„Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programa „Atminties biuras“ žadina istorinę miesto ir aplinkinių jo gyvenviečių atmintį – per pasakojimus, instaliacijas, spektaklius, koncertus, pasivaikščiojimus, sienų piešinius. Kaip tik dabar, vykstant ketvirtajam programos inicijuotam Istorijų festivaliui, su „Atminties biuro“ kuratore dr. Daiva Price prisėdome aptarti išmoktas pamokas, nupūstus dulkių sluoksnius ir mažus, bet gal net svarbiausius asmeninius atradimus bei sentimentus.
– Daiva, visų pirma – kaip laikaisi tu ir „Atminties biuro“ komanda? Rodosi, antroji metų dalis jūsų biurui ypatingai intensyvi. Ar pakanka laiko pasidžiaugti ir kolegų programomis, kuriamu turiniu?
– Neslėpsiu, kaip ir daugelis mūsų kolegų, ypač tų, kurie Europos kultūros sostinės projektą neša ant savo pečių nuo jo pradžios, jaučiame metų krūvio naštą. Tačiau labai smagu matyti tuos vaisius, kuriuos su partneriais auginome tiek metų. Tai tikri „derliaus nuėmimo“ metai, kuomet pagaliau matome tai, apie ką tiek laiko galvojome ir planavome.
-
Arkadijus Gotesmanas apie klezmerių muziką: tai yra judesio muzika, kuri gali būti visokia
-
Ringauduose skulptūrą sukūręs menininkas K.Klimavičius: dirbtuvės prie kavos puodelio ir 300 kg sveriantys dagiliai
-
Paskutinė galimybė apsilankyti parodoje „1972. Pramušti sieną“ bei kino klasika tapusių filmų seansai
Kadangi „Kaunas 2022“ programoje daugiau nei pusantro tūkstančio renginių, net ir mums neįmanoma pamatyti visko... Tačiau labai didžiuojuosi kolegomis, kurie įrodė, kad yra ne tik kūrybiški, profesionalūs, bet ir mokantys greitai reaguoti – nei pandemija, nei karas negali jų įveikti. Kai manęs užsienio žurnalistai klausia, kaip mus paveikė pastarųjų metų negandos, galiu tik pasidžiaugti tokiais kolegų projektais kaip „Kultūra į kiemus“, „CulturEUkraine“ centras ir kitais. Gimę kaip kūrybiškos pastangos prisitaikyti prie itin sudėtingų iššūkių, kai kurie šių projektų buvo įvertinti ir tarptautiniais apdovanojimais.
– Ar pavyko šiemet įgyvendinti visus prieš keletą metų užsibrėžtus „Atminties biuro“ programos tikslus? Kas pavyko net lengviau nei tikėjotės? O galbūt kurie nors dulkių sluoksniai pasirodė per sunkūs ir nupūsti juos reikės jau kitiems?
– Be jokios arogancijos galiu pasidžiaugti, kad įgyvendinome beveik viską, ką planavome. Nuo pat titulo laimėjimo 2017 metais su kolege Justina Petrulionyte-Saboniene ėmėme interviu iš įvairių tautų kauniečių, kėlėme šiuos pokalbius į tinklapį atmintiesvietos.lt ir taip kaupėme istorijų archyvą, kuris vėliau tapo tyrimų medžiaga ir įkvėpimo šaltiniu ne vienam menininkui. Mums buvo labai svarbu, kad surinktos istorijos neliktų dulkėti, bet įvairiomis formomis gyventų naujus gyvenimus.
Norėčiau, kad turėtume daugiau projektų, kalbančių apie lenkišką, vokišką ar totorišką Kauną.
Apie 2015 metus, kai rengėme Europos kultūros sostinės paraišką, daugelis istorinių temų Lietuvoje dar buvo savotiškas tabu. Ypač Holokausto ir Antrojo pasaulinio karo istorija. Todėl išsikėlėme tikslą meno kalba pasakoti tai, kas tuomet nesulaukė pakankamo dėmesio viešoje erdvėje ar kultūros projektuose. Norėjome griauti mitą apie Kauną kaip lietuviškiausią miestą, skatinti atvirumą kitam ir kitokiam, empatiją, taip reikalingą šiuolaikiniam pasaulyje. Kartu jautėme pareigą priminti vardus ir likimus tų kauniečių, kurie gyveno prieš mus, statė šį miestą, planavo čia savo ateitį. Taip gimė knyga „Kauno žydai“, taip atsirado koncertas, pasakojantis Kauno geto orkestro istoriją, gatvės meno kūriniai ir daugelis kitų. Mūsų programą prasmingai papildo partnerių projektai – parodos, konferencijos, koncertai...
