Lietuvoje jau vyko du režisieriaus pastatymai: 2007 m. Johanno Sebastiano Bacho „Pasija pagal Joną“ ir 2019 m. G.Puccini opera „Turandot“ Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Už šio spektaklio scenografiją režisierius apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi“.
R.Wilsonas – šiuolaikinio teatro žvaigždė
Teatrologas ir NKDT meno vadovas Edgaras Klivis R.Wilsoną įvardija kaip vieną iškiliausių postmodernistinės režisūros kūrėjų.
„Ši premjera labai svarbi NKDT, ir aš tikiu – visam Lietuvos teatrui. R.Wilsonas yra šiuolaikinio teatro įžymybė, galima sakyti – žvaigždė“, – sako E.Klivis.
„R.Wilsonas – tai gyvas postmodernistinės režisūros klasikas. Jis yra svarbiausias tokių šiuolaikinių teatro krypčių, kaip vaizdinių teatras, vizualinis teatras, postdraminis teatras, atstovas. Tai figūra, kurios neįmanoma „apeiti“, kalbant apie XX amžiaus pabaigos – XXI amžiaus teatrą“, – pabrėžia teatrologas.
„Kaunas 2022“ vadovė Virginija Vitkienė sako, jog spektaklis „Dorianas“ – pats svarbiausias metų renginys „Kaunas 2022“ scenos renginių programoje.
„Repeticijos kartu su R.Wilsonu sukūrė naujų įpročių ir naujų tradicijų teatre. Visos teatro komandos ko nors išmoko: nuo aktorių iki techninio personalo“, – pastebi V.Vitkienė.
Monospektaklis su dviem aktoriais
Pasaulinė „Doriano“ premjera birželį įvyko Vokietijoje, Diuseldorfe. Spektaklis sumanytas kaip monospektaklis, tačiau NKDT pastatyme vaidins du skirtingų mokyklų aktoriai: Dainius Svobonas ir Mantas Zemleckas.
„Atvykau su idėja, jog du aktoriai yra kaip vienas. Aš turiu kairę ranką, turiu dešinę ranką, ir jos atlieka skirtingas funkcijas, bet jos abi yra dalis vieno kūno. Aš turiu kairiąją ir dešiniąją smegenų puses, kurios atlieka skirtingas funkcijas, bet abi sudaro vieno žmogaus mintis. Tai buvo raktas, kai aš svarsčiau apie „Doriano“ pastatymą prieš pradedant repeticijas Vokietijoje ir Lietuvoje“, – sako režisierius.
Režisierius „Doriano“ pastatymui Lietuvoje rinkosi iš septynių skirtingų aktorių. Apie aktorių pasirinkimą R.Wilsonas teigia, jog jį patraukė D.Svobono ir M.Zemlecko skirtumai.
Aš darau tą patį jau 55-erius metus, ir pirmas dalykas, kurio paklausiu aktoriaus – ar jis gali stovėti ant scenos.
„Man patinka, jog šiame spektaklyje yra du aktoriai, nes jie labai skirtingi. Vienas turi žemesnį balsą, o kitas – aukštesnį. Vienas yra vyresnis, kitas – jaunesnis. Vienas „lengvesnis“, kitas – „sunkesnis“. Šie aktoriai papildo vienas kitą. Du – yra vienas“, – svarsto režisierius.
Svarbiausias dalykas scenoje – mokėti stovėti
R.Wilsonas sako, jog renkantis aktorius vienas iš svarbiausių kriterijų yra tai, ar aktorius moka stovėti ant scenos.
„Aš darau tą patį jau 55-erius metus, ir pirmas dalykas, kurio paklausiu aktoriaus – ar jis gali stovėti ant scenos. Tai pats sunkiausias dalykas“, – pabrėžia režisierius.
