„Kaunas 2022“ ambasadoriai 15min portale dalijasi mintimis ir idėjomis, kaip gyventi karantino sąlygomis, nepasiduoti nerimui bei kokiomis veiklomis užsiimti būnant namuose.
„Rašau, kaip į svečius ateina Maironis“
„Visą dieną sėdžiu prie kompiuterio ir rašau paskutines replikas savo pjesės, skirtos Lietuvos profesinio teatro šimtmečiui „Pirmeiviai“. Ja numatoma atidaryti Kauno dramos teatro jubiliejinį sezoną“, – 15min pieš pat Velykas sakė G.Padegimas.
Pjesėje G.Padegimas pasakoja apie režisierių Joną Vaičkų, 1920 metais Kaune pristačiusį premjerą „Joninės“.
„Aš rašau, kaip J.Vaičkus, gyvendamas didžiuliame bute Kęstučio gatvėje su savo mokiniais repetuoja. Rašau, kaip į svečius ateina Maironis. Pjesę rašau plačiame 1920 metų istoriniame kontekste.
Pjesė yra apie žmones, kurie kūrė teatrą ir kurie prieš 100 metų kūrė Lietuvą.
Įdomu tai, kad visus turėtų vaidinti jų bendraamžiai. Juk tada, 1920 metais, tiems žmonėms buvo po 20 metų, nors dabar mes juos įsivaizduojame kaip garbius herojus“, – kalbėjo menininkas.
G.Padegimo būsimame spektaklyje vaidins tik šiemet prie Nacionalinio Kauno dramos teatro prisijungęs Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje Algirdo Latėno ir Vido Bareikio paruoštas aktorių kursas. „Debiutantai vaidins debiutantus“, – sakė G.Padegimas.
Rašyti pjesę G.Padegimas pradėjo Lietuvoje paskelbus karantiną, o ją buvo suplanavęs baigti iki Velykų. „Tai pavyko. Kada bus sezono atidarymas, premjera, kol kas pasakyti sunku. Buvo kalba net apie rugpjūčio mėnesio pabaigą. Nes teatre dabar tokia prastova, tad tikėtina, kad teatro pasiilgs ir žiūrovai, ir patys aktoriai. Todėl gali būti, kad sezonas bus atidarytas anksčiau.“
„Kiekvieną rytą stengiuosi daryti mankštą“
Mūsų laiką ir buvimą įrėminusios gyvenimo sąlygos tapo iššūkiu ne vienam. Savo dienotvarkę teko sustyguoti ir G.Padegimui.
Režisierius nuotoliniu būdu dirba su Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakulteto magistrantais: rašo užduotis, dalinasi medžiaga.
„Kiekvieną rytą stengiuosi daryti mankštą, kas man yra nebūdinga ir sunku. Aš turiu valios daug kam, galiu prisiversti rašyti pjesę, bet daryti mankštą reikia labai daug valios.
Dar gaminu maistą, ko niekada nedariau. Štai praėjusį sekmadienį farširavau paprikas. Darau tokius dalykus, kurių niekada nedarydavau normaliame kasdieniniame gyvenime. Nebūdavo laiko. Atrandu daug malonumo“, – kalbėjo menininkas.
Velykas kūrėjas taip pat praleido namuose, nors ankstesniais metais važiuodavo pas brolį, gyvenantį Kauno priemiestyje, o antrąją Velykų dieną – į Dzūkiją: „Šiemet to nebuvo. Bet juk yra vaizduotė. Žiūrėjau popiežiaus sveikinimą „Urbi at orbi“, mišias. Man tai svarbu.“
„Aš juk esu teatro žmogus“
Kol kas G.Padegimas gyvena ir mintimis apie gamtą – jam jos itin trūksta. Liepos mėnesį aktorius, vaidinsiančius „Pirmeiviuose“, režisierius pasikvies į kūrybinę stovyklą Dzūkijos miškuose, kur turi sodybą.
Kai sušvelnės karantino sąlygos, menininkas sako taip pat važiuosiąs į sodybą, kur tiesiog stebės ateinantį pavasarį.
Tuo tarpu pats pjesės rašymas, pandemijai uždarius mus namuose, režisieriui tapo puikiu užsiėmimu.
„Nors – būsiu atviras – buvo kartais akimirkų, kai atrodė, kad nesirašo, kad nėra prasmės. Bet tada save priverti ir turi padaryti tai, ką turi padaryti.
Man yra įstrigusi frazė. Kažkada buvo toks pasakojimas apie Prancūzijos karalių Liudviką Šventąjį. Kai buvo vaikas, jo kunigas paklausė: berniuk, jei būtų pasaulio pabaiga, ką tu darytum? Jis atsakė: žaisčiau sviediniu, kaip žaidęs. Kunigas pasipiktino, sako, nejau tu nepultum ant kelių, nesimelstum? O jis atsakė: ne, melstis turėtumėt jūs, nes jūs kunigas, o aš esu vaikas ir vaiko darbas yra žaisti.
