– Kaip nusprendėte tapti mokytoju?
– Universitete studijavau kūrybinį rašymą, o kaip gretutinę specialybę – žurnalistiką. Baigęs studijas, kurį laiką dirbau kaip fotožurnalistas ir man tai sekėsi. Rašiau ir mėgavausi tuo ką dariau.
Tačiau baigęs mokyklą taip pat labai norėjau keliauti. Sutikau vieną seniai matytą universiteto laikų draugę, kuri papasakojo apie mokytojavimą Korėjoje. Mes buvome baigę tokias pačias studijas, tad mintis mokyti užsienyje man pasirodė labai įdomi. Mačiau tai kaip galimybę keliauti ir iš tiesų pažinti kitą šalį, o ne tik praleisti joje atostogas. Draugės dėka man pavyko nuvykti į Korėją. Ten viskas ir prasidėjo.
Korėjoje pradėjau mokytojauti ir man tai labai patiko. Ten sutikau daug puikių žmonių, susiradau gerų draugų, išmokau mokyti ir supratau, kad man labai patinka būti užsienyje. Taigi išmėginau mokytojavimą dar keliose kitose šalyse.
– Esate mokytojavęs Pietų Korėjoje, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje. O kas atvedė jus į Lietuvą?
– Nuotykiai! Korėjoje sutikau savo žmoną. Kartu daug keliavome. Ji norėjo tęsti studijas ir susikoncentruoti į tai, kuo norėtų užsiimti ilgalaikėje perspektyvoje – kibernetinį saugumą. Lietuva buvo viena tų šalių, kuriose ji galėjo siekti savo tikslų. Iš dar kelių šalių išsirinkome būtent Lietuvą. Sužinojome, kad, palyginus su kitomis vietomis, kuriose esame buvę, Lietuvos istorija labai turtinga.
Tačiau greitai radome būstą Kaune, pradėjau čia ieškoti darbo.
Mano žmona mėgino patekti į Vilniaus universitetą. Mąstėme: „Kaip šaunu, kad gyvensime Vilniuje“. Aš pradėjau ieškoti darbo Vilniuje, jau buvome radę kur gyventi, kai likus kelioms savaitėms iki persikraustymo, sužinojome, kad mano žmona priimta į Vilniaus universiteto Kauno fakultetą. Tai buvo šiokia tokia staigmena. Tačiau greitai radome būstą Kaune, pradėjau čia ieškoti darbo. O vos atvykę į Kauną supratome, kad jis kur kas labiau mums tinka, nei Vilnius.
– Papasakokite apie savo mokymo filosofiją. Kokių prieigų ieškote?
– Manau, kad labai svarbu pažinti savo mokinius. Tuomet kur kas paprasčiau suprasti, ko jie nori ir rasti būdus tam pasiekti. Kai pažįsti mokinius, geriau supranti kas juos neramina, trikdo ar domina. Tuomet gali tinkamiau pasiruošti pamokoms.
Taip pat gali geriau pastebėti, jei vaikus trikdo kitų vaikų elgesys, pavyzdžiui šnabždesiai arba bendramokslių kabinėjimasis. Tuomet žinai, kaip išvengti susidūrimo arba jį nuraminti. Taip pat žinai, kokių veiklų mokiniai yra kur kas labiau linkę imtis.
Žinai, kad kai kurie vaikai mėgsta piešti, kiti – rašyti, ar kad yra vaikų, kuriems labai nepatinka užsirašinėti. Geriau pažinus vaikus, lengviau priimti greitus kasdienius sprendimus klasėje. Negana to, kuo stipresnis mokytoją ir mokinį jungiantis ryšis, tuo labiau mokinys bus linkęs klausyti mokytojo ar imti jo žodžius į širdį.
– Šiuo metu dirbate Kauno „Herojaus“ mokykloje. Kaip kuriate ryšį su savo mokiniais?
– Šnekėdamasis su jais. Tai ne visada sunku. Daugelis vaikų nori pasipasakoti, kas vyksta jų gyvenime. Taip pat ryšį sukurti padeda domėjimasis tuo, kuo domisi jie. Lengva stebėtis, kodėl vaikai nuolat šneka apie „Minecraft“ arba kodėl jiems taip patinka burbulinė arbata ar Dua Lipa. Tačiau taip pat paprasta tai išsiaiškinti patiems.
Aš nežinau visko apie „Minecraft“, bet žinau pakankamai, kad galėčiau užtikrintai teigti jog deimantiniai šarvai yra geresni už auksinius. Kodėl tai svarbu? Aš manau, kad norint, jog kiti kreiptų dėmesį į tai ką nori pasakyti, reikia kreipti dėmesį į tai, ką turi pasakyti jie. Be to smagu nustebinti mokinius netikėtais faktais, apie kuriuos jie net nenumanė, kad ką nors žinai.
– Kas mokyme jums patinka labiausiai?
