Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Rašytoja Aldona Ruseckaitė: man norisi, kad kiekvienas kaunietis pajustų Kauno buvimą Europos kultūros sostine

Rašytoja Aldona Ruseckaitė susitikti pasiūlo Kauno centriniame knygyne. „Nes jei vienas vėluoja, kitas turi ką veikti“, – paaiškina. Jau metai, kaip prie jos pavardės nėra pareigų, kurios buvo tarsi neatsiejama A.Ruseckaitės dalis: Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė. Šiai įstaigai ji vadovavo tris dešimtmečius.
Aldona Ruseckaitė
Aldona Ruseckaitė / Eriko Ovčarenko / BNS nuotr.

A.Ruseckaitė prisijungė prie „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ ambasadorių komandos. Čia ji viliasi įnešti literatūros. A.Ruseckaitė – prozininkė ir poetė, daugybės knygų autorė ir sudarytoja.

Už savo veiklą kūrėja apdovanota daugybe premijų, padėkos raštais ir medaliais, tarp kurių – ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi, Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino ordino medaliu už nuopelnus lietuviškajai knygai, o 2016 metais jai įteikta Vyriausybės kultūros ir meno premija.

– Prieš priimdama sprendimą jungtis prie „Kaunas 2022“ ambasadorių komandos, matyt, svarstėte, koks bus jūsų vaidmuo, kokią žinią norėtumėt atnešti, perduoti?

– Mes, rašytojai, į programos veiklas dar nebuvome įsijungę. Matau, kad čia jau vyksta daug įdomių dalykų, veiklų, komanda – stipri, nestinga sumanymų. Bet literatūros dar nelabai yra. Ji, kaip ten bebūtų, yra svarbi.

„Kaunas 2022“ šūkis yra „Iš laikinosios sostinės – į šiuolaikinę“. Tačiau nereiktų pamiršti, kad be laikinosios sostinės negalėtų būti ir šiuolaikinės. Kauno kūrimąsi įvairiais būdais reiktų išryškinti.

Kaunas kilo, statėsi, išgražėjo, tapo europiniu miestu, tuo pačiu visa literatūra čia subrendo. Nuo senosios klasikos – Maironio, Juozo Tumo-Vaižganto, Vinco Krėvės, Balio Sruogos, kurie buvo prisiragavę Europos mokslų.

Jie į Kauną atvežė literatūros kryptis, stilius, sroves. Literatūros vaidmuo buvo labai ryškus. Vėliau – Jonas Aistis, Antanas Miškinis, Salomėja Nėris ir kiti rašytojai, kurie kūrė literatūrą pakankamai stiprią, garsią. Ji pasiekė europinį lygį. Dabar literatūra Kaune nėra tiek spalvinga ir stipri, kokia ji buvo tarpukariu.

Galvoju, gal apie tai reiktų kurti filmą, gal sudaryti žemėlapį, ieškoti kitų bendrų idėjų? To būtinai reikia, nes be šaknų nebūtų dabarties ir nekeliautume iš laikinosios į šiuolaikinę sostinę. Čia mūsų jėga ir tam tikras stuburas, turtas, kuriuo galime didžiuotis.

Vyksta daug veiklų, bet aš bijau, kad viskas neišsiskaidytų į smulkmenas – man norisi, kad kiekvienas kaunietis pajustų Kauno buvimą Europos kultūros sostine.

Kaunas yra mano gyvenimas.

– Koks jūsų pačios santykis su Kaunu ir kas jums yra šis miestas?

– Kaunas yra mano gyvenimas. Visą laiką gyvenu čia, kai tik po studijų atvažiavau iš Vilniaus. Esu kilusi iš nedidelio miestelio Prienų rajone.

Kauną aš myliu, šiame mieste esu saugi, esu prie jo pripratusi. Jis man nei per mažas, nei per didelis, jame vyksta pakankamai kultūros renginių. Čia mano draugai, gatvės ir pastatai.

