Tiesa, nors jį įveiksite gana greitai – maždaug per 20 minučių, tačiau neilga kelionė per Šančius gali tapti tikru atradimu: keliaujant siūloma ieškoti lobių, o kiek mistinėje vietoje – prie Parako sandėlio – pasitiks tik šią savaitę menininkų sukurti įspūdingi žemės meno kūriniai.
Idėja sujungti barakus su Parako sandėliu kilo dviems Šančių entuziastėms – neoficialiai Parako sandėlio valdove vadinamai ir šią vietą kultūriniu traukos objektu pavertusiai Vidai Bliumkienei bei „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ „Fluxus Labas!“ veiklų fasilitatorei Godai Karbonskytei, kurį ėmėsi „įkultūrinti“ barakus ir į juos pažvelgti kitu žvilgsniu. Idėją padėjo įgyvendinti „Kaunas – 2022“.
Ir dviračiu, ir pėsčiomis
„Nuo Barakų iki Parako“ – tai žemėlapis, kurio pagalba galima apsilankyti bei patirti Barakų žavesį su nuotykiais. Žemėlapis skatina rasti šešias unikalias ir koordinatėmis pažymėtas vietas, kuriose bus paslėptos lobių dėžutės. Ne tiesiog rasti – iš jų galima pasiimti atminimui patikusią smulkmeną.
Galutinis kelionės taškas – Parakas, kuriame vyksta įvairūs kultūriniai renginiai – parodos, koncertai, performansai, maisto ragavimas, šokiai, bendruomenės susitikimai. Šią savaitę greta Parako apsigyveno ir žemės meno kūriniai. Maršrutas pritaikytas tiek keliauti pėsčiomis, tiek dviračiais.
„Nuo Barakų iki Parako“ yra žaidimas, skirtas aktyviam rajono pažinimui – ieškant lobių patirti Šančių rajono dvasią, atkreipti dėmesį į detales. Vasaros metu vykę piknikai – Jurgio Gimberio, kadaise gyvenusio barakuose, knygos „Barakų bliuzas“ skaitymai, lobių bibliotekos ir skrynių puošimai, skautų duonelės kepimai ir t.t. – padėjo G.Karbonskytei surinkti informaciją ir sukurti žaidimą-žemėlapį bei receptų ziną – specialią knygelę.
Parake, kuris kaip kultūrinė erdvė lankytojams duris atvėręs nuo 2018-ųjų, jau kelis metus iš eilės ant laužo kepamas kugelis, taip pat vaikai kepa skautišką duonelę vos iš trijų ingredientų. Šiuos bei kitus kelionėms bei ant ugnies bei dūmų gaminamus receptus šančiškiai sudėjo į iliustruotą receptų ziną tam, kad juos lengva būtų pasigaminti tiek mažam, tiek dideliam.
Barakai, kuriuose gyveno Jurgis Gimberis
Prieš pradedant šį maršrutą siūloma atidžiau pažvelgti ir į barakus. 1940 m. prasidėjus sovietinei okupacijai Šančiuose buvo pastatytos pigių butų kolonijos, vadinamieji barakai. Sovietinei valdžiai nepatiko, kad čia susitelkusi visuomenės „grietinėlė“.
Barakai išlikę iki šių dienų, tik nedaugelis iš kauniečių žino apie jų egzistavimą, o pagaliau apsilankiusieji žavisi savotiška egzotika, „kaimiška“ atmosfera mieste.
Barakuose gyveno rašytojas satyrikas Jurgis Gimberis, Kaunui padovanojęs legenda tapusią frazę: „Ir Kaune galima gyventi“. J.Gimberis savo knygoje „Barakų bliuzas“ su humoru aprašė Šančių personažus bei jų gyvenimo būdą.
