Kaune organizuojamas tradicinis festivalis įgauna naujas formas ir atranda erdves, o pasikviesti į Kauną pasaulyje žinomas šiuolaikinio cirko trupes ir artistus, teigia organizatoriai, tampa vis paprasčiau. Be to, mieste buriasi šiuolaikinio cirko gerbėjai.
„Žmonės galiausiai suprato, kad dramblių nebus“, – sako „Cirkuliacijos“ sumanytojas ir pagrindinis organizatorius režisierius Gildas Aleksa.
– Gildai, pernai „Cirkuliacija“ buvo Šilainiuose. Puikiai pamenu, kai vyko finalinis jungtinis suomių, prancūzų, danų, švedų ir ispanų spektaklis „Circus I Love You“, palapinėje buvo laisvų vietų. Šiemet į trupės iš Didžiosios Britanijos „Barely Methodical Troupe“ spektaklį „SHIFT“, kuris taip pat buvo įvardijamas kaip festivalio vinis, bilietų nebuvo. Nebuvo ir laisvų vietų, nors spektaklis rodytas ne vieną kartą. Kažkas pasikeitė?
– Bilietai buvo parduoti greitai. Dėl to, kad žmonės pradeda pasitikėti festivaliu, atsiranda jo gerbėjų.
Ši grupė – šiuolaikinio cirko žvaigždės, ir juos buvo galimybė pamatyti Lietuvoje, ir ne bet kur, o miegamajame rajone, apleistuose vaikų globos namuose.
Jie pasirodymus rengia didžiosiose scenose įvairiose pasaulio šalyse, tai – įnoringa grupė, kelianti ne tik didelius techninius, tačiau ir estetinius reikalavimus. Ir mes juos „įkišome“ į aplestą pastatą. Jie turi nuostabų techniką, kuris viską įgyvendino, puikiai dirbo ir mūsų samdyta technikų komanda. Jie atidavė 150 procentų savęs.
– Bepigu parduoti bilietus, pavyzdžiui, į Stingo koncertą. Nes, pirkdami juos, žmonės žino, kur eis ir ką pamatys. Tačiau šiuolaikinis cirkas Lietuvoje dar nėra toks populiarus.
– Žmonės pirko bilietus todėl, kad patikėjo mumis, kai mes sakėme, kad tai – festivalio vinis. Ir jie pamatė tai, ko nesitikėjo. Artistai yra antžmogiai, darantys neįtikėtinus dalykus. Vienas iš jų yra tarp geriausių cyr'o rato artistų pasaulyje. Ir mane labai žavi, kai jis daro dalykus, kurie yra labai sudėtingi. Visi supranta, kad kai jis sukasi tilteliu rate – tai yra neįmanoma. Kaip jis tai padaro, mes iki šiol nesuprantam.
– Pagrindine festivalio erdve tapo apleisti vaikų globos namai „Atžalynas“, esantys Dainavos mikrorajone. Viena iš festivalio minčių – atkreipti dėmesį į apleistus pastatus mieste. Tad ką pamatėt, gavę pastato vaiduoklio raktus, ir įėję į vidų?
– Išdaužyti langai, sudeginta biblioteka, ant sienų – ekskrementų likučiai. Viską tvarkėme, įdėjome spynas, padarėme prieigą neįgaliesiems. Surinkome besimėtančius senus paveikslus ir vienoje patalpoje sukabinome juos visus. Paskui, jau išvažiuodami, užsieniečiai norėjo juos išsivežti, nes juk autentika.
Buvusioje sporto salėje įrengėme sceną. Pavyzdžiui, suomių pasirodyme buvo oro akrobatikos elementų. Sprendimo, kaip padaryti, kad būtų saugu, ieškojome visą naktį. Sėdėjome ir galvojome.
Ryškia spalva nudažėme dalį vartų, įjungėme muziką, surengėme pikniką, užpildėm kitas erdves. Pastatas su prasta reputacija tapo kultūros erdve, nejaukumo neliko.
