Jenny Kagan nuo rugpjūčio 4-osios Kaune, Europos kultūros sostinėje pristato parodą „Iš tamsos“. Joje jautriais meniniais sprendimais, tekstų ir garso įrašų pagalba, pristato jaudinančią savo šeimos istoriją, atidengiančią nepažintus Kauno atminties puslapius. Kartu tai istorija apie žmogiškumą ir šviesą, būtiną išgyventi mums kaip civilizacijai. Paroda Gimnazijos g. 4 – „Kaunas 2022“ inicijuoto Istorijų festivalio dalis. Ne pirmą kartą su savo kūryba į Kauną grįžtanti menininkė, daugelį metų dirbusi šviesų režisiere teatre, sutiko papasakoti daugiau apie savo kūrybinę kelionę.
– „Iš tamsos“ – paroda, anonsuota jau prieš keletą metų. Ar pastarieji dveji, kupini įvairiausių trukdžių, turėjo įtakos tam, ką išvysime Kaune?
– Daug laiko užėmė tinkamos parodai vietos radimas – šis Gimnazijos gatvėje yra trečiasis. Pirmajame mums nepavyko susitarti su savininkais. Aš jau buvau parengusi projektą... Lietuvoje lankiausi ir pandemijos metu, nes mirė mano teta Irena Veisaitė, vykau į jos laidotuves.
Buvo 2020 m. gruodis, norėjau pamatyti ir antrąjį pastatą, kurį komanda rado. Jis nė iš tolo neprilygo pirmajam, bet tuo metu jau sakiau, kad reikia pradėti. Grįžau namo, viską suplanavau, sukūriau modelį. Ir vėl savininkai pasitraukė... Ir tada atsirado šis pastatas, praėjusią vasarą pagaliau buvome patikinti, kad galime parodą įrengti čia. Ši paroda neatsiejama nuo lokacijos.
– Sutapimas ar ne, bet pastatas yra netoli apleistos sinagogos, kurioje kūrėte vienos iš ankstesnių Kauno bienalių metu.
– Taip! Be to, mano mama lankė mokyklą kitoje gatvės pusėje, o senelis kažkada gyveno už kelių šimtų metrų, taigi tai tikrai puiki vieta. Pastato savininkas yra nuostabus žmogus. Jie manęs paklausė, kuria pastato dalimi norėčiau naudotis, ir aš paprašiau… visos.
Pirmame pastato aukšte nebuvo galimybės vaikščioti tarp patalpų, o į viršų nebuvo laiptų. Sugalvojau beprotišką idėją ant pastolių įrengti koridorius, kurie sujungtų visas šias dalis. Žiūrovai vaikščios į automobilių stovėjimo aikštelę, koridoriumi, į gatvę, vėl į koridorių, ir tada į kitą pastatą, todėl tai bus nuotykis.
Manau, kad bus labai įdomu vien nueiti į pastatą; taigi nesvarbu, kad pati paroda nebus tokia fantastiška (juokiasi). Bet tikrai, tai padeda. Kai 2016 m. rengiau šią parodą Jungtinėje Karalystėje, pastatas sukūrė pusę jos atmosferos.
Jie manęs paklausė, kuria pastato dalimi norėčiau naudotis, ir aš paprašiau… visos.
– Kiek „Iš tamsos“ turinio pasikeitė nuo 2016 m.? Galbūt padarėte naujų atradimų, naujų kūrinių?
– Pasikeitė daug, atsirado ir naujų dalykų. Paroda pasikeitė bet labiau, nei tikėjausi. Kai kas pasikeitė dėl lokacijos. Anglijoje paroda vyko sename teatre, visur buvo tinklas, taigi nemaža dalis eksponatų kabėjo. Čia savininkai pasakė, kad su pastatu galime daryti bet ką, išskyrus kabinimą ant lubų.
– Ar galite papasakoti daugiau apie parodos genezę?