– Pažinti skirtingus žmones. Viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl išvis to ėmiausi, buvo galimybė keliauti ir susipažinti su žmonėmis. Man patinka pažinti mokinius, kitus mokytojus ir mokinių tėvus. Tai asmeniškiausias būdas pažinti šalį.
Būtent iš vaikų sužinojau apie įdomų lietuvišką prietarą apie švilpavimą namuose, su kuriuo nesu susidūręs savo gimtojoje šalyje. Aš didelis švilpautojas. Dažnai švilpaudavau klasėje, kol vaikai manęs nesudrausmino paaiškinę, kad taip prisišauksiu vaiduoklius. Labai įdomu pažinti vaikus. Tačiau juos pažinus – palikti šalį labai skaudu.
– Ką mokyme laikote didžiausiu iššūkiu?
– Manau, kad mokytojams dažnai tenka atlikti ir psichologo vaidmenį. Vaikai, priklausomai nuo savo amžiaus ir emocinės brandos, užduoda sudėtingus, gilius klausimus. Pavyzdžiui, kodėl yra tiek daug paukščių rūšių, kodėl žolė yra žalia, ir ar egzistuoja dievas?
Šiame, COVID-19 laikmetyje, terapeutu tenka būti vis dažniau. Vaikuose matau daug liūdesio, sutrikimo, pykčio, impulsyvumo. Žinoma, to vaikuose visada yra, tačiau dabar visa tai kur kas labiau koncentruota. Ir į tai reikia reaguoti, nes to vis daugiau klasėje, nepriklausomai nuo to ar pamokos vyksta Zoom’e ar klasėje.
Vaikai tiek daug laiko praleido zoom’uose. Sugrįžę į klases, jie turi iš naujo mokytis būti bendruomenės dalimi.
Šiame, COVID-19 laikmetyje, terapeutu tenka būti vis dažniau.
– Mokote anglų ir ispanų kalbos. Ar sutinkate, kad kalbų mokymas puiki terpė socialiniam ir emociniam ugdymui?
– Taip, kalbos puikiai tam tinka. Ypač, kai pradedi gilintis į žodžių istoriją. Tai padeda mokiniams šį bei tą paaiškinti. Pavyzdžiui, anglų kalboje žodis „kind“ (liet. geras, draugiškas) kilęs iš žodžio „kin“ reiškiančio šeimą – žmones, kurie tau artimiausi. Taigi „gerumas“ tam tikra prasme yra tai, kas skirta šeimai. Todėl būti geru šiuo metu, kada to ypatingai reikia, daugeliu prasmių padeda susijungti su savo šeima.
Nuolat kartoju savo mokiniams, kad net jei kartais jie pyksta ant klasės draugų, sėdinčių šalimais, būtent jie yra jų šeima, tiki jie manimi ar ne. Visada klasėje stengiuosi ugdyti gerumą. Taigi, taip, kalbos gali pakloti pagrindą naudingoms pamokoms apie žmogiškus ryšius.
– Kaip motyvuojate savo mokinius imtis ko nors naujo, ar to, kas jiems nesiseka?
– Tai sudėtingas klausimas. Manau, šiomis dienomis jis svarbesnis nei bet kada anksčiau. Kai kurie vaikai visada bus motyvuoti iš vidaus. O kai kuriems kur kas sunkiau atrasti vidinės motyvacijos. Kartais padeda smagios užduotys. Bet svarbiausia gerai pažinti vaikus, sužinoti, ką daryti jiems įdomu. O tada linksmai pateikti užduotis.
– O kaip motyvuojate save?
– Kaskart, kai matau sužavėtus vaikus – pats užsikrečiu šia nuotaika. Taip pat, kaip ir kiekvienam mokytojui, gera žinoti, kad padėjau vaikams žengti vieną ar du žingsnelius priekin dalyke, kuriame jiems nesiseka.
Ir, žinoma, smagu paprasčiausiai gerai leisti laiką vietoje, kurioje esi. Nors mano gyvenime svarbiausią vaidmenį atlieka mokymas, džiaugiuosi galėdamas nuo to šiek tiek atitrūkti ir tiesiog pasimėgauti šalimi, kurioje gyvenu.
Lietuvoje radau draugų, kurie neturi nieko bendro su ugdymu. Mėgaujuosi leisdamas laiką su lietuviais, veikdamas lietuviškus dalykus. Man tai labai malonu. Mėgstu pažinti žmones visomis savo spalvomis. O ir – pagaliau – sutikti juos lauke yra nuostabus dalykas.
„Įdomūs kauniečiai“ – 15min straipsnių ciklas, skirtas supažindinti su žmonėmis, kurie savo gyvenimo būdu, pomėgiais ir požiūriu yra savo miesto ambasadoriai. 2022 metais Kaunas kartu su Kauno rajonu taps Europos kultūros sostine. Kurkime ją kartu. Kultūra – ne tik koncertų salės, muziejai ar dailės parodos. Kultūra – ir žmonės.