Tad šis pasakojimas mane drąsino. Aš pagalvojau, kad esu teatro žmogus“, – kalbėjo G.Padegimas.
„Būsim gal geresni, jautresni, labiau vertinsim kitus“
„Aš gyvenu Kauno centre. Niekur toli nuo namų negaliu išeiti. Ir kiekvieną dieną mane linksmina voveraitė, kuri laksto, šokinėja po šakas. Šiandien guliu, darau mankštą ant grindų, pakeliu galvą – žiūriu voveraitė laksto. Atgaiva“, – apie savo dienas kalbėjo G.Padegimas.
Kartais kūrėjas pasivaikšto netoli nuo namų esančiomis gatvėmis ir gėrisi žydinčiomis vyšniomis.
„Vyšnių metas... Tikiuosi, kad mumyse atsirado jausmo brolystė, bendrumo. Mes tą pasaulinę negandą visi kartu įveiksim ir paskui būsim gal geresni, jautresni, labiau vertinsim kitus, gyvenimą, prasmes, kurias sukūrėme. Tapsime labiau saugantys vienas kitą, aplinką, patį gyvenimą“, – svarstė G.Padegimas.
„Džiaugiuosi, kad Teatro dienos proga Kauno viešoji biblioteka į savo tinklalapį įdėjo keturias mano paskaitas apie teatrą. Džiaugiuosi, kad kamerinis teatras transliavo mano spektaklį „Upės po žeme“. Nors nevaidiname, į repeticijas nevaikštome, tačiau nuotoliniu būdu, atsiminimų būdu kūrybinis procesas vyksta“, – sakė G.Padegimas.
Nors menininkas džiaugiasi, kad daugybė kūrėjų ir kultūros įstaigų savo veiklas perkėlė į virtualią erdvę, tačiau vis tik, sakė jis, mes kalbame apie kompensacinius mechanizmus. Taip, kaip niekas neatstos žmogaus rankos palytėjimo, taip ir kultūroje virtualumas gali būti tik laikinas.
Bet reikia tikro prisilietimo, tikro plaukų kvapo artimo žmogaus.
„Arba kaip mokytojų neatstos virtualus mokymas. Yra kas sako: štai ir pasilikime virtualybėje. Bet reikia tikro prisilietimo, tikro plaukų kvapo artimo žmogaus. Tikros šypsenos, tikro mokytojo ar mokinio balso – padrąsinančio. Taip, kaip gyvenime reikia ekologiško produkto, taip reikia ir ekologiško tikrumo“, – sakė režisierius.
„Tokioje situacijoje skleidžiasi mūsų vidinis kūrybiškumas“
Pasak G.Padegimo, atsiranda ką veikti, kai esi išmuštas iš savo kasdienės rutinos: geros ar blogos. Tada turi ieškoti naujų galimybių prisitaikyti prie gyvenimo sąlygų.
„Dabar gyvenimo rinkoje turime prisitaikyti, ieškodami naujų vandenų, naujų galimybių. Pagal tai, kaip mes sėkmingai tą darysime, priklauso mūsų ne tik fizinė, bet ir dvasinė savijauta, nuo to priklauso, kokie iš karantino krizės išeisime.
Kol kas jis tęsiasi, ir žmonės gali palūžti dvasiškai. Aš ir pats kartais jaučiu nerimo požymių, įtampas ir galvoju, kada šviesa pasirodys? Bet tada pasiimi knygą, įsijungi kompiuterį, žiūri pro langą, išeini į balkoną, pasiklausai paukščių, ką nors prasimanai. Tokioje situacijoje skleidžiasi mūsų vidinis kūrybiškumas.
Norsi, kad tas kūrybiškumas mumyse išliktų. Tėvai dabar taip pat turi dirbti su savo vaikais kūrybiškai, padėti jiems mokytis nuotoliniu būdu. Ne tik virtualybėje, bet ir realiame gyvenime turime vidinių resursų: dar nežinomų, neišnaudotų“, – kalbėjo G.Padegimas.
Vis tik laiko, kada pakils teatro uždangos, laukia visi – ir menininkai, ir žiūrovai.
„Taip norisi draugus apkabinti, paspausti ranką, gerus žodžius pasakyti. Žmogus gyvena tuo, kad jis yra visuomeninis, kultūra, gyvenimas kultūroje jam daug duoda. Net tie, kurie sako, kad nesidomi, nevaikšto į teatrą, neklauso simfoninės muzikos, ir jiems reikia kultūros.
Mes esame gamtos vaikai, bet be gamtos dar mums reikia kultūros. Ieškome internete kūrybiškų iniciatyvų, tinklaraščių, transliacijų, naminių koncertų. Žmonės kuria, filmuoja, įrašinėja ir nori tuo dalintis. Tai ir rodo, kad mes esame kūrėjai, sukurti pagal tikrojo Kūrėjo atvaizdą ir panašumą.
Mums būdinga kurti ir materialius, ir dvasinius dalykus. Kai kam – naujus spektaklius, o kai kam naujus receptus. Kūrybiškumas mums lemtas“, – sakė G.Padegimas.