– Viskas prasidėjo nuo mano mamos. Na, abu mano tėvai visada pasakodavo apie laiką karo metais Kaune, praleistą slėptuvėje, dėžėje. Ši dėžė buvo šeimos istorija.
Maždaug prieš 12 metų nustojau dirbti teatre ir įstojau studijuoti piešimo. Turėjau atlikti projektą ir paklausiau mamos (tėvas jau buvo miręs): „Kodėl mums kartu nenupiešus tos dėžės?“. Kai buvau vaikas, įsivaizdavau ją visai nedidelę, bet paaugusi nuvykau į Anos Frank namus Olandijoje ir pamačiau jos butą. Pagalvojau, aha, štai kaip atrodo slėptuvė. Jau gerokai vėliau šiek tiek daugiau pasikalbėjau su mama ir supratau, kad iš tikrųjų ta dėžė buvo arčiau mano pirmųjų įsivaizdavimų. Visgi norėjau ją nupiešti, kad galėčiau geriau įsivaizduoti. Nebuvau labai gera piešėja, mama vis sakydavo: „Na, nežinau, nežinau.“
Tuomet pradėjau gaminti nedidelius maketus. Ji sakydavo: „Ne, šiek tiek didesnė, o lova buvo va čia.“ Tada aš sukūriau tikro dydžio maketą, o ji įėjusi pasakė: „Durys ne toje pusėje.“ Manau, kad visada stengiausi tą dėžę padidinti, nes negalėjau patikėti, kad ji iš tikrųjų tokia maža.
Vėliau tą pačią vasarą vietinis muziejus norėjo surengti parodą, bet dėžė netilpo pro jo duris. Nurėžiau dar 6 colius. Mama atėjusi tarė: „Dabar dydis puikus.“
Po dvejų metų mama mirė. Norėjau tęsti darbą, buvu suvokusi dėžės dydį, bet nelabai supratau, kur ji buvo pastate, kaip funkcionavo. Peržiūrėjau visus tėvo archyvus, aprašymų, ir radau jo dėžės aprašymą, kuris šiek tiek kitoks. Taigi sukonstravau ir jo versiją, o parodoje yra trys, pridėjau ir savąją, iš vaikystės, žaislų dėžės. Būtent nuo to ir požiūrio, kad atmintis nėra fiksuota, prasidėjo paroda. Trys slėptuvės Kaune šiek tiek kitokios, bet jos visos yra.
Antrasis kertinis akmuo buvo Didžioji akcija, Kauno gete įvykdyta atranka ir masinės žydų žudynės, vykusios 1941 m. spalio 28-ąją. Aš pati gimiau spalio 28-ąją, todėl mamai tai visada buvo svarbus dalykas. Tapo svarbus ir man, norėjau kalbėti apie skirstymą į kairę arba į dešinę, kad žmonės labai asmeniškai pajustų, kokia trapi yra akimirka ir kaip lengva ją pakreipti bet kuria kryptimi.
Sukūriau labirintą, kuriame buvo trys stotelės. Žydai turi tokį lošimo vilkelį, „dreidl“. Taigi suki vilkelį ir per šį spygliuotos vielos labirintą eini arba į vieną, arba į kitą pusę. Kaune dėl pastato specifikos tas kūrinys nebūtų suveikęs. Ilgai bandžiau jį įsprausti, o paskui supratau, kad tiesiog privalau kažką pakeisti. Labirintas virto žaidimų kambariu, bet idėja ta pati, susijusi su atsitiktinumu ir tuo, kad viskas bet kada gali pakrypti į bet kurią pusę.
Dar yra žvaigždžių peizažas iš spygliuotos vielos, labai gražus. Norėjau kažko pakylėjančio, nes tai sunki istorija. Bet juk galų gale mano tėvai išgyveno, ir galų gale tai meilės istorija. Kauno versijoje spygliuotos vielos žvaigždžių peizažas vis dar yra, tačiau rasti jam vietos buvo tikrai sudėtinga. Šis kūrinys mažesnis, bet tikiu, kad vis tiek nepaprastas.
