Visą šeštadienį Kaunas gyveno netikėtumais, o ne vienas kaunietis gerai pažįstamame mieste atrado savo pirmuosius kartus. Viso šeštadienio kulminacija – kopimas į Parodos kalną kuo keisčiau: su kibiru baltos mišrainės, kirpėjo kėdėje, darant atsispaudimus ar ant sprando.
Netikėtumų festivalis „100 pirmų kartų“ prasidėjo Vilijampolėje pikniku. Skirtingas ir netradicines veiklas pristačiusios organizacijos kauniečiams siūlė išlaikyti pusiausvyrą ant stebuklingo kilimo ar pereiti lynu, ramesnio poilsio mėgėjus kvietė hamakų erdvė, o paklaidžioti po senąjį Kauną buvo galima virtualioje realybėje.
Vėliau visos festivalio veiklos išsidėstė nuo Kauno miesto muziejaus Rotušėje ir „slinkosi“ į miesto centrą bei finišavo ant Parodos kalno.
Pirmą kartą Kaune surengto netikėtumo festivalio organizatoriai „Kaunas 2022“ komanda kauniečius bei miesto svečius kvietė susprogdinti savo kasdienybės burbulą ir vasaros savaitgalį nebėgti iš miesto, kuris pats pabėga nuo savo rutinos.
Netikėtumų festivalio stotelėmis tapo pėsčiųjų perėja, Kauno filharmonija, legendiniai Kauno liūtai prie Karo muziejaus, Vaikų literatūros muziejus ir kitos erdvės.
Kauno filharmonijoje – tarp betono ir elektronikos
Vienas iš įdomių projektų – kitaip pamatyta ir pajusta Kauno filharmonija. Joje suskambėjusi elektroninė muzika susijungė su šviesomis bei betonu.
Kaunietės menininkė ir dizainerė Gerda Liudvinavičiūtė bei architektė Ligita Ažukaitė-Lileikė Kauno filharmonijoje lankytojus kvietė susipažinti su savo kurtais papuošalais.
Nors pati su Kaunu susijusių betoninių papuošalų kolekcija buvo pristatyta kiek anksčiau, tačiau šį kartą menininkės savo darbą sujungė su šviesomis ir muzika.
Dizainerė G.Liudvinačiūtė papuošalus iš betono kuria jau kelis metus, tačiau ši kolekcija yra skirta Kaunui.
„Išsirinkau septynis objektus – šešis pastatus ir Pelėdų kalną. Visi jie sukurti tarpukariu. Išsirinkome detales, kurios garsino tuos pastatus ir perkėlėme į betoninius papuošalus. Kauno filharmonija – vienas iš tų pastatų“, – sakė kūrėja.
Pagalbos dizainerė kreipėsi į architektę, ir taip gimė bendra Kaunui dedikuotų papuošalų kolekcija. Tarpukarį autorės taip pat sieja su dabartimi.
„Tarpukariu buvo Kauno atgimimas, dabar vyksta tas pats. Tik prieš šimtą metų buvo statomi pastatai ir iš mažo miesto kūrėsi didmiestis, tai dabar Kaune kuriasi gyvenimas ir kultūra“, – sakė autorės.
Kūrėjos sako, jog jas nudžiugino didelis žmonių srautas Kauno filharmonijoje.
„Nuo jauno iki vyresnio amžiaus. Kažkam tai yra šiuolaikinis menas, netikėtumas, kažkam šis pastatas kelia sentimentus, emocijas. O mes norim, kad žmogus susikurtų tokį miestą, kokį mato jis. Juk mes gyvename tame pačiame mieste, bet matome jį kitokį. Papuošalas atspindi istoriją ir norim, kad jame žmogus atrastų dalelę savęs“, – sakė kūrėjos.
Kūriniui – 60 kilogramų riešutų ir vaisių
Maždaug šešiasdešimt kilogramų riešutų, sėklų ir džiovintų vaisių savo darbui sunaudojo menininkė Jolita Vaitkutė, prie Kauno M.Žililnsko dailės galerijos kūrusi skulptūros „Žmogus“ vizualizaciją.