Apie savo reikalavimus aktoriams režisierius pasakoja trimis punktais: mokėti stovėti scenoje, vaikščioti ir išreikšti balsą: „Pirmas dalykas, kurio paprašau sutikto aktoriaus – pastovėti scenoje penkias minutes. Stebėdamas jį stovintį – sužinau labai daug. Kitas dalykas, kurio prašau – vaikščioti. Klausiu aktoriaus, ar jis gali per tris minutes nueiti nuo taško A į tašką B, tai gali būti ir vienas metras. Neprašau nieko išreikšti, noriu, kad aktorius paprasčiausiai eitų, valdytų savo kūną. Tuomet klausiu, ar aktorius gali skaityti. Nors ir paprasčiausią laikraštį. Man svarbu išgirsti aktoriaus balso spalvas.“
Laisvė pasiekiama tapus mechanišku
Režisierius teigia, jog aktoriui labai svarbu išmokti techninių dalykų, nes tik taip jis gali pasiekti vidinę laisvę: „Per visą savo režisieriaus karjerą aš niekada nesakiau aktoriui, ką jam galvoti. Aš duodu labai griežtus formalius nurodymus: greičiau, švelniau, aštriau, daugiau susitelkti į vidų, daugiau susitelkti į išorę, garsiau, tyliau, grubiau, lengviau ir pan. Aktoriai turi išmokti, jog reikės kartoti tą patį per tą patį. Laisvė pasiekiama tapus mechanišku.
Kai išmoksti techninius dalykus, turi laisvę galvoti ir jausti bet ką. Joks režisierius, choreografas ar kompozitorius neturėtų sakyti aktoriui, kaip jis turi jaustis. Dėl griežtų nurodymų aktoriai įgyja savotišką laisvę ir erdvę savo idėjoms, mintims. Aš nežinau, ką galvoja aktoriai, bet ir nenoriu žinoti. Tegul tai lieka jiems.“
Laisvė pasiekiama tapus mechanišku.
NKDT vadovas Egidijus Stancikas pabrėžia, jog statant „Dorianą“ aktoriams teko susidurti su sunkumais dėl laiko stokos, tačiau ši patirtis neįkainojama: „Aktoriai puikiai suvokė, jog tai labai sudėtingas spektaklis ir jis bus repetuojamas pakankamai trumpą laiką. R.Wilsonas mūsų teatre buvo vieną mėnesį. O per šį laikotarpį sukurti tokį spektaklį, kaip „Dorianas“ – didžiulis iššūkis. Manau, kad tiek D.Svobonas, tiek M.Zemleckas sukūrė vienus svarbiausių vaidmenų savo gyvenimuose.“
R.Wilsonas: negaliu pakęsti psichologijos teatre
Anot režisieriaus, jo kuriamas teatras – tai laiko ir erdvės konstrukcija, kuri neturi nieko bendro su psichologija.
„Negaliu pakęsti natūralizmo ir psichologijos teatre. Man teatras – tai kažkas, ką mes patiriame. Aš galiu paliesti vandens stiklinę – ji šalta, aš galiu paliesti savo kaktą – ji šilta. Tai tiesa. Teatras neturi nieko bendro su psichologija, tai laiko ir erdvės konstrukcija“, – sako režisierius.
R.Wilsonas pažymi, jog buvimas scenoje turi būti formalus ir dirbtinas: „Aš nekalbu gatvėje, restorane ar namuose taip, kaip kalbu scenoje. Kai gatvėje laukiu autobuso, taip pat nestoviu taip, kaip stoviu scenoje, nes tai scena. Scena – nepanaši į jokią kitą erdvę. Scenoje – pėdos liečia žemę kitaip. Tai, kaip tu sėdi scenoje, nėra tas pats, kaip sėdi ant suoliuko. Tu nedainuoji scenoje taip pat, kaip dainuoji duše, nes tai scena, ir balsas tampa kitoks.“
Negaliu pakęsti natūralizmo ir psichologijos teatre.
Teatras sujungia žmones
Kodėl teatras yra reikalingas, R.Wilsonas aiškina remdamasis tuo, jog žmonėms svarbu pajusti bendrystę ir dalintis patirtimi.
Teatras, pasak režisieriaus, sujungia žmones pozityviai patirčiai: „Mes, kaip žmonės, mėgstame susiburti. Tai unikali mūsų visuomenės funkcija; ar tai būtų krepšinis, ar futbolas, ar teatras. Taip yra jau nuo Antikos laikų. O idealiu atveju – teatras gali padaryti tai, kas yra unikalu. Politika ir religija skirsto žmones, o teatras juos sujungia.“
Tyla neegzistuoja – visas teatras yra muzika
Paklaustas apie spektaklio muziką, režisierius sako, jog yra tekę dirbti su tokiais žymiais kompozitoriais, kaip Philipas Glassas, Lou Redd‘as ar Thomas Waitsas. Režisierių žavi idėja rinktis skirtingus kūrėjus: „Man pasisekė dirbti su daug skirtingų muzikantų ir kompozitorių. Paskutinis mano darbas Hamburge buvo kartu su kompozitoriumi Philipu Glassu. Jo suvokimas labai skiriasi nuo kitų kompozitorių, su kuriais esu dirbęs, pavyzdžiui, Lou Reddo ar Thomo Waitso. Kartais pasirenku skirtingus muzikantus, nes man patinka, jog jų charakteriai labai skirtingi.“
Politika ir religija skirsto žmones, o teatras juos sujungia.
O muzika, pasak R.Wilsono, yra visur – tyla neegzistuoja: „Visas teatras yra muzika. Tai, ką girdžiu dabar – moteris pajudėjo ant sofos, ar kažkas įėjo – to daugiau niekada nebeišgirsiu taip pat, kaip šią akimirką. Vienintelis pastovus dalykas yra kaita. Johnas Cage‘as yra sakęs: „Nėra tokio dalyko, kaip tyla.“ Kol tu gyvas – tu kvėpuoji. Tave visuomet supa garsas.“
E.Stancikas džiaugiasi galimybe NKDT turėti tokio garsaus režisieriaus pastatymą ir sako, jog viskas, ką daro R.Wilsonas, yra aukščiausios kokybės – nuo audeklo iki technikos.
„R.Wilsono dalyvavimas NKDT kūrybiniame procese, mūsų teatrui – ypatingas pripažinimas“, – džiaugiasi teatro vadovas.
Apie spektaklį:
„Dorianas“ – pasaulinį pripažinimą pelniusio režisieriaus R.Wilsono premjera Nacionaliniame Kauno dramos teatre, kuriama kartu su Vokietijos D’haus teatru Diuseldorfe (Düsseldorfer Schauspielhaus). R.Wilsonas – vienas svariausių mūsų laikų teatro kūrėjų, pakeitęs žiūrovų suvokimą apie vyksmą scenoje. Jo kūriniuose dera šokio, performanso, architektūros, tapybos, muzikos ir dramos elementai.
Spektaklio pasakojimas supintas iš rašytojo Oscaro Wilde‘o, jo personažo Doriano Grėjaus ir anglų tapytojo Franciso Bacono gyvenimo motyvų. Visi jie vertino grožį, jaunystę, gyvenimo malonumus, siekė išorinės tobulybės ir gyveno egocentriškai.
O.Wilde‘as buvo Londono visuomenės numylėtinis, kol nepateko į kalėjimą už „nepadorius santykius“ su mylimuoju Alfredu Douglasu. F.Baconas į studiją įsilaužusiam vagiui Georgui Dyeriui pasiūlė tapti modeliu, užuot iškvietęs policiją. Gražuolis pozuotojas Dorianas Grėjus svajojo, kad už jį sentų jo portretas, o jis pats amžinai liktų jaunas ir žavus. Šios trys daugiau ar mažiau išgalvotos istorijos pasakoja apie gyvenimo ir meno ryšį.
Amerikiečių rašytojas Darryl Pinckney jas sujungė į asociatyvų pasakojimo srautą, kuriame susipina prisiminimai, išgyvenimai, apmąstymai ir jausmai. R.Wilsono režisūra, judesio architektūra ir šviesų magija sukuria tobulą reginį, žavintį precizika ir meistryste.
„Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos dalis.