Man buvo svarbu, kad parodoje būtų kažkas, kuo žmonės galėtų pasimėgauti. Žinau, kad tai skamba kvailai, bet jei jau ketini prašyti žmonių klausytis istorijos, turi suteikti jiems galimybę mėgautis patirtimi. Noriu kalbėtis su jaunais žmonėmis. Taigi žaidimų kambarys man pasirodė gera idėja.
– Mąstau apie Anos Frank palikimą. Neseniai pasirodė Izraelio režisieriaus Ari Folmano animacinis filmas, kuriame pagrindinė veikėja yra įsivaizduojama Anos draugė, Manau, kad tai tinkamas būdas užmegzti ryšį su jaunąja auditorija. Su pačiais mažiausiais, o tai labai svarbu.
– Taip. Šį kartą įgyvendinau ir tai, ko nepadariau praėjusį kartą. Kalbu apie „Lietūkio“ garažo žudynes (1941 m. birželio 27 d. įvykiai Kaune, Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų sąjungos „Lietūkis“ (NKVD) garažų teritorijoje, kur nukankinta daugiau nei 50 žydų, – red. past.), nes ten žuvo mano senelis. Anglijoje šis įvykis nieko nereiškia, bet čia mane pribloškė, kiek mažai žmonių apie tai žino. Susipažinau su keliais parodoje dirbančiais žmonėmis, kurie visi yra išsilavinę, besidomintys istorija žmonės, 30-40 metų amžiaus, visi gyvena Kaune, ir nė vienas iš trijų nebuvo apie tai girdėjęs.
Papasakoti šią istoriją yra labai sunku, bet labai svarbu. Daug galvojau apie tai, kaip tai padaryti. Mano senelis buvo kino teatro „Pasaka“, ir mes rekonstravome jo neoninę iškabą. Kai supratau, ką žodis „pasaka“ reiškia angliškai, pagalvojau: „Na, ir dovanėlė!“
– Šiame kino teatre Savanorių prospekte veikia džentelmenų klubas. Ar buvote viduje?
– Ne. Tiesiog praeinu pro šalį.
Parodos pabaigoje pristatau naują kūrinį, kuriame naudojamos nuotraukos iš garažų. Mama turėjo albumą su šeimos nuotraukomis, o paskutiniame puslapyje buvo „Lietūkio“ kadrai. Šeštajame dešimtmetyje vienas vokiečių laikraštis juos išspausdino, o ji gavo kopijas ir įdėjo į šeimos albumą.
Kita didelė naujovė man pačiai yra ta, kad dirbu dviem kalbomis. Nauji iššūkiai visada įdomu. Taip pat yra daugiau garso, nes įrašėme skambančius kūrinius abiem kalbomis. Pirmoje parodoje buvo per daug skaitymo, ir vis dar daug! Yra daug knygų, kurias reikia atversti, ir taisyklė yra tokia, kad turėtumėte viską perskaityti per 30 sekundžių, nes manau, kad tiek trunka žmonių dėmesio koncentracija. Tiesiog reikia žiūrovams žmonėms pakankamai konteksto, kad kūriniai turėtų prasmę. Kai kurie praleis valandų valandas skaitydami kiekvieną žodį, o kiti neskaitys nieko. Tai yra gerai. Paroda sukurtas taip, kad veiktų tiek, kiek jūs ją įsitrauksite.
Ši paroda neatsiejama nuo lokacijos.
– Ar čia padeda jūsų ilgametė patirtis teatro srityje?
