Baltijos gatvės 82 numeriu pažymėtas daugiabutis Kaune, Šilainių mikrorajone, nėra išskirtinis. Jame gyvena tokie patys žmonės, kurie važinėja skirtingų modelių automobiliais, dirba skirtingus darbus, susitinka laiptinėje, į darželius veda vaikus, vakarais žiūri žinias, geria kavą ar klausosi muzikos. Tačiau šis namas turi savo veidą. Jame – itin stipri kaimynų bendruomenė.
Todėl jei pusė vienuolikos vakare Rasa pastebi, kad namuose nėra pieno („O mano dukra negali be pieno“), ji drąsiai beldžiasi į Elenos duris.
O jei Dovilė iš ryto pas Simoną užeina kavos, ji duris drąsiai praveria būdama tik su apatiniais. Nes atėjo kaimynė. Kaimynei prieš kaimynę nėra gėda.
„Nėra nė vieno, kurio savo laiptinėje nepažinočiau“, – sako Simona.
„Labas“ žodis čia skamba dažnai. Daugiabutyje visi vieni su kitais sveikinasi, turi savo feisbuko grupę ir bendrai sprendžia problemas.
„Tai ir mūsų pats namas yra kaimyniškas“, – tvirtina moterys.
Bet jos turi ir savo atskirą grupę socialiniame tinkle. Pasivadinusios „Vandutėmis“. Pavadinimas kilo nuo vienos iš jų kepamų bandelių, vadinamų bandutėmis.
Eleną moterys vadina raktininke. Mat ne viena iš jų Elenai yra palikusi savo namų raktus, kai reikėjo prižiūrėti namus. Arba katiną.
Jos rūpinasi ir viena kitos vaikais. „Kai važiavau gimdyti, tai mano dukrą prižiūrėjo Elena“, – sako Simona.
Elena išgelbėjo ir Simonos sūnų, kai šiam sukilo aukšta temperatūra ir kūdikis ėmė dusti. Ji, sako Simona, nepasimetė.
„O aš tik išgirdau laiptinėje, kad vaikas dūsta“, – sako kita.
Kol atvažiavo greitoji medicinos pagalba, Simonos sūnui pagalbą suteikė kaimynės, telefonu klausydamos medikų nurodymų.
„Manęs medikai klausia, kiek laiko dūsta. O aš nežinau, nes man visas gyvenimas prieš akis prabėgo“, – sako Simona.
Jos nė karto nebuvo susipykusios. Jos nevilioja viena kitos vyrų.
„Tai mes visai nepanašios į nusivylusias namų šeimininkes“, – svarsto Dovilė.
„Panašios. Viena pas kitą su pyragais einam. Jos irgi visos tokios skirtingos, bet kažką bendro turi“, – atitaria Simona, mačiusi serialą „Nusivylusios namų šeimininkės“.
Kai prieš dvejus metus į šį namą atsikraustė Rasa, taip ir buvo. Viena iš kaimynių su saldumynais pasibeldė į naujosios kaimynės duris: „Labas, aš kaimynė.“
Gyvenimas daugiabutyje, sako moterys, turi savo spalvų. Čia tu žinai viską: kada kas susipyksta, girdi, kada mylisi, žinai, kada subara savo vaiką.
Nes plonos sienos tikros išdavikės.
(„Tik nerašykit, kuri iš mūsų pasakė apie mylėjimąsi, nes paskui kaimynai supras“, – sako).
Kol nėra vyrų, moterys pačios sprendžia ir buities problemas. Pavyzdžiui, trūkus gyvatukui ir neromantiškai šniokščiant karštam vandeniui.
Jos kartu – kasdien. Gerdamos kavą, feisbuke ir su vaikais.
„O jūsų vyrai irgi draugai?“ – klausiu.
„Neee, – sako. – Nebent kai kokie mašinų reikalai būna. Kai automobilis neužsiveda. Va, Simonos vyras žiemą kartais nukasa sniegą ne tik aplink savo, bet ir aplink kaimynų mašinas“, – pasakojo moterys.
Moterys sako, kad jos neturi laiko ir vietos intrigoms, o kaimynystė joms yra daug viename. „Mes labai tuo didžiuojamės ir visiems siūlome atrasti kaimynystę, nes ji praturtina“, – sako moterys.
Tai – ir epizodas draugystės, tai – bičiulystė, tai – greitoji pagalba esant nelaimei, tai – pasidalinimas džiaugsmu įsigijus naują sijoną, tai – paguoda užaugus papildomam kilogramui.
„Geras kaimynas yra geriau už giminaitį“, – šypteli Elena.
