– Aurelija, visų pirma, kaip jautiesi praėjus tiek daug iššūkių pareikalavusiai ir puikių rezultatų atnešusiai vasarai?
– Savijauta gera, labai didžiuojuosi savo komanda, tiek mažesne, su kuria įgyvendinome festivalį „Audra“, tiek ir didesne – kūrusia visą „Kaunas 2022“ turinį. Tiek gražių emocijų, tiek gerų atsiliepimų apie miestą, renginių kokybę seniai teko girdėti. Vasara buvo intensyvi, tačiau atnešė pozityvių rezultatų.
– Ar galėtum plačiau papasakoti, kas yra jaunimo programa „Kylantis Kaunas“? Kaip kilo idėja programą dedikuoti jaunam žmogui?
– Jau pačioje projekto pradžioje „Kaunas 2022“ komanda, galvodama apie tai, koks pokytis miestui reikalingas ir naudingas suprato, kad jaunimas yra daugiau, nei į renginius ateinanti auditorija. Jauni žmonės gali ir turi būti turinio kūrėjais. Norėjome suteikti formas ir įrankius, kuriais pasinaudojęs, jaunas žmogus išlaisvintų savo kūrybiškumą, atskleistų tapatybę. Tikiu, kad taip miestas pasipildo naujais kūrybiniais impulsais, praturtėja. Į jaunus žmones žiūrime ne tik kaip į stebėtojus, bet ir į potencialius kultūrinio gyvenimo organizatorius. Ši programa labai padėjo ir man pačiai – augau, mokiausi kartu su ja, pamačiau vidinę Kauno kultūros bendruomenę.
– Birželio gale įvyko, ko gero, didžiausias šalyje šiuolaikinio miesto festivalis „Audra“. Tai vienas svarbiausių programos „Kylantis Kaunas“ renginių. Kaip sekėsi įgyvendinti tokio masto projektą? Kokie rezultatai svarbiausi, kuo labiausiai didžiuojatės?
– Pradedant kalbėti apie „Audrą“, prisimenu vieno „Kaunas 2022“ programos sumanytojų Ryčio Zemkausko žodžius, kad šiuolaikiniam miestui reikalingas mitas, miestą paaiškinantis pasakojimas. Prie šio teiginio pridurčiau: šiuolaikiniam miestui reikalingas jaunatviškas festivalis ir kokybiškas kultūrinis naktinis gyvenimas. Negaliu sakyti, kad Kaunas to neturėjo, tačiau „Audra“ tikrai atnešė tokį požiūrį, kokio iki šiol nebuvo. Dešimtys tūkstančių jaunų žmonių, pasiektas ne tik lokalus, bet ir nacionalinis, tarptautinis lygmuo... Patekti į Europos festivalių žemėlapį – didelis pasiekimas. Kaunas turi dar daug neatrasto potencialo, kurį pabandėme atrakinti nauju formatu. Pamatėme, kad žmonės alkani naujų įspūdžių, naujų vietų.
Mūsų mantra – jaunimas jaunimui, galbūt todėl festivalis tapo toks įdomus, atviras, įvairus. Daug kas stebėjosi, kad festivalyje atsiveria kone begalinė kūrybinė plotmė. Kai pagalvoju, jei reikėtų apibūdinti, kas yra jaunas žmogus, sakyčiau, kad jame telpa viskas: skirtingi suvokimai, pomėgiai, hobiai, muzika. Tokia ir buvo ši kultūrinė „Audra“. Tiek dienos, tiek nakties programa buvo kurta atsižvelgiant į jaunimo norus. Pačią programą, jos tematines linijas dėliojome su jaunųjų kuratorių komanda – tai jaunuoliai, kurie ne tik kuravo atskiras festivalio dalis ar veiklas, bet ir turėjo daug kitų atsakomybių komandos viduje. Jiems festivalio organizavimas buvo mokymosi procesas, o mums darbas su jais atnešė tik teigiamų pokyčių, turtingesnę programą.
Neįmanoma nepaminėti ir nuostabių partnerių, su kuriais visa tai pasiekėme. Labai svarbus kokybiško naktinio gyvenimo atstovų – „Lizdo“ komandos indėlis, kurio dėka gavome tikros energijos pavyzdį. Naktinė programa papildė dieninę kultūrinę programą ir atvirkščiai. Galėjome atrasti, tyrinėti, permąstyti Kauną iš naujo.
– Pakalbėkime ir apie iššūkius – kokie jie buvo? Kas pareikalavo daugiausiai pastangų?
