Kauno fotografijos galerijos lietuvių ir anglų kalbomis išleistame šių metų žurnale įvairiapusiškai analizuojama Kauno miesto ir vandens tema.
Leidinyje vandens ir miesto santykis apžvelgiamas itin plačiai – turinį apima vizualiniai ir tekstiniai pasakojimai nuo urbanistinės tematikos, tarpukario paplūdimių iki šventojo vandens ar gydančiųjų šaltinių.
Lietvamzdžių ir fontanų istorijos
Daug vietos žurnalo puslapiuose skiriama Kauno miesto fontanams. „Kauno fontanus galima prilyginti kometos pasirodymui – nors efektingi ir gyventojų mėgstami, vos įrengti jie dažniausiai veikia trumpokai – kartais iki pirmo posėdžio, kuriame aptariamas miesto biudžeto deficitas.
Ko gero, ramiai, nekrūpčiodamas laukti ateinančių vasarų gali vienintelis centrinis Laisvės alėjos fontanas“, – Kauno fontanų temą pristato Julija Račiūnaitė, pastebėdama, kad jie veikia tik šiltuoju metų laiku, tad kauniečiai ir miesto svečiai juos, tarsi ataušusius dangaus kūnus, dažniausiai regi tuščius.
Išsamiai fontanų istorijas pasakojantį autorė į ne vieną jų – tuščią ir apleistą – įsiropštė pati.
Dar vienas netikėtas ir žurnale paliestas Kauno vandens „objektas“ – lietvamzdžiai.
„Zamenhofo gatvėje esantis geltonas lietvamzdis papasakotų, kad jau neatsimena, kiek kartų buvo dažomas geltonai. Ir jei jis būtų visiškai atviras, sužinotume, kad jam jau labai atsibodo būti vis dažomam“, – apie Kauno lietvamzdžių istorijas žurnale rašo Aira Urbonavičiūtė.
Uostai, šaltiniai, tiltai ir vandentiekio avarijos
Kaunas yra upių miestas, o apie Kauno, kaip uostamiesčio erą pasakojantis istorikas Gediminas Kasparavičius sako, kad apie tai gali kalbėti ne tik istorikai, tačiau ir uostamiesčio objektai, artefaktai, kurių galima surasti miesto paupiuose.
„Šiandien Kaunas lengvabūdiškai atsukęs nugarą į vandenį“, – teigia G.Kasparavičius, žurnale pasakojantis senojo žiemos ir prekybos uosto, Aleksoto krovinio uosto, senosios prieplaukos ir kitų Kauno uostų istorijas.
Dar viena žurnalo autorių Viltė Migonytė-Petrulienė supažindina su 1923–1940 metų Kauno paplūdimių istorijomis, Orinta Bričkutė ir Ugnė Rudinskaitė išnarstė Kauno tiltus, Rūta Nenortienė – Kauno šaltinius.
Įvairiapusiškai prie vandens prisilietę žurnalo kūrėjai jo žymes rado ir daugiabučiuose, nes, anot jų, vanduo prasiskverbia net ten, kur negali įpūsti vėjas.
„Su vandens paliktais pėdsakais atsiradusios istorijos toli gražu nėra linksmos“, – tekste apie vandens žymes rašo Donatas Stankevičius.
Autorius pristato vandens paliktas žymes ant lubų ir sienų, o ilgai nepašalintas „vandens paveikslas“ tampa savotiška interjero dalimi.
Kas būtų, jei griūtų užtvanka?
Žurnale pateikiamas ir upėvardžių žemėlapis, tai – urbanistinis-semiotinis tyrimas, vizualiai, grafiškai ir statistiškai išryškinantis Lietuvos upių refleksijas Kauno upių pavadinimuose.
Iš viso šiuo metu Kaune „teka“ net 57 „betoninės upės“, kurių pavadinimai yra įvairių Lietuvos miestelių, rajonų ir gyvenviečių atitikmenys.
Žurnalo rengėjai taip pat paskaičiavo, kas būtų, jei dėl vienos ar kitos priežasties sugriūtų Kauno užtvanka, ir per kiek laiko vanduo pasiektų įvairias Kauno vietas.
Beje, Kauno mariose jo yra 460 milijonų kubinių metrų.
Žurnalas gimė kūrybinėse dirbtuvėse
Žurnalas buvo sukurtas kūrybinių dirbtuvių metu. Dirbtuvių vadovas – knygų dizaineris, Brave Books leidybos platformos įkūrėjas Tomas Mrazauskas.
Šių metų numerio naujai suburtą kūrybinę komandą sudarė tiek profesionalai, tiek perspektyvūs pradedantieji rašytojai, menininkai, tyrėjai.
Žurnalo leidybą rėmė „Iniciatyvos Kaunui“ ir „Kaunas 2022“.