Šiemet labai jautėsi, kad šio renginio svarbą pajuto ir Kauno miesto savivaldybė. Padėjo mums viskuo, ko paprašysi – tą gausi. Reikėjo ne pinigų, o administracinės pagalbos. Manau, kad po pernai metų tapo aišku, kad tokio renginio miestui reikia. Kultūros taryba taip pat skyrė maksimalų finansavimą.
– Viena iš festivalio idėjų – suvienyti bendruomenę. Jūsų nuomone, ar pavyko suvienyti dainaviškius?
– Manau, kad taip. Nors pirmą vakarą, kada vyko cirko miestelio pristatymas, depresavau, nes miestelyje šoko daugiau užsieniečių, nei lietuvių.
Tačiau daugiausiai prie žmonių suvienijimo prisidėjo belgų grupė „Be Flat“ su spektakliu „Sek mane“. Tai – parkūro spektaklis, o artistai labai puikiai moka bendrauti su bendruomene. Spektaklio veiksmas prasidėjo vaikų globos namuose, o vėliau žiūrovai artistus turėjo sekti daugiabučių kiemais, gatvėmis.
Viena moteris sakė: aš pasitikiu artistais, tačiau nepasitikiu balkonais, kurie yra seni ir apgriuvę.
– Artistai lipo į žmonių balkonus. Gyventojai tam neprieštaravo?
– Nė vienas. Patys artistai prieš vaidinimus ėjo į žmonių namus ir prašė leidimo. Kartu su jais buvo ir žmogus, kalbantis lietuviškai, bet tik tam, kad išverstų. Belgai net žinojo, kokiame bute gyvena, pavyzdžiui, serganti moteris. Aš iš karto nerimavau, kaip jiems seksis, nes bepigu laipioti po Belgijos šiuolaikinius pastatus. O čia buvo tai, ką sovietiškiausio jie yra darę. Viena moteris sakė: aš pasitikiu artistais, tačiau nepasitikiu balkonais, kurie yra seni ir apgriuvę.
Nuostabu yra tai, kad dainaviškiai pro savo namų langus, balkonus galėjo stebėti šį pasirodymą.
– Kalbant apie pačius vaikų globos namus, jūs akcentavote, kad norite atkreipti dėmesį į apleistus pastatus mieste. Kodėl?
– Ir parodyti, kaip juos galima paversti kultūros erdve, ir kiek nedaug reikia. Greta esančio naujos statybos namo gyventojai sakė norėtų, jog čia visada būtų taip, kad čia liktų kultūros vieta.
Mes to ir norėjome – atkreipti pačių gyventojų dėmesį, o ne savivaldybės, nes ji apie savo apleistus pastatus žino.
Beje, įdomu buvo tai, kad į vaidinimus atėjo buvę šių namų gyventojai. Tarp jų buvo ir 13-14 metų paaugliai, kurie čia gyvenę, o dabar gyvena socialiniuose būstuose su socialiniu darbuotoju. Atėjo tie, kuriems jau per 20 metų ir jie yra užaugę čia.
Vaikai pradžioje tiesiog slapstėsi ir nebuvo linkę bendrauti. Tačiau labai įdomus dalykas, ką mes pastebėjome: kie vaikų globos namus identifikuoja kaip savo. Tai yra jų namai.
Cituojant juos, nesąmonė, kad juos išskirstė po visą miestą ir jie gyvena po šešis. Ir dar jie turi labai didelį savisaugos mechanizmą. Slapstosi, bėga. Galiausiai mums pavyko susipažinti, sužinojome jų vardus, pakvietėm nemokamai į spektaklius, mokėm bendrauti, o ne bėgti.
Jie buvo labai laimingi. Ir kai pagalvojau, kad mums jau pavyko ir išgelbėjom pasaulį, realybė buvo tokia, kad jie pavogė mūsų alų, bandė priekabiauti prie vienos merginos.
Bet man džiugu, kad jie pamatė tuos spektaklius, tad pykčio nėra. Pasaulis vis tik keičiasi lėtai.
Tiesa, su vaikais buvo ir vienas incidentas. Jie pavėlavo į vieną spektaklį, todėl negalėjome jų įleisti viduryje pasirodymo. Tada jie ėmė elgtis agresyviai. Buvo labai nesmagi situacija, apsaugos – nėra.