Šiandien norėčiau, kad turėtume daugiau projektų, kalbančių apie lenkišką, vokišką ar totorišką Kauną. Juk Kaunas visada buvo tarsi Babelio bokštas, jį statė įvairių tautybių, kultūrų ir religijų žmonės, tai šio miesto stiprybė ir turtas. Labai tikiuosi, kad šios temos dar sulauks menininkų ir kultūros kūrėjų dėmesio.
– Atveriant vieną po kito Kauno istorijos puslapius, kas per šiuos metus tave, kaip akademikę ir tuo pačiu kaip miesto gyventoją, stebino labiausiai?
– Mane kauniečiai nuolat maloniai stebina. Jie ypatingai myli savo miestą, tą byloja ir daugybė grupių socialiniuose tinkluose, kur žmonės dalinasi senomis nuotraukomis, prisiminimais, istorinėmis žiniomis. Nežinau, ar koks kitas miestas turi tiek vietos istorijos entuziastų. Ir nepaisant to, kad kauniečiai dar neseniai didžiuodavosi savo „lietuviškumu“, matau didelį mūsų renginių lankytojų smalsumą pažinti istoriją, kuri liko paraštėse – juk Kaunas buvo toks įvairus! Vis galvoju, kokie būtume šiandien, jei ta įvairovė, kurios miestas tokiu tragišku būdu neteko, būtų išlikusi. Kaip atrodytų Kaunas, jei nebūtume praradę to milžiniško žmogiško, kultūrinio, intelektualinio potencialo, kurį turėjome?
Dar mane stebina tokie kauniečiai, kaip Art Deco muziejaus įkūrėjai Karolis Banys ir Petras Gaidamavičius. Esu įsitikinusi, kad kol yra tokių žmonių, šitas miestas turi ateitį. Karolis su Petru ne tik altruistiškai atvėrė savo butų duris Europos kultūros sostinės projektams, miestiečiams, bet ir pademonstravo nepaprastą jautrumą istorijai, paveldui ir tuose namuose gyvenusiems žmonėms. Su kokiu atsakingumu ir skrupulingumu jie tyrinėjo ten gyvenusiųjų likimus, atkūrinėjo kiekvieną autentišką buto detalę! Tai įkvepia ir kelia pasididžiavimą, kad tai vyksta ne kur kitur, o Kaune.
– Kaip vertintum, ar pavyko prisibelsti į namus tų, kurie savo duris laikė tvirtai uždarytas?
– Ši durų metafora gali būti interpretuota skirtingai. Viena vertus, ji simbolizuoja atvirumo, pagarbos kitam ir kitokiam, dialogo vertybes. Prisiminsiu epizodą iš pirmojo Istorijų festivalio 2019 metais. Didžiuosius jo renginius planavome unikalioje vietoje – vadinamajame Ramybės parke arba Senosiose Kauno kapinėse, kurias kažkada dalinosi keturios konfesijos. Tad mums buvo itin svarbu įtraukti vietos (gana uždaras) bendruomenes – musulmonus ir rusų ortodoksus. Pakvietėme juos prisidėti prie muzikinės kantatos kūrimo, atverti mečetės ir cerkvės duris lankytojams. Festivalio pabaigoje paprašėme visų keturių konfesijų dvasininkus palaiminti miestą ir miestiečius. Kultūrinis mūsų projektas šioms religinėms bendruomenėms turbūt turėjo atrodyti kaip keista avantiūra. Nepaisant to, jie mumis patikėjo, buvo atviri visoms siūlomoms idėjoms. Tačiau projekto pabaigoje prisipažino: „Net neįsivaizdavome, į kokį didelį projektą įsitraukėme, nenutuokėme, kas mūsų laukia, tiesiog jumis pasitikėjome.“
Šio pasitikėjimo rezultatas – nuostabus muzikinis kūrinys – kantata „Ramybės, Ramybės...“ (šiemet išleidome vinilinę plokštelę), surengtos didelio pasisekimo sulaukusios ekskursijos visuomenei. Tačiau svarbiausia – atsirado naujas ryšys tarp miesto bendruomenių. Užsimezgė taip reikalingi pasitikėjimas ir dialogas.
Kita vertus, ne vienerius metus Istorijų festivalio programoje klausėme, ką darytum tu, jei į tavo namus pasibelstų karas? Nenutuokėme, kad ši metafora praras savo hipotetiškumą ir taps tokia skaudžiai tikra. „Atminties biuro“ programa, tiek daug kalbanti apie Antrąjį pasaulinį karą, kelia šiandienai itin aktualius klausimus apie istorines pamokas, žmogiškumą, vertybinius mūsų pasirinkimus mirties ir karo akivaizdoje. Šį istorinių pasakojimų ir aktualijų persipynimą stebime neseniai atidarytos parodos „Iš tamsos“ (menininkė Jenny Kagan, kuratorė Justina Petrulionytė – Sabonienė) lankytojų reakcijose. Parodoje itin jautriai per vienos šeimos išgyvenimus pasakojama Holokausto istorija. Ši paroda jos lankytojus sukrečia savo įtaigumu ir kartu tuo, kad joje ataidi šiandienos karo patirtys. Kai kurie išėję iš parodos palieka tokius atsiliepimus: Slava Ukraini!
Ne vienerius metus Istorijų festivalio programoje klausėme, ką darytum tu, jei į tavo namus pasibelstų karas? Nenutuokėme, kad ši metafora praras savo hipotetiškumą ir taps tokia skaudžiai tikra.
Taigi tikiu, kad meno kūriniai kiekvienam iš mūsų padeda pasitikrinti – o ką aš darysiu, kai belsis į mano duris? Ar atidarysiu duris tam, kuriam reikia mano pagalbos, ar išjungsiu šviesą apsimesdamas, kad manęs nėra namuose?
– Kuris renginys, susitikimas, kūrinys ar leidinys tau pačiai liks kaip svarbiausias 2022-ųjų sentimentas?
– Žinoma, vienas svarbiausių ir sudėtingiausių mūsų projektų buvo knygos „Kauno žydai“ rengimas. Ši knyga mums buvo tarsi duoklė tiems, kurie gyveno prieš mus, ir kurių gyvenimai šiame mieste buvo taip tragiškai nutraukti. Jautėme pareigą bent truputį praverti langą į tą turtingą gyvenimą, kuris vyko Kaune iki Antrojo pasaulinio karo.
Vis dėlto, labiausiai vertinu patirtį, kurią sukaupiau šiame Europos kultūros sostinės kelyje nuo 2014 metų. Svarbiausi man išliko maži dalykai, kurie nutiko pakelyje. Pasidalinsiu vienu iš jų.
2019 metų festivaliui rengėme ypatingą projektą – spektaklį–koncertą „Paskutinis koncertas“. Juo norėjome priminti Kauno geto policijos orkestro istoriją. Mažai kas žinojo, kad Kauno gete buvo orkestras, įkurtas 1942-ųjų vasarą. O juk jame grojo visos garsiausios Kauno muzikinio pasaulio žvaigždės, dar neseniai linksminusios Kauno restoranų ir teatrų publikas! Orkestrui vadovavo dirigentas Miša Hofmekleris ir koncertmeisteris Abraomas Stupelis.
Renginio akcentu tapo kūrinys „Geltonoji fantazija“, sukurtas Kauno gete. Jo autorius – Percy Haidas (Peretz Hayat) – profesionalus pianistas, kompozitorius. Subūręs savo ansamblį muzikantas keliavo po Europą ir grojo klasikinę bei populiarią muziką. Kauno gete Haidas, kaip ir daugelis garsių to meto muzikantų, įsitraukė į Kauno geto policijos orkestro veiklą, kur buvo ne tik atsakingas už orkestruotes, bet ir sukūrė ne vieną kūrinį. Jo kompozicija „Geltonoji fantazija“ keletą kartų skambėjo gete, po karo, 1949 m. – Čikagoje. Pirmą kartą nepriklausomoje Lietuvoje buvo atlikta 2019 m. Istorijų festivalyje.
Bet svarbiausia ne tai. Likus kelioms savaitėms iki renginio gavau elektroninį laišką: „Laba diena, esu Josephas Haidas, Persio Haido sūnus. Aš planuoju su žmona atvykti į Kauną, į „Paskutinį koncertą“.