Kaip sakė viena iš žemėlapio iniciatorių G.Karbonskytė, jai ši vieta pasirodė įdomi savo kaita: kaip keitėsi barakai per dvi dešimtis metų. Anot netoli barakų augusios G.Karbonskytės, žemėlapis yra pirmasis žingsnis link to, kad barakai taptų žinomesni ir patiems žmonėms būtų smagiau, jog jie didžiuotųsi šia vieta: „Nes iš pat pradžių tai buvo tarsi varguomenės rajonas.“
„Barakas – vieno aukšto ilgas pastatas. Stogas kaip kluono ir jis pailgas, o viename yra keturi butai. Kiekvienas turi savo kiemuką daržiuką. Labai rekomenduoju šią vietą aplankyti“, – sakė G.Karbonskytė.
Barakuose galima sutikti ir naujakurių, ir senųjų gyventojų. Tarkime, čia gyvena moteris, kurią kaimynai vadina „tetule ragana“ ir kuri neva nesikeičia dešimtimis metų. Todėl vietos žmonės juokauja: jai – jau apie 200 metų.
„Ir gaidžiai ten gieda, ir šunys loja, kai kur – kondicionieriai ūžia. Labai įdomią dvasią turi ši vieta“, – kalbėjo pašnekovė.
Papuošė žemės meno kūriniai
Šeštadienį prie Parako sandėlio – naujojo maršruto galutinėje stotelėje – pristatyti keturi dideli bei keletas mažų žemės meno kūrinių, kurie taip pat tapo maršruto „Nuo Barakų iki Parako“ dalimi. Juos, padedant vietos bendruomenei, sukūrė žymūs Lietuvos floristai Marijus Gvildys ir Sergejus Zareckis.
Žemės menas Parakui pasirinktas neatsitiktinai, o siekiant pabrėžti šios vietos unikalumą: Parakas – tai visai šalia miesto centro paslėptas laukinės gamtos kampelis, kur vyksta sinergija tarp šiuolaikinių ir etno kultūros renginių, kur savo vietą atranda jaunimas ir vyresnio amžiaus kaimynai, kur caro laikų architektūrinis paveldas gyvena bendrystėje su šimtametėmis tuopomis.
Tinkamose vietose atsiradę objektai atkreipia dėmesį į unikalias architektūrines detales, pasislėpusius gamtos kampelius.
Žemės meno kūrinių keliaujant šiuo keliu nepastebėti neįmanoma: kiekvieno objekto ilgis arba plotis yra apie tris metrus.
Kaip sakė vienas iš kūrėjų M.Gvildys, žemės menas yra kuriamas iš vietoje randamos medžiagos: nesvarbu, ar tai bus medis, ar akmuo, ar molis.
„Žemės menui visiškai nesvarbu aplinka – svarbu joje randama medžiaga. Bet koks žemės menas yra integruojamas į aplinką, į patį kraštovaizdį. Žemės menai neatsiejami nuo aplinkos. Aplinka yra tokia pat svarbi, kaip ir pats kūrinys – jie vienas kitą papildo“, – sakė M.Gvildys.
Pasak menininko, kalbant apie žemės meną, jei kūrinį išnešus iš tos vietos, jis tampa nevisavertis: „Svarbus kultūrinis, istorinis kontekstas. Įspūdis paties Parako – jis įdomus, kitoniškas, tai ne fortas.“
Parako sandėliui menininkai sukūrė tarsi iš vandens panirusį drakoną, kuris, lįsdamas iš po žemių, perauga į medį. Kitas – lyg sprogimas, tarp dviejų medžių užstrigęs kamuolys.
Kelias tampa labai įdomus stebėti ir jame būti
„Man viską laiką norėjosi surasti tam tikrus taškus, prie kurių žmogus sustoja. Taip tu objektu tarsi užlaikai atėjusįjį.
Kalbant apie Paraką, žmonės, nusileidę nuo Prancūzų kalno arba kildami į jį pamato kažkokį neaiškų keliuką ir nieko nesakantį pavadinimą – Parakas. Smalsesni ateina.
Norėdami pritraukti daugiau žmonių ir sugalvojome tuos žemės meno kūrinius, kurių vienas – pačioje pradžioje kelio link Parako. Kitas – jau pasukus keliu. Dar du – prie paties Parako sandėlio. Taip kelias tampa labai įdomus stebėti ir jame būti. Aš tokią svajonę seniai turėjau, o dabar padedant „Kaunas 2022“ ją pavyko įgyvendinti“, – pasakojo V.Bliumkienė.
