Į sceną dokumentikos neperkėlė
„Kauno pavasario’72“ komanda nesiima kritiškai vertinti anuometinės, mūsų tėvų ir senelių kurtos visuomenės, neaukština šiandieninio vakarietiškų vertybių pasaulio, tačiau siekia žaismingai išryškinti paralelę tarp ano meto ir šiandienos Lietuvos visuomenės, veikiamos įvairių geopolitinių, socialinių ir emocinių kontekstų.
Taip pat kelia klausimą: ar tikrai R. Kalantos pasiaukojimo aktas ir jo išprovokuoti įvykiai yra vien tik praeitis, ar tikrai istorija kartojasi, ir kokiuose spąstuose sėdi tu?
Kaip 15min sakė spektaklio režisierius Jonas Tertelis, scenoje nebandoma atkurti praeities įvykių ir nepasakojama R. Kalantos istorija.
Jame persipina faktinė medžiaga, išmonė ir šiandieninis žvilgsnis į 1972 metų įvykius Kaune. Spektaklyje keliamas klausimas, kaip šiandieninėje visuomenėje rezonuoja 19-mečio R. Kalantos aktas, bandoma nutiesti savotišką sąmoningumo tiltą tarp to, kaip pasaulį suvokia dabartinės Lietuvos jaunimas, ir to, kaip priespaudos, įtarumo ir primestos socialinės sanklodos suformuotoje atmosferoje galėjo jaustis ano meto devyniolikametis.
„Svarbiausias klausimas buvo, kaip apie tai kalbėtis su jaunąja karta, kuri jau gimė nepriklausomoje Lietuvoje. Apklausiau keletą jaunų žmonių, ką jie apie tai žino, o ko ne. Žino nedaug, net maišo faktus, yra skirtingi vertinimai ir panašiai.
Todėl ir kilo klausimas, kokiu kampu mes galime apie tai kalbėti dabar, praėjus 50 metų po šio įvykio, ką galime apie tai suprasti, kas gali praturtinti šiandien?“ – sakė J.Tertelis.
Nebandėme iš jo padaryti minėjimo, o labiau atrakinti pačią temą.
Pasak režisieriaus, spektaklis buvo kuriamas kolektyviniu metodu, pagal temas formuojant užduotis aktoriams: „Ir stebint, kaip jie į tai reaguoja, ką atneša. Spektaklis turi ir tam tikros žaismės. Nebandėme iš jo padaryti minėjimo, o labiau atrakinti pačią temą. Spektaklyje yra siurrealumo, informacijos ir kartu tai yra teatrinis žaidimas.“
Akcentų į dokumentiką režisierius nedėjo ir dėl kitos priežasties – istorinius faktus paprastai lydi vertinimai: „O jų yra skirtingų ir mums atrodo, kad dokumentiką reiktų palikti istorikams. Mums buvo įdomu, kaip jaunas žmogus tada galėjo gyventi ir jaustis. “
Po spektaklio – diskusija
Vis tik, sakė J. Tertelis, kūrybos procese palikti nuošalyje dokumentiką, atsiriboti nuo jos ir buvo didžiausias iššūkis.
„Labai sunku. Bet norėjau, kad mes pradėtume į tai žiūrėti iš šono, pamatyti kitame kontekste, gal net šiek tiek – kaip tai atrodo pasauliniame kontekste.
Tačiau kai yra įvykiai, kuriuose daug emocinių atsiminimų – kuo toliau, tuo giliau jie tave įtraukia. Žiūri į kiaurymę tol, kol kiaurymė pradeda žiūrėti į tave“, – sakė J. Tertelis.
Po spektaklio premjeros gegužės 14 dieną žiūrovai kviečiami dalyvauti diskusijoje „Ką mums reiškia Kalanta ir Kauno pavasaris?“
Diskusijoje dalyvaus istorikas, profesorius, dr. Egidijus Aleksandravičius ir spektaklio režisierius J.Tertelis, o ją moderuos teatro meno vadovas, teatrologas Edgaras Klivis.
R. Kalantos istorija, teigė J.Tertelis, turi daug sluoksnių ir temų. Tai – ir pats susideginimo aktas, po to kilusios pasekmės, prisiminimai, kaip mes traktuojame istoriją ir kaip ji pakito.
„Ne viena tema tūno šiuose įvykiuose. Man atrodo, kad mums reikia pradėti apie tai kalbėti. Yra dar vienas dalykas, apie kurį nekalbama – po to buvo dar daugiau žmonių, kurie darė tą patį, kaip ir Kalanta.
