Istorines Karmėlavos vietas atsiskleisiančiame išaugusiame ir sustiprėjusiame „Gatvės roko“ festivalyje dalyvaus grupės „Akli“, svečiai iš Latvijos „Dzelzs Vilks“, Augustė Vedrickaitė su programa „Rock me good“, „Colours of Bubbles“ bei „BIX“, grupė „Skylė“ ir Aistė Smilgevičiūtė, jaunasis rokeris Rokas Mizeikis ir kiti.
Festivalyje – parodos, gatvės meno kūriniai, o programą Karmėlavos seniūnijoje vainikuos bendras Lietuvos bei Liuksemburgo menininkų – Algimanto Šlapiko ir Serge‘o Eckerio – aplinkos meno objektas „Skraidantys cepelinai / Flying Cepelinai“.
Pirmąją festivalio dieną Ramučių kultūros centre atidaroma žinomo muzikos fotografo Ryčio Šeškaičio paroda. Ji veiks tris savaites.
Pokalbis su R.Šeškaičiu – apie būsimąją parodą, muzikos fotografijos užkulisius bei tai, kodėl renginiuose savo mobiliuosius telefonus geriau palikti kišenėje.
– Ryti, ko gali tikėtis parodos lankytojai, iš kokių muzikos renginių pristatomos fotografijos?
– Man labai sunku ją diferencijuoti, nes spektras – platus. Apibendrintai: nuotraukos iš garsiausių Lietuvoje vykstančių festivalių, muzikos grupių nuotraukos. Pabuvusi Kaune paroda toliau keliaus po mažąsias Europos kultūros sostines. Nežinau tik, ar spės aplankyti jas visas. Parodą surengti man padėjo „Kaunas 2022“ ir Lietuvos muzikantų asociacija „Agata“.
Šios parodos tikslai yra du. Pirmas – sudominti žmones pasidomėti naująja lietuviška muzika, kuri dar jiems neatrasta. Nors daugelis grupių mano nuotraukose yra neblogai žinomos, tačiau jos kartais žinomos tik „Vilniaus burbule“, o ne mažesniuose miesteliuose. Galbūt pavyks sudominti ir mažesnių miestelių žmones, sužadinti jų smalsumą, parodyti dėmesį regionams – kad jie lauktų tų atlikėjų ir žinotų juos.
Kitas momentas – paskatinti jaunus žmones atrasti tokią fotografiją. Tai irgi yra būdas, saviraiška – fotografuoti koncertus. Tokia fotografija Lietuvoje nėra labai populiari, jei palygintume su reklamos, vestuvių fotografija.
– Kaip jūs pats atradote šį fotožanrą?
– Fotografija susidomėjau maždaug prieš dešimtmetį atėjęs į Ramūno Danisevičiaus parodą. Tada pamaniau, kad irgi norėčiau kažką panašaus daryti, kad tai visai įdomi tema. Nuo mažumės domėjausi muzika, man ji buvo labai artima. Taip, visai netikėtai, atradau savo gyvenimo veiklą ir jau dešimt metų tuo užsiimu.
– Antra vertus, visi mes esame truputį fotografai, per renginius išsitraukiantys savo mobiliuosius telefonus...
– Aš manau, kad tam tikra prasme tai šiek tiek blogai. Būdamas renginiuose pastebiu, kaip intensyviai žmonės bando fotografuoti telefonais ir vėliau nuotraukomis dalinasi socialiniame tinkle.
Bet aš puikiai žinau iš savo patirties: kai fotografuoju renginį, negaliu jo išjausti ta prasme, kuria jis yra pateikiamas auditorijai. Tu turi klausyti, pajausti, užsimerkęs svajoti. Jei pradedi fotografuoti, žiūrėti į renginį per telefono ekraną – atimi iš savęs tą malonumą, dėl kurio renginys ir vyksta. Juk jis tam, kad pasimėgautum.
Tam tikra prasme aš žmones suprantu – jie nori turėti prisiminimą, kur buvo. Tad padaryti vieną kitą kadrą – nieko blogo. Tačiau kai žmonės filmuoja dainas, visą pasirodymą – nei jie vėliau tą koncertą žiūrės savo telefone, nei jis bus kokybiškas, o renginio žmogus taip ir liks nematęs. Nes ne žiūrėjo, ne klausėsi, o filmavo ar fotografavo. Jei tu sumoki už bilietą ir ateini į renginį, kurį nori pamatyti – tai kodėl iš savęs atimi galimybę?
Geriau šiuos darbus palikti profesionalams, juolab, kad telefonu kokybiškų nuotraukų nepadarysi – tam reikalinga pakankamai rimta technika. Ypač, jei viskas vyksta ne lauke, o uždaroje patalpoje. Vėliau koncerto nuotraukas bus galima pažiūrėti – jos bus viešoje erdvėje. Tad geriau renginiu mėgautis, o telefoną palikti kišenėje.
Žvelgiant iš kitos pusės, kažkam tai gali būti pradžia – tokiu būdu žmogus gali susidomėti muzikos fotografija.
