– Konstantinai, prisidedate prie įvairių projektų Lietuvos miestuose – kvietėte kurti mozaikų tiltus, Rokuose padėjote įrengti bendruomenės suolelį, padedate statyti unikalius kiemo ženklus, o netrukus pristatysite paukščių dagilių meninę kompoziciją. Ar galite plačiau papasakoti apie savo kūrybinį kelią?
– Iš tiesų, pagal specialybę esu inžinierius, tačiau niekada nedirbau šio darbo (juokiasi). Prieš 25 metus nusprendžiau, kad norėčiau būti dizaineriu. Nusipirkau kompiuterį ir pradėjau. Visgi grafikos dizainerio darbas sėdimas, ilgainiui norisi judesio. Prieš 10 metų teko nuvažiuoti į Barseloną ir susipažinti su menininko Gaudi darbais. Pagalvojau, o kodėl nepabandžius? Grįžus į Lietuvą kilo idėja pradėti bendruomeninius projektus. Mozaika – labai užkabinantis, įtraukiantis metodas.
Pavyzdžiui, vieną sykį, kartu su Ringaudų bendruomene, mozaika nusprendėme apklijuoti vieną šulinį. Rezultatas pavyko, o po metų sulaukiau skambučio, kad ir vėl reikia mano pagalbos. Atvažiavau ir pamačiau, kad jie mozaika papuošę ir antrą šulinį, o mane pakvietė rezultatu tiesiog pasigrožėti. Žmonės mozaika apklijavo ir savo namų takelį. Ši technika gan paprasta, tačiau užburianti. Man labai malonu, kai darbas daromas ne veltui, idėjos plėtojamos.
– Ne paslaptis, kad kūryba dažnai laikoma individualiu procesu – menininkai kuria studijose, kurdami palaiko tylą ir ramybę. Jūsų projektai, atvirkščiai – kviečia prisidėti bendruomenę, kūrinio aplinkoje gyvenančius žmones. Kas jus įkvepia, žavi bendrakūryboje?
– Savo kūrybą vadinčiau socialiniu menu. Aš pasiūlau idėjas, padedu organizuoti, o kūryba užsiima patys dalyviai. Temas taip pat diktuoja įvykio, renginio aplinkybės ir kartais pasiekiami labai netikėti rezultatai. Pavyzdžiui, prieš kelerius metus kartu su bendruomenėmis kūrėme kiemo ženklus. Negalėčiau pasakyti, kad tai – aukštojo meno apraiška, tačiau puikus paskatinimas žmonėms atverti savo kiemus, papasakoti apie save kitiems. Tie kiemo ženklai stovi ir šiandien, jie turi socialinę prasmę – žmonės praeina, išgirsta pasakojimus, bendrauja.
– Papasakokite, kad jus atvedė į Ringaudus? Ar esate kaunietis? Kokios jūsų sąsajos su šia vietove ir pačia bendruomene?
– Esu kaunietis, gyvenu Rokuose, kur jau vykdėme kelis projektus. Ilgainiui mane pakvietė į Ringaudus. Šiemet „Šiuolaikinių seniūnijų“ projekte galvojome, kaip meniškai įprasminti Ringaudų vietovę. Beveik visą šią vasarą kūrėme skulptūrą – iš proceso labiausiai įsiminė bendras darbas, labai aktyvus žmonių įsitraukimas – vienas šio projekto nebūčiau įgyvendinęs. Kaip minėjau anksčiau, tai neša svarbų socialinį krūvį. Mane nustebino ir pati Ringaudų bendruomenė, su kuria bendraujame jau trečius metus. Čia susibūrusi grupelė aktyvi, susilipdžiusi, turinti bendrą tikslą, noriai dirba.