Pasak kūrėjos, iššūkiu jai pačiai tapo darbas atviroje erdvėje, o kūrybinis procesas truko apie aštuonias valandas.
Iš maisto meno kūrinius pristatanti J.Vaitkutė riešutus ir džiovintus vaisius bei sėklas šį kartą sako pasirinkusi dėl jų spalvų, taip pat dėl to, jog tai – sveiki produktai. Po kūrinio pristatymo kauniečiai buvo pakviesti ką tik sukurtą darbą suvalgyti.
„Ar negaila? Ne. Juk tam ir buvo kurtas“, – sakė menininkė.
Beje, į J.Vaitkutės darbą buvo siūloma žiūrėti iš tam tikros vietos – taip jis geriausiai matėsi.
Dėl didelio kauniečių susidomėjimo renginio organizatoriai prašė fotografuojant užtrukti vos kelias sekundes – kad spėtų visi norintys.
Požeminėje perėjoje – pėdos marių dugne
Požeminėje perėjoje, esančioje Birštono gatvėje, įmintos pėdos marių dugne.
„Ateikit. Po žeme nelyja“, – taip į požeminę perėją Birštono gatvėje kvietė „Kaunas 2022“ programos „Kauno mitas“ platformos kuratorius Rytis Zemkauskas.
Lazeriais nuspalvintoje ir užtamsintoje požeminėje perėjoje buvo skaitomos Samylų, esančių Kauno rajone, istorijos. Jas rašė tarptautinės stovyklos, šią savaitę vykusios Kaune ir Kauno rajone, dalyviai.
Po apsilankymo apylinkėse, kurias prieš beveik šešias dešimtis metų užliejo Kauno marių vanduo, istorijas rašė ne tik lietuviai, tačiau stovyklos dalyviai iš kitų šalių, tarp jų – ir iš tolimosios Japonijos.
Samylų kultūros centras ir vietos bendruomenė savo istoriją, unikalias tradicijas, amatus ir papročius, gyvavusius kaimuose, kurie vėliau atsidūrė po vandeniu, perduoda kasmet vasaros pabaigoje vykstančiame renginyje „Pėdos marių dugne“.
Kauno marių regioninio parko duomenimis, dabartinių marių dugne anuomet buvo 35 kaimai ir 700 sodybų, o jų gyventojai tuomet turėjo palikti savo namus.
Parodos kalnu kopė pusė tūkstančio kauniečių
Netikėtumų festivalio kulminacija tapo Parodos kalnas, trumpam tapęs „Fluxus“ kalnu. Prie Jurgio Mačiūno skvero startavę maždaug penki šimtai kauniečių į jį kopė pačiais įvairiausiais būdais. Tiesa, eismas Parodos kalnu buvo uždarytas pusvalandžiui, tačiau kauniečiams užteko maždaug dvidešimties minučių, o pirmieji jų finišavo dar anksčiau.
Nors iš anksto kopti Parodos kalnu užsiregistravo apie 190 dalyvių, į renginį jį atvyko gerokai daugiau – apie pusė tūkstančio.
Kauniečiai nestokojo fantazijos. Viena kompanija, švenčianti gimtadienį, nešėsi stalą su kibiru baltos mišrainės, Kaune gerai žinomas kirpėjas Aivaras Grušas su savo komanda stūmėsi kėdę ir tuo pat metu kirpo šiuo metu Lietuvoje viešintį šiuolaikinio cirko artistą Robertą Magro, šunų šeimininkai savo augintinius nešė.
Didelio palaikymo sulaukė Kauno sporto bendruomenė „Šešios trim“ ir jos lyderis Mindaugas Šatkus, į kalną kilę sportuodami: vienas šuolis – vienas atsispaudimas.
Dvi kaunietės vieną merginą tempė ant pledo, kuris nuo trinties į asfaltą suplyšo.
Finišavusiems buvo įteikti sertifikatai, o Vytauto parke dar laukė vakarinė renginio programa.