Tai nėra paprastas klausimas, į kurį lengva atsakyti, todėl labai gerai, kad šia tema ir bus būtent diskusija“, – kalbėjo J. Tertelis.
Ar jaunam žiūrovui bus įdomi tema?
Spektaklio kūrėjai taip pat siekia atrasti prasminių sąsajų tarp vadinamojo brežnevinio „sąstingio“ laikų visuomenės ir šiuolaikinio liberalaus vakarų pasaulio, kuriame, regis, mėgaujantis kone nevaržomomis asmeninėmis ir kūrybinėmis laisvėmis, retokai pavyksta mobilizuotis bendram tikslui, visuomenę vienijantiems siekiams ir idėjoms.
Kaip sakė vienas iš spektaklio dramaturgų Andrius Jevsejevas, „Kauno pavasaris’72“ skiriamas brandiems paaugliams ir R. Kalantos amžiaus jaunuoliams. Ar jiems apskritai pasirodys įdomi ši tema – klausimas, kurį ne vieną kartą patys sau kėlė ir kūrėjai.
„Ši tema paaštrėjo po to, kai Ukrainoje prasidėjo karas. Temos yra gana artimos ir mes galvojome, kad šiandieniniai įvykiai tam tikra prasme yra tąsa tiek 1956 metų sovietų invazijos į Vengriją, tiek 1968 metų Prahos pavasario ir panašiai. Vis dar suvedinėjamos senos geopolitinės sąskaitos“, – sakė A.Jevsejevas.
Kuriant spektaklį, sakė dramaturgas, reikėjo apgalvoti, kaip temą pateikti dabartinės jaunosios kartos žiūrovui – tam, kuris Kalantos istoriją žino mažai ir miglotai.
„Tam tikra prasme mūsų užduotis buvo įkaitinti vaizduotę ir pamėginti vaizduotėje sukurti kelionę laiku“, – kalbėjo dramaturgas.
G. Petkutė: „Šis spektaklis visiškai kitoks“
Aktorė Goda Petkutė sako, kad šio spektaklio patirties prasme nėra su kuo palyginti – jis visiškai kitoks.
„Dėl to šiek baisu, nes tu pilna koja žengi į nežinomybę. Mes pradėjome šį darbą neturėdami jokios medžiagos, kas paprastai teatre yra įprasta. Aktoriai susirenka ir jie turi pjesę, ją maždaug mėnesį, susėdę prie stalo, skaito.
Šiuo atveju spektaklis yra tarsi laboratorinis darbas. Mes neturėjome nei teksto, nei medžiagos – nešėme kažkokius etiudus, scenas, žingsnis po žingsnio kūrėme spektaklį. Procesas buvo labai keistas.
Pati tema – platūs vandenynai ir kažką sukonkretinti yra gana sudėtinga, nes iš vienos temos išplaukia jų daugiau. Man atrodo, rezultatas yra įdomus ir šis spektaklis bus visiškai kitoks“, – kalbėjo aktorė.
Sovietmečiu daug kas buvo kitaip, daug kas buvo priimtina ir to moterys net nekvestionavo.
Kalbėdama apie savo kuriamą personažą aktorė pasakojo, jog pasirinko vieną kryptį – gilinosi į sovietmečiu gyvenusios moters poziciją.
„Tai yra labai aktualu, kad moteris turi ir gali turėti tokias pat teises, kaip ir vyras. Sovietmečiu daug kas buvo kitaip, daug kas buvo priimtina ir to moterys net nekvestionavo. Tam tikra prasme jos buvo žeminamos ir tai atrodė natūralu, normalu.
Nemažai gilinausi į tai, kaip buvo formuojamas santykis, požiūris į vyrą, kokią poziciją moteris užimdavo šeimoje, darbe, gyvenime. Apie tai spektaklyje ir kalbu“, – sakė G.Petkutė.
Spektaklio „Kauno pavasaris’72“ premjera gegužės 13, 14, 15 d. Ilgojoje salėje. Spektaklis – programos „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ dalis.
Režisierius Jonas Tertelis, dramaturgas Andrius Jevsejevas ir Jonas Tertelis, scenografijos ir kostiumų dailininkė Renata Valčik, kompozitorius Martynas Bialobžeskis, šviesų dailininkas Julius Kuršis. Vaidina Saulė Sakalauskaitė, Marius Karolis Gotbergas, Goda Petkutė, Motiejus Ivanauskas.