Vėliau, kai Josephą su žmona pasitikome Kaune, aprodėme vietas, kuriose jo tėvas gyveno ir grojo prieš karą, apsilankęs „Paskutiniame koncerte“, festivalio renginiuose, jis prisipažino: „Ilgai dvejojau, ar vykti į Kauną. Mano mama, išgyvenusi Šiaulių gete, būtų niekada to nesupratusi, juk čia išžudyta visa mūsų giminė. Atvykau dėl tėvo, bet nežinojau, ko tikėtis. Galvojome, pabūsime kelias dienas ir vėl greitai išvažiuosime.“ Supratęs, kad tragedija, kuri ištiko Kauno žydus, nepamiršta, Josephas nebenorėjo išvykti iš Kauno. Sakė, būtinai grįš su savo sūnumi. Ši nedrąsi kelionė į Kauną Josephui Haidui tapo grįžimu namo, dideliu palengvėjimu. O mums tokie susitikimai – patvirtinimas, kad tai ką darome yra itin prasminga. Mums didelė garbė, kad galėjome prie to prisidėti.
– Šiemet Istorijų festivalis itin ilgas ir sraunus – ką dar spės patirti Kauno ir Kauno rajono gyventojai ir lankytojai?
– Nuo liepos mėnesio vidurio ėmėme versti tuos istorijos puslapius, kurie, deja, dar nėra iki galo žinomi mums patiems. Tarp jų – Jyll Bradley sukurtas skulptūrinis maršrutas „Slenkstis“, atkreipiantis dėmesį į išnykusią miesto bendruomenę. Maironio lietuvių literatūros muziejuje veikia jautri ir originali paroda „Dalia Grinkevičiūtė. Kambariai. Įveikti atstumai“, skirta tremties ir okupacijos liudijimams. Jau minėta paroda „Iš tamsos“ – itin asmeniškas pasakojimas apie meilės, karo, mirties ir išgyvenimo istoriją.
Rugpjūčio mėnesį jau nuskambėjo keliaujančių muzikantų klezmerių programa šešiuose Kauno rajono miesteliuose, tačiau keletą litvakų muzikos programos renginių dar galima bus aplankyti mieste. Kauno rajone šį mėnesį dar pakviesime į parodą Vandžiogaloje, o spalio mėnesį – į išskirtinį nebylaus kino ir muzikos projektą „Dibukas“ Raudondvaryje ir Kaune. Rugsėjo pabaigoje pasaulio kauniečius pakviesime į „Kaunas 2022“ Litvakų kultūros forumą, tokius įspūdingus muzikinius projektus kaip „Kauno kantata“ ir Marijos Krupoves koncertas „Žalgirio“ arenoje. O spalio viduryje jau atsigręšime į šiandienos kauniečius ir jų istorijas. Du savaitgalius mieste šeimininkaus įvairių pasaulio šalių pasakotojai (storytelleriai) programoje „Kur man tave rasti?“.
Na, o festivalį baigsime ateities svarstymais. Tarptautiniame simpoziume „Europos idėja“ klausime, koks Europos likimas? Manau, tai bus prasminga „Atminties biuro“ programos kulminacija. Ne vienerius metus įvairiais meno projektais klausėme, ko mes pasimokėme iš istorijos? Kokių klaidų mėginsime nedaryti? Juk kalbėdami apie istoriją, joje ieškome atsakymų į šiandienos iššūkius, sprendimų ateities vizijoms.
Festivalį baigsime ateities svarstymais.
– Kokių ambicijų vedinas biuras rengia Litvakų kultūros forumą? Kuriais atvyksiančiais svečiais labiausiai džiaugiatės?
– Man šis forumas yra tarsi visos žydiškos atminties programos apvainikavimas. Tai simbolinis pasaulio litvakų, pasaulio kauniečių susitikimas, kuriame diskutuosime, dalinsimės patirtimi ir idėjomis. Tai mūsų daugiamečių pastangų tiesti bendradarbiavimo ir dialogo tiltus kulminacija.