Bet aš Kauną myliu platoniškai. Ne taip aistringai, kūniškai, nes yra ir gimtos vietos, kurios įsisėdusios. Mažas ten miestelis, iš kur esu kilusi, kaimas. Bet šaknis jaučiu. Tad ten visos aistros likusios.

Kaunas man artimas, ypač Senamiestis. Būdavo net tokių savaičių, kad aš niekur daugiau ir neišeinu: Vilniaus gatvė, Rotušės aikštė, Maironio muziejus, Vytauto bažnyčia, seminarija, kurija – toje aplinkoje tu ir sukiesi. Visas įstaigas aplink pažįsti, visus vaistininkus, fotografus ir kitus. Gyveni gyvenimą su visa ta aplinka.

Tu žinai, kad, juokais tariant, nubėgsi į vaistinę ir gausi antibiotikų. Arba, jei pavalgęs pastebėtum, kad neturi piniginės, tau sakytų: atnešite rytoj.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Aldona Ruseckaitė
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Aldona Ruseckaitė

– Tačiau jau metus laiko gyvenate kitaip – jau nebevadovaujate muziejui. Kiek laiko dirbote?

– Begalybiškai daug. Muziejuje dirbau 40 metų, iš jų 30 metų jam vadovavau. Tai yra labai didelis nusikaltimas: begalinis, baisiausias buvo ažiotažas, kokie nusikaltėliai yra tie ilgasėdžiai direktoriai.

– Ką jūs pati galvojate apie ilgasėdžius direktorius?

– Žinau vieną dalyką, kad keisti vadovus kas kadenciją (po penkerių metų) yra labai nenaudinga. Muziejus yra tokia įstaiga, kurios specifiką turi perprasti. Bet gal daugiau trijų kadencijų ir nereikėtų būti.

Kai aš išėjau, į mano vietą kandidatavo viena vienintelė buvusi pavaduotoja. Nėra tokio didelio troškimo (vadovauti įstaigai).

– O pačiai ar buvo lengva išeiti?

– Aš žinojau, kad kadencija baigsis. Kai baigėsi, visus atleido ir nebuvo dar jokie konkursai paskelbti. Buvo chaoso. Bet man jau nebuvo aktualu, nes nesiruošiau kandidatuoti.

Gal tik materialiai mus nuskriaudė: visą gyvenimą išdirbau, ir vieną mėnesį mokėjo mums visiems kompensacijas.

Tačiau veikti turėjau ką. Buvo pavasaris, aš iš karto įkritau į visokius vaikščiojimus, Kleboniškio miške fotografavau žibutes, nes man labai patinka fotografuoti. Tada ėmiau skaityti knygas, reikėjo susitvarkyti stalčius su rankraščiais ir laiškais.

O tą vasarą dar turėjau daug susitikimų su skaitytojais, pristatinėjau knygas, dažniausiai – knygą apie Salomėją Nėrį „Padai pilni vinių“. Esu ją išleidusi 2019 metų sausio mėnesį, ir iki karantino knygą pristačiau 53 kartus. Keliavau po visą Lietuvą.

Kalbant apie darbą muziejuje, aš suvokiau, kad jau atidirbau savo, kad dabar kitas mano gyvenimo periodas. Kaip žmonės sako, galiu knygas neperskaitytas perskaityti, filmus pažiūrėti.

Per karantiną veiklos irgi netrūko, nes esu Lietuvos kultūros tarybos ekspertė. Buvo projektų per karantiną – vėluojančių ir skubių. Darbo buvo daug.

Aš dar neturėjau tiek laisvo laiko, kad tikrai suprasčiau: jau nebedirbu.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kalėdinis „Teleloto“ stebuklas – saulėtas dangus bene kiaurus metus
Reklama
Netikėtai didelis gyventojų susidomėjimas naujomis, efektyviomis šildymo priemonėmis ir dotacijomis
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos