„Laikrodininkas“ bus pilnas judesio ir garso staigmenų, pasirodančių iš šokėjo kostiumo, o mažieji žiūrovai galės tapti spektaklio judesio ir muzikos bendraautoriais ir, tyrinėdami spektaklyje naudojamus muzikos instrumentus, sukurti bendrą muzikinį akompanimentą spektaklio veiksmui.
„Spektaklis ypatingas tuo, kad tai nėra įprastas šokio spektaklis, tai muzikinio veiksmo spektaklis. Naudosime gyvus instrumentus, o dalyviais taps ir kūdikiai. Ne tik šokėjais, bet ir muzikantais. Dar vienas įdomus dalykas – pirmą kartą mūsų teatre tai bus solo spektaklis, kur viso spektaklio metu šoks vaikinas: Mantas arba Marius“, – sakė spektaklio idėjos autorė ir choreografė Birutė Banevičiūtė.
15min pokalbis su B.Banevičiūte – ne tik apie „Laikrodininko“ idėją, bet ir meną kūdikiams.
– Birute, kalbamės Kaune, kur šiuo metu aktyviai ruošiatės premjerai. Koks bus „Laikrodininkas“?
– Tai muzikinis veiksmas. Pagrindinė jo idėja – garsas ateina iš veiksmo. Kitaip tariant – judesys sukuria garsą. Judėdami šokėjai išduoda įvairius garsus, kurie paslėpti jų kostiumuose.
Laikrodžio įvaizdis man patrauklus todėl, kad rodyklės, judėdamos skirtingais tempais, leidžia skirtingus garsus. Laikrodis – labai akivaizdus pavyzdys, kaip judesys išgauna garsą. Mums tai svarbu kalbant apie šokį. Šokyje esmė yra rimtas, kuris ateina iš judesio ir iš muzikos. Muzika – tik šokio draugas. Šokiui iš esmės nereikia muzikos, jam reikia ritminių struktūrų, kurios gali kurtis ir tyloje. Spektaklyje taip bus tylos momentų, kur vaikai pajaus, kaip konstruojasi tyla, kur tyla garso draugas, keliaujantis kartu.
– Spektaklis skiriamas 5-20 mėnesių kūdikiams. Teko girdėti kai kurių tėvų nuomonę, kad tokio amžiaus vaikai nieko nesupranta? Ką atsakytumėte?
– Aišku, kad supranta. Tik reikia suprasti, kad jis supranta kitokiame lygmenyje, nei suprantame mes, suaugusieji.
Ką reiškia supranta? Mes, suaugusieji, teatre suprantame simbolius. Kai kabo žalias keistas apvalus daiktas, mes jį interpretuojame, ieškodami metaforinės prasmės. Gal čia žalia saulė? Gal žalias laikrodis? O gal tai laisvės simbolis?
Kūdikiai taip nesupranta. Jie nežino žodžių sąvokų. Jie supranta, kad čia yra žalia spalva, tik nežino įvardinimo.
Mūsų spektakliai jiems duoda patirtinių iššūkių, kada sukuriame sąlygas, kurių jie neturi namuose. Dėliojame žalia su oranžine, tada apverčiame – tai yra penas vaizduotei.
Mes nesakome, kad čia, pavyzdžiui, yra Lietuvos kelias į laisvę. Mes sakome, kad tai yra oranžinis apvalus daiktas, ir jį sudėjus su žaliu apvaliu daiktu išeina du apvalūs daiktai. Tokio amžiaus vaikui to užtenka, jam ir taip yra labai didelis iššūkis tuos dalykus suprasti.
Tai yra elementarios psichologinės žinios, ir labai gaila, kad tėvai to nesupranta ir galvoja, kad vaikas turi pagauti prasmę. Jam prasmė ir yra tamsa–šviesa. Tik tai nėra metaforinė prasmė.
Tėvams aš pasakyčiau: kūdikiai supranta, čia tik mūsų bėda, kad mes nesuprantame, kad jie supranta. Ir kūdikiai aiškina nebūtinai savo kalba, bet ir judesiais. Kai mes organizavome pamokėles, vaikas labai aiškiai parodo, kad jis suvokia informaciją: pradeda kojas, rankas judinti. Tai nėra refleksas – jis tai daro pamatęs vaizdą.