Šių metų programoje kalbame apie kelionę namo. Mums ši kelionė namo simbolizuoja gilesnį miesto, jo istorijos ir savęs joje pažinimą. Kartu tai ir litvakų grįžimas į savo tėvų, senelių, protėvių žemę. „Kaunas 2022“ programa tapo galimybe su savo kūryba grįžti tokiems menininkams kaip Williamas Kentridge‘as, Jenny Kagan, Philipas Milleris, Bruce‘as Clarkas, Marilia Destot ir kiti. Dauguma šių menininkų savo patirtimi pasidalins Litvakų kultūros forumo programoje. Prie jų prisijungs akademinio pasaulio žvaigždės, Litvakų kultūros forumo patariamosios tarybos nariai – prof. Antony Polonsky, prof. Peter Salovey, prof. Tsvia Walden ir kiti. Forumo programoje – ir akademiniai pranešimai, ir menininkų pristatymai. Kalbėsime apie litvakišką tapatybę, atmintį, ir kultūros vaidmenį kuriant galimas ateities vizijas. Kelsime klausimus, ką reiškia būti litvaku šiandien? Kaip kultūra ir menas gali padėti suprasti istoriją?
2022 metai – istoriniai metai miesto gyvenime.
– Kuo svarbus yra kūrinys „Kauno kantata“ – tiek menine, tiek emocine verte? Ar pavyks pamatyti jo įrašą tiems, kurie negalės būti „Žalgirio“ arenoje?
– „Kauno kantata“ – tai dviejų litvakų – menininkės Jenny Kagan (JK), kompozitoriaus Philipo Millerio (PAR) – ir daugybės Lietuvos bei užsienio muzikantų bendradarbiavimo projektas. Tai pokalbis apie sunkias istorines traumas ir būtinybę netylėti. Tai vienas įdomiausių ir kartu – vienas sudėtingiausių projektų. Kantata ragina atverti sunkias traumines temas. Ji kviečia į akistatą su savimi, skatina kalbėti apie sudėtingus pasirinkimus dramatiškų įvykių akivaizdoje. Todėl ji yra itin aktuali šių dienų karo kontekste. Kartu projektas sudėtingas ir organizacine prasme, jame dalyvauja profesionalai ir mėgėjai, vaikai ir suaugusieji, chorai ir solistai, muzikantai iš Lietuvos, Lenkijos ir Pietų Afrikos. Surinkti tokį kiekį atlikėjų į vieną vietą yra tikrai didelis iššūkis. Kita vertus, rezultatas bus tuo įdomesnis. Planuojame renginį filmuoti, jis turėtų atsirasti LRT Mediatekoje.
– Kaip manai, ką apie 2022-uosius kalbės po šimto metų Kauną tyrinėsiantys žmonės?
2022 metai – istoriniai metai miesto gyvenime. Neabejoju, jie bus aptariami kaip rekordiniai kultūros metai. Juk per 360 dienų bus surengta daugiau nei pusantro tūkstančio renginių! Tai metai, kai dėl kultūros (!) šaltą sausio mėnesio vakarą į miestą išėjo daugiau nei 40 000 žmonių, o lydinčius atidarymo renginius aplankė 150 000 žmonių! Metai, kai „Žalgirio“ arenoje susirinko apie 6000 žiūrovų ne sirgti už krepšinį, o susitikti su menininke (!).
Vis dėlto, „Kaunas 2022“ prasidėjo dar 2017 metais, laimėjus Europos kultūros sostinės titulą. Todėl „Kaunas 2022“ – tai istorinis kelerių metų nuotykis, įtraukęs kultūros organizacijas, menininkus, kultūros dalyvius, vietos verslininkus, miesto ir rajono bendruomenes. Tas kolektyvinis nuotykis paskatino naujas, kartais ir netikėtas partnerystes (pvz., IX forto ir Kauno valstybinio lėlių teatro), subūrė ir sustiprino kultūros ir vietos bendruomenes (kiek originalių iniciatyvų miesteliuose ir kiemuose!), paskatino kalbėti naujomis temomis ir ieškoti naujų sprendimų (kad ir tokiomis – kultūra turi būti pasiekiama visiems, fiziškai ir komunikaciškai), įkvėpė inovacijas ir naujas tradicijas (kiek naujų festivalių, iniciatyvų ir idėjų!), pastūmėjo drasiems sprendimams (juk traukėme save už plaukų ir darėme tai, ko anksčiau nedrįsome), padėjo įveikti mieste vyravusią inerciją ir nuobodulį. Tai neabejotinai drąsos ir pokyčių laikas. Tai kelionė, po kurios Kaunas niekada nebebus toks, koks buvo iki tol.
Pilną „Kaunas 2022“ renginių programą rasite čia arba atsisiuntę mobiliąją programėlę „Kaunas 2022“.