– Sakyčiau, kad tai tarsi teatras be aktorių. Nežinau, kaip reaguos Lietuvos publika. Anglijoje turėjome visus tuos lagaminus, kuriuos galima atidaryti, ir pirmieji žiūrovai jų net nelietė. Galiausiai ant jų užrašiau: „Atidaryki mane“. Tada žmonės įsidrasino. Reikia ir čia išsiaiškinti, kiek instrukcijų turiu perduoti žmonėms, kad jie imtųsi veiksmo. Yra stalčių, kuriuos reikia atidaryti, ir telefonų, kuriuos reikia pakelti. Ar žmonės pakels ragelį, išgirdę skambutį? Ar atidarys kiekvieną stalčių? Tai – atradimų kupina kelionė, ir esu tikra, kad vis ką nors keisime.
– Kai pirmą kartą su mama pradėjote piešti dėžę, kurioje slėpėsi jūsų tėvai, ar galėjote įsivaizduoti, kad po 12 metų atidarysite parodą mieste, kuriame vyko veiksmas? Ką ji apskritai jautė Lietuvai?
– Mama lankė Lietuvą gana reguliariai. Aš vykdavau kartu su ja. Jos požiūris į gyvenimą buvo toks, kad negalima teisti. Galima teisti tik žmones, kurie vykdo nusikaltimus, o ne jų aplinkinius.
Žmones, ne tautybes. Viena iš daugelio istorijų, kurias ji man papasakojo ir užrašė, buvo apie 1939 m. į Europos krepšinio čempionato finalą, kuriam buvo pastatyta Kauno sporto salė. Kai Lietuva nugalėjo Latviją, ji buvo pasibaisėjusi, kad lietuvių publika šūkavo prieš latvių krepšininkus. Jai buvo 16 metų.
Nuostabus pirmasis dienoraščio įrašas, kuriame jos pozicija išreikšta tikrai aiškiai. Yra dar vienas pasakojimas apie tai, kaip jiems išėjus iš geto ir vokiečiams traukiantis mama su draugu ėjo keliu, o ten sėdėjo vokiečių kareivis. Draugas rūkė. Vokietis paprašė cigaretės. Draugas pažvelgė kareivį taip, tarsi anas būtų purvas ant jo bato pado. Mama pasibaisėjo, nes, nors vokiečiai išžudė visą jos šeimą, bet, pasak jos, tai buvo vienas žmogus, ir jis norėjo tik cigaretės. Tas žmogus nebūtinai ką nors padarė.
– Jūsų požiūris toks pats?
– Manau, kad tai vienintelis būdas judėti į priekį.
– Ar kada nors pagalvojote apie tai, kas būtų nutikę, jei jūsų tėvai būtų likę Lietuvoje?
– Niekada nesusimąsčiau.
– Manau, kad net jūsų vardas būtų kitoks.
– Tiesą sakant, esu pavadinta savo Štuthofe žuvusios močiutės Eugenijos vardu. Iš pradžių buvau Ženia, tuomet Jenny. Manau, kad guvenimas būtų kitoks, nes mano tėvai būtų kitokie. Tėvas buvo nepaprastai sėkmingas Anglijoje, ir neabejoju, kad jis būtų buvęs sėkmingas visur, kur tik būtų buvęs. Galbūt jis būtų buvęs labiau pripažintas čia, Lietuvoje. Anglijoje jis visada buvo išsišokėlis žydų emigrantas, kuris bandė pakilti aukščiau savo padėties. Siekė būti priimtas į aukštuosius britų visuomenės sluoksnius, galiausiai tapo lordu. Visgi, jo liūdesiui, niekada visiškai nepriklausė tam elitui, kurio dalimi taip troško tapti.
Mano mama iki karo nbuvo buvusi Anglijoje. Mano tėvas ten jau gyveno, jo šeima buvo Anglijoje. Po karo jis norėjo grįžti. Vienintelis likęs gyvas mamos giminaitis buvo jos jaunesnysis brolis Aleksandras Štromas, taigi jai norėjosi likti. Išvykti paskatino tai, kad sužinojus apie „Lietūkį“ jai buvo per sunku gyventi Kaune. Kaip gyventi, kai žinai, kad bet kuris praeivis gali būti žmogus, mirtinai sumušęs tavo tėvą?