– Renginių, koncertų nuotraukos – populiarios, žmonės mėgsta žiūrėti viešoje erdvėje publikuojamas foto galerijas. Kaip manote, kodėl mums smalsu žiūrėti renginių nuotraukas – nesvarbu, ar buvai tame koncerte, ar ne?
– Reiktų paklausti žiūrovų. Mano pagrindinis tikslas – perteikti renginio emociją. Sulaukti emocijos piko, kurį kuria muzikantai, žmonės ant scenos. Daugelį muzikantų per tuos 10 metų esu matęs po 10 ar daugiau kartų. Bet bandau pateikti kitu kampu, rasti momentą, ką žiūrovas, galbūt, praleidžia.
Aš turiu galimybę būti ant scenos ir parodyti, kaip koncertas atrodo atlikėjo akimis. Žiūrovas niekada to negalės patirti, nes jis yra kitoje barikadų pusėje. Per fotografiją jam atsiranda galimybė pažvelgti, kaip viskas atrodė atlikėjui. Arba tas pats atlikėjas – kaip jis atrodė iš arti, kokia buvo jo emocija, pikas? Tai įdomu.
Bandau pateikti kitu kampu, rasti momentą, ką žiūrovas, galbūt, praleidžia.
– Dar viena koncertų, renginių pusė – žiūrovai. Jie taip pat atsiduria jūsų dėmesio centre?
– Žiūrovų emocijos yra, galbūt, 50 procentų viso renginio emocijos. Juk atlikėjas visada tas pats, o žiūrovas – visą laiką kitas. Kartais energija, kurią sukuria žiūrovas, tampa koncerto esme.
– Per tuos dešimt metų nuotykių, matyt, buvo ir jums pačiam?
– Yra istorijų. Man per koncertą yra užsidegę plaukai, kai netyčia pakliuvau po pirotechnikos patranka, jos nepastebėjęs. Pataikė į pakaušį ir teko rankomis gesinti plaukus. Dabar atrodo linksmai, bet tada nebuvo labai juokinga.
Taip įvyko ir dėl patirties stokos. Labai pavojingas dalykas – tu vienas vaikštai prieblandoje, tamsoje, ne visada viskas matosi, o jei nesi pasiruošęs, neturi patirties – apie daug dalykų tiesiog nepagalvoji.
Buvo ir daugiau nuotykių: bandai lįsti po sceną – kelnės suplyšta, užsikabini už ko nors. Viskas ateina su patirtimi, išmoksti tam tikrus dalykus, o kitą kartą dėl geresnio kadro negaila nei išsipurvinti, nei susiplėšyti, jei tik iš to bus kažkas gero.
– Ir tada – išrinkti dėmesio vertus kadrus iš šimtų, o gal net tūkstančio nuotraukų?
– Kiek kadrų padarai – priklauso nuo renginio, nuo jo apimties. Nuotraukų gali būti nuo kelių šimtų iki, galbūt, poros tūkstančių. Bet turiu vieną savo taisyklę. Kai fotografuoju renginį – publikuoju vieną nuotrauką. Užsakovams, žinoma, atiduodu jų daugiau, tačiau savo socialiniame tinkle pasidalinu tik viena – esmine.
Viena fotografija siekiu parodyti, kas buvo reikšmingiausia, svarbiausia. Tad mano užduotis – tarp visų renginio nuotraukų atrasi tokį kadrą.
– Skamba kaip „darbas darbe“ – atrasti vieną kadrą nėra taip paprasta?
– Taip, nuotraukų atrinkimas – kaip antrasis fotografo darbas, kita jo pusė. Ji yra labai svarbi. Tik per patirtį, per ilgus stebėjimus tu išmoksti pamatyti tai, kas yra esmė.
– Kodėl tokia jūsų paties taisyklė – atrasti vieną kadrą?
– Labai sunku pasakyti, kodėl. Bet aš manau, kad tai man yra sudėtingiausias iššūkis – nuspręsti ir išrinkti vienintelį kadrą. Jo ieškant viskas ateina per pajautimą.
Be to, milijonus nuotraukų žiūrėti šiais laikais niekas irgi neturi laiko. Tad gal tokia taisyklė atėjo ir iš praktinio sumetimo?
Kultūros festivalio „Gatvės rokas“ programa
Liepos 1 d.
18 val. – Ryčio Šeškaičio parodos atidarymas Ramučių kultūros centre ir iškilmingas šventės atidarymas prie Ramučių kultūros centro su šešių Lietuvos baikerių klubų nariais;
18.30 val. – koncertas.
Liepos 2 d.
16 val. – meno objekto „Skraidantys cepelinai“ atidarymas; Mr. Jumbo muzikinės improvizacijos; pokalbis su menininkais; kavinės „Tigrasa“ cepelinų valgymo čempionatas;
18 val. – Karmėlavos Šv. Onos parapijos šventoriuje skambės akustinis rokas (atlikėjų Ingajos ir „Pacific K“ iš Latvijos koncertas).