Parako valdove vadinama V.Bliumkienė sako, jog šią vietą atranda vis daugiau žmonių: „Garsas apie jį eina. Labai džiaugiuosi, kai atvažiuoja iš kitų miestų. Pavieniai žmonės atranda Paraką, po čia vykstančių renginių įsimyli.
Dabar viduje nuplovėme sienas, palikome vieną juodą debesėlį, kad žmonės įsivaizduotų, kokio juodumo buvo sienos ir kokio jos baltumo dabar. Dar laukia dvi didžiosios salės, kurios yra Parake. Vienos salės lubos dar plaunamos, o menininkas iš tos pilkumos sukurs piešinį.“
Kartu su menininkais prie žemės meno kūrinių dirbo ir savanoriai, čia vyko atviros kūrybinės dirbtuvės, aplinką tvarkyti padėjo „Kauno tvirtovės fortas“. Teko tvarkyti šabakštynus, ieškoti šakų, tvarkyti aplinką. Pasak V.Bliumkienės, taip kelias tapo labiau estetiškas, nors liko gana laukinis.
Tokios vietos vietos atviros įvairioms gyventojų iniciatyvoms
Kaip sako „Kaunas 2022“ programos „Visi kaip vienas“ koordinatorė Aistė Ptašinskaitė, viena iš „Fluxus Labas!“ programos dalių „Fluxus Labas! Laboratorijos“ yra skirta auginti vietinių Kauno miesto gyventojų kultūrinių veiklų cirkuliaciją skirtinguose Kauno miesto mikrorajonuose ir stiprinti dalyvaujamąja kultūra paremtas atviras (nuolatines arba mobilias) erdves – Fluxus laboratorijas.
„Šios vietos yra atviros įvairioms gyventojų iniciatyvoms, renginiams bei susitikimams, kurių svarbiausi principai yra bendra kūryba bei dėmesys vietos kultūrai.
Aukštuosiuose Šančiuose išlikęs Artilerijos sandėlių kompleksas, simboliškai vadinamas Paraku, nuo 2018 metų veikia kaip „Fluxus Labas! Laboratorija“. Ši vieta yra unikali – tai kultūros paveldo statinys, apsuptas laukinės gamtos ir esantis visai netoli miesto centro, vos 10 minučių kelio pėsčiomis nuo geležinkelio stoties.
Gamta yra svarbi Parako tapatybės dalis, įkvepianti kurti, burtis bendruomenei ir organizuoti tvarius, vietos istoriją atliepiančius renginius“, – sakė A.Ptašinskaitė.
Ožio diena, Joninės – jau tradiciniais tapę Parako renginiai. Vien Joninėse šiemet dalyvavo daugiau nei 400 žmonių.
„Dalis jų, įsimylėję Paraką, sugrįžta čia jau su savo iniciatyvomis, kurios bendromis Vidos ir „Fluxus Labas!“ programos pastangomis auga, plečiasi ir po truputį formuoja Parako veidą.
Vidos gebėjimas prakalbinti kiekvieno, užsukusio į Paraką, vidų, priimti visus atvirai ir be išankstinių nuostatų, pasiduoti netikėtumams – tai principai, kuriais vadovaujantis bendruomenes kviečia veikti „Fluxus labas!“
Šią vasarą Parake neplanuotai gimė skirtingų kultūrų vakarai su įdomiais pasakojimais, muzika ir maisto degustacijomis. Vieno jų metu iš Ruandos kilusi Clementine pirmą kartą viešai pristatė savo kuriamą muziką, o užsukusius svečius vaišino netikėtu Afrikos patiekalu. Tuo tarpu Parako kaimynystėje apsistojęs svečias iš Šri Lankos įdomiai pristatė šios šalies istoriją bei tradicijas“, – pasakojo A.Ptašinskaitė.
Šalia tokių atvirų renginių nuolat vyksta ir mažesni, bendruomeniniai susitikimai, kurių metu plėtojamos vietos bendruomenei aktualios temos, ieškoma šios vietos identiteto.
Maršruto „Nuo Barakų iki Parako“ žemėlapį galite rasti čia.