Pasitaikė ir įvairių smagių nutikimų. Pavyzdžiui, vedant dirbtuves pastebėjau, kad nors susirenka aktyvi grupelė žmonių, joje – visuomet tie patys žmonės... teko tiesiog gražiai paprašyti, kad keletą kartų jie neateitų ir galėčiau susipažinti su naujais dalyviais. Neretai pasitaikydavo, kad dirbdavome ragaudami bendruomenės atsineštą kavą, pyragėlius – tai tapdavo savotišku susitikimu.
– Papasakokite, kaip kilo sumanymas organizuoti dirbtuves ir kodėl pasirinkta būtent paukščių dagilių tematika? Ką jie reiškia, simbolizuoja?
– Senokai galvojome, kad reikia ženklo, įvaizdžio, kuris galėtų reprezentuoti bendruomenę. Paruošiau kelis projektus, o vienas jų buvo trys dagiliai – tai Ringaudų herbas, asociacija su žymiu Kamšos draustiniu, kuriame dagiliai gyvena. Šįkart dagiliai iš herbo nusileis į centrinę aikštę.
– Ar galite atskleisti, kaip šios skulptūros atrodys? Kokios medžiagos, technikos panaudotos kuriant projektą?
– Technika savotiška, net nežinau, ar Lietuvoje tokie dalykai daromi. Metalinis karkasas aplietas betonu, ant kurio užklijuotos spalvotos plytelės. Skulptūrų aukštis 1,2 m, ilgis 1,6 m, plotis – 0,9 m. Pirmiausiai reikėjo išpjauti iš putplasčio natūralaus dydžio formą, paskui apsiūti jį metaliniu tinklu – tai darė Ringaudų bendruomenės vyrai. Viena skulptūra sveria apie 300 kg, o ją dar reikėjo vartyti... Su įvairiais nuotykiais pavyko.
– Sunku paneigti, kad Kaunas keičiasi, auga, šiuolaikiškėja. O kaip keičiasi Kauno rajonas? Galbūt kaip menininkas kuriantis Kauno apylinkėse, pastebite vietovės pokyčių meno, kultūros lauke?
– Pastebėjau, kad gausėja meninių objektų, kurie įprasmino bendruomenių identitetą. Ko gero, svarbiausias dalykas, kad „Kaunas 2022“, programa „Šiuolaikinės seniūnijos“ pajudino seniūnijų žmones. Kiekvienos dirbtuvės, kiekvienas skulptūros atidarymas – bendruomenių aktyvacija. Pastatei skulptūrą – po kiek laiko ją praeini ir nebematai, o bendravimas išlieka. Rokuose turėjome plytų meno plenerą. Tai – savotiškas pamąstymas, kad Rokai įsikūrė dėka keramikos, galimybė pamąstyti apie vietą, kurioje gyvename, šaknis, identitetą. Kauno rajone pastebėjau ir daugiau meninių objektų, kurie skatina atsigręžti į vietovių istoriją.
„Unikalios po vieną, stiprios kartu“ – tokiu šūkiu pasitinka „Šiuolaikinių seniūnijų“ organizatoriai ir dalyviai. Tai – Kauno rajone vystomas tęstinis kūrybinis projektas, kurio metu yra siekiama telkti bei stiprinti vietos bendruomenes bei puoselėti Kauno rajono kultūros sektorių. Rugpjūčio 20 d. Ringauduose vyksiantys renginiai – šio projekto dalis.
Ringaudiškiai atgaivins seniau vykdavusį tradicinį Ringaudų bėgimą, kuris vyks dviejose – visai šeimai ir išskirtinai vaikams skirtose – trasose. Nenustebkite, bėgimo metu būsite kviečiami sudalyvauti specialiose aktyvacijose, o po bėgimo –sportinėse šeimų varžytuvėse. Kiek vėliau susirinkusiuosius džiugins Dominyko Vaitiekūno koncertas bei bendruomenės narių pasirodymai. Plačiau apie šventės programą skaitykite čia.
Pilną „Kaunas 2022“ renginių programą rasite čia arba atsisiuntę mobiliąją programėlę „Kaunas 2022“.