– Jau nuo pat pirmų dienų, kai pradėjome renginio komunikaciją, sulaukėme nemažai dėmesio ir lūkesčių, o tai smarkiai įpareigoja. Visgi man labai patinka pasirinkimai, kuriuos padarėme – pakviesti žmonės, dizaineriai, socialinio identiteto kūrėjai, išieškota muzikinė programa. Žinoma, buvo ir įvairiausių sunkumų, kurių negalėjome kontroliuoti: kad ir oras – buvo be galo karšta.
Puikiai prisimenu, kaip pirmą kartą rankose laikiau festivalio programėlę. Tuomet labai aiškiai suvokiau, kad renginys įvyks – atsitraukti nebeturime kur. Pamatyti, kaip tavo idėja, sulaukusi pagalbos, tampa realybe, buvo labai stiprus jausmas. Kaip niekada negalvoji, kad užaugsi ar baigsi universitetą, taip aš niekada negalvojau, kad išties įgyvendinsime savo sumanymus.
– Kitas labai svarbus jaunimo programos akcentas – „Kauno iššūkis“ – tai proga jaunimui kartu su „Kaunas 2022“ komanda įgyvendinti savo idėjas miestui, rajonui ir jo žmonėms. Čia dalyvauja 15-18 metų jaunimas. Kokie sumanymai buvo įgyvendinti, kokie projektai tapo tam tikrais pokyčiais mieste?
– Mokytis yra labai svarbu, o „Kauno iššūkis“ būtent ir kviečia stiprinti savo kultūrinius, organizacinius raumenis. Man visuomet labai smagu paminėti kelis jaunimo sukurtus projektus. „Puota“ – literatūros ir poezijos mėgėjų bendruomenė, kuri netikėtose miesto erdvėse dalinasi savo kūryba, rengia konkursus, kuria specialius leidinius. Projekte susijungia keli šimtai žmonių. Pirmą kartą pamačiusi dalyvių skaičių nustebau – turime tiek daug poeziją kuriančių žmonių? Nuostabu!
Kitas įdomus projektas – KOMODA, kalbantis apie jaunimo madą. Jis prasidėjo nuo fotosesijų, skirtų Kauno tarpukario modernizmą interpretuoti naujai, bet viskas išsivystė iki platformos, kuri jauniems dizaineriams padeda pristatyti savo darbus. Didelis pasiekimas, kad komanda „Audros“ festivalio metu įgyvendino jau antrąjį, sakyčiau didžiausią, madų šou viešojoje miesto erdvėje.
– Tiek „Audra“, tiek „Kauno iššūkis“ remiasi jaunais žmonėmis, jų idėjomis ir pastangomis. Tavo akimis – koks yra šiandieninis jaunimas, kokie jų poreikiai, norai, ateities vizijos? Kokį miestą kuria, mato ar nori matyti jauni žmonės?
– Būtų labai drąsu, jei pabandyčiau apibrėžti šiandieninį jaunimą. Visų pirma, manau, kad tai labai skirtingi žmonės, kurių galvose Kaunas – žymiai kosmopolitiškesnis miestas nei jis yra iš tikrųjų. Mane žavi jaunų žmonių laisvės pojūtis, drąsa išeiti iš savo tapatybės ribų, kurias visuomenė mėgsta apibrėžti. Ta jų laisvė kartais būna ir nesuprasta... Jaunus žmones matau kaip Europos, pasaulio piliečius, kurie geba priimti kitą ir save.
– Kaip Kaunas per šiuos metus pasikeitė? Kas, tavo nuomone, išliks ir ateityje, Europos kultūros sostinės metams pasibaigus?
– Aš manau, kad Kaunas pasimatavo naują rūbą, kuris jam labai tiko, dėl kurio miestas sulaukė daugybės komplimentų. Kultūros sostinės metai nėra proceso pabaiga, greičiau – akstinas, įkvėpimas ateičiai, tolimesniems vystymosi procesams. Mane džiugina ne tik infrastruktūriniai pasikeitimai, kurie taip pat labai reikalingi miestui, bet ir tai, kad žmonės apsilankė ne viename skirtingame renginyje, išėjo į galbūt sau nebūdingą aplinką ir pamatė, kad viskas su tuo yra gerai.
Parodėme, kad šiuolaikinis miestas yra judantis, atitinka ne vieno, bet daugybės žmonių poreikius. Pamatėme, kad galima sugyventi ir kurti kartu, kad miestas yra didelė žaidimų aikštelė, kurioje telpame visi. Norėčiau, kad žmonės šias patirtis minėtų geru žodžiu, kad jos padėtų ateityje tapti geresnėmis savo versijomis. Tai – progresas, kuris, tikiu, bus jaučiamas ir po daugelio metų.
