: Mano nuomone, taip. Svarbiausia norėti rašyti ir duoti sau laiko – kontekstams, jausmams, pastebėjimams sukaupti, kad idėjos įgautų poezijos formą.
Julius: Taip! Ir kuo keisčiau, tuo geriau. Slemuose tekę rašyti apie sraiges, veiperius, maldas vedėjams ir kalbančias žiurkes.
Austėja: Manau – taip. Svarbiausia nebijoti eksperimentuoti ir nespausti savęs, kad būtent taip, o ne kitaip reikia kurti. Poezija yra menas, kuris neturi ribų.