– Beveik dvi savaites vykęs renginys vyko be apsaugos? Tuomet jums reikia džiaugtis, kad pavogė tik alų, o ne, pavyzdžiui, didžiulę palapinę, kurioje vyko spektaklis „Kosmonautas Jurijus“.
– Ne, apsauga buvo. Tiesiog jie buvo kažkur kitur tuo metu. Apskritai su apsaugos darbuotojais atskira istorija. Vienas iš jų buvo labai fainas, o kitas – spektaklių kritikas. Girdėjau, kai, lydėdamas žiūrovus, sakė: eikit, jei norit, bet aš tokio meno nesupratu. Arba per pirminius spektaklius ateidavo vis pasiteirauti: „Tai nėra liaudies, ane?“. Buvo, kad jis turi būti vienoje vietoje, o jo nėra, nes saugo prie tvoros pririštą dviratį. Tiesą sakant, su ja įmone daugiau nedirbsime.
– Dar vienas netradicinis sprendimas – rodyti spektaklį daugiabučio kieme skirtą to namo balkonams. Pirmasis toks bandymas buvo pernai Žaliakalnyje. Tai pasiteisino, žmonėms patinka?
– Kai iš savo balkonų gali stebėti cirko pasirodymą? Taip. Žinoma, reikia rasti kontaktą, bendrauti su žmonėmis.
Juokingiausias įvykis ir nutiko būtent šio spektaklio metu. Buvo įvairių žiūrovų. Pirmame aukšte, pavyzdžiui, žiūrėjo močiutė, kuri karpė savo rožių krūmus ir dalino rožes, o po pasirodymo kvietė kavos. Antrame aukšte turėjome savo etatinius girtuoklius, kurie labai mus gyrė. Mes žinojome net to kiemo gyventojų šunų vardus.
Bet buvo vienas žmogus, kuriam viskas nepatiko. Artūras. Viena vertus jis nervino visus, bet antra vertus – jis ir suvienijo žmones. Apskritai, kalbant apie visą festivalį, cirkas suartina žmones.
Artūras labai nenorėjo, kad jo kieme vyktų tokie dalykai, o kaimynai jam pasakė: „Artūrai, patylėk, mes norim cirko savo kieme.“
Tada jis pagrasino kviesti policiją. Ėjom kalbėtis ir sakėm, kad viskas yra suderinta, turime leidimus čia rengti pasirodymą. Paaiškėjo, kad jis nenori visiškai nieko, bet tiesiog rėkia ant mūsų. Galiausiai aš jo maldavau, kad iškviestų policiją.
– Iškvietė?
– Taip. Viso festivalio metu policiją mums iškvietė tą vieną kartą. Atvažiavo pareigūnai, paaiškino, kad viskas teisėta. Ir nejau jam labai skauda, kad žmonės pažiūrės renginį? Tada jis aprimo, pasitraukė į šoną ir nuolat burbėjo, kiek konceptualiai blogas yra pasirodymas.
– „Cirkuliacija“ baigėsi. Kokios nuotaikos? Ar kitais metais ji bus?
– Viskas dar atrodo žiauriai magiška, nesuvokiu, kad jau praėjo festivalis. Tai buvo dviejų savaičių trukmės sapnas. Mes dirbome penki žmonės, ir tai yra didžiausia, tarptautiškiausia, kokybiškiausia, ką esame darę. Mums visiems norisi atkišti krūtines medaliams. Esame dėkingi savanoriams, kurie padėjo, ir visiems, kurie prie „Cirkuliacijos“ prisidėjo.
Kitais metais „Cirkuliacija“ bus. Kitų metų programa jau sudaryta. Kiekvienais metais festivalis ieško naujų erdvių, buria vietos bendruomenę, Kitų metų festivalis bus gražus, juokingas, rimtas ir landus, jo tema – kvietimas į privačią zoną.
Cirko miestelis kelsis į Vilijampolę. Tik reikės išspręsti saugumo klausimus.