Suaugusieji kartais neperskaito tų ženklų ir suaugusiems kartais atrodo, kad kol vaikas nepasakė žodžiais, tai jis ir nesuprato. Tai yra labai didelė klaida, kuri po to sukuria įtampas šeimose, kai tėvai su vaikais nesusikalba, arba atvirkščiai. Nes kalba ne viena kalba.
Kartais tėvai praleidžia pačią vaikystės pačią pradžią, kai vaikui iki 3–5 metų formuojasi vertybinės struktūros.
Žinoma, dabar labai daug teatrų, kurie, pamatę didelę rinką, kuria spektaklius kūdikiams. Bet dažnai tai būna spektakliai suaugusiems. Žinoma, jiems gražu, bet jie nepagalvoja, ar tai veikia vaiką?
Nežinau, ar į bet kokį spektaklį reikia atvykti su vaiku. Šiaip ar taip – vaikui reikia kuo įvairesnės aplinkos, kad jis įgytų kuo įvairesnės patirties.
– Šokio teatras „Dansema“ keliauja po pasaulį ir rodo spektaklius kūdikiams. Šokėjai – Marius Pinigis ir Mantas Stabačinskas taip pat yra įvertinti už savo veiklą. M.Pinigis išrinktas geriausiu Kauno menininku, nominuotas „Auksiniam scenos kryžiui“, M.Stabačinskas – šių metų „Auksinio scenos kryžiaus“ laureatas. Jūs pati – ne tik choreografė, tačiau ir turinti nemenką žinių bagažą kalbant apie kūdikių, vaikų raidą? Kitaip tariant – spektaklis „Laikrodininkas“ nėra sukurtas šiaip sau – turint laisvo laiko?
– Taip. Aš socialinių mokslų daktarė, esu parašiusi disertaciją apie tai, kaip vaikai šoka ir kaip jie supranta šokį, turiu labai didelį ir platų mokslinį pagrindą.
Visos mano žinios yra ne tik teorinės – jau daugiau nei 20 metų dirbu su įvairaus amžiaus vaikais ir įvairiose institucijose, turiu ir praktinę pedagoginę, ir meninę choreografės patirtį. Ją visą – mokslinę, pedagoginę ir meninę – sujungiau į vieną.
Tai, ką mes šiuose spektakliuose kuriame, kuriame ne vien tik remdamiesi savo menine patirtimi. Remiuosi moksline patirtimi.
Ką mes naudojame spektaklyje yra aiškiai paremta ir pagrįsta tam tikrais vaiko amžiaus aspektais. Dėl to jie yra ir sėkmingi, ir paklausūs – ir būtent dėl to mes važinėjame po pasaulį.
Užsienio teatrai, festivaliai mato mūsų spektaklių kokybę ir tai, kad jie sukurti tikrai atsižvelgiant į tam tikrą amžiaus grupę. Mes nerašome, kad spektaklis yra vaikams, nes vienerių ir penkerių metų vaikas labai skiriasi.
Dėl visų šių priežasčių mus ir kviečia. Žinoma, užsienio kelionės ir mums duoda daug patirties: mes pasitikriname, kaip mūsų spektakliai veikia įvairiose šalyse. Kiek esame buvę – Amerikoje, Japonijoje, Indijoje ar Ispanijoje – veikia visur.
– Spektaklio pradžia buvo dar rudenį, kai tėvai su kūdikiais buvo kviečiami į šokio dirbtuves?
– Taip, tai yra bendras mūsų projektas su „Kaunas – 2022“, kurį pradėjome jau pernai. Įtraukėme į šį bendradarbiavimo procesą ir Kauno mažuosius žiūrovus, kurie tapo mūsų bendraautoriais siūlydami savo idėjas kaip atsaką į mūsų siūlytas idėjas jiems.
– Į repeticijas prieš premjerą taip pat ateina tėvai su aktoriais – kūdikiais?
– Ateina, tačiau tokios repeticijos labiau reikalingos mums kaip menininkams. Nors aš teoriškai žinau, kaip turi veikti vienas ar kitas veiksmas, tačiau norime pažiūrėti, kaip reaguoja vaikai. Jie mums duoda idėjų, tai įtraukiame į spektaklį, kūdikiai mums padeda. Sakyčiau, kad auginame žiūrovą.
Mes kūdikius vadiname bendraautoriais, ir jų buvimas suteikia labai daug peno apmąstymams.
Pats spektaklis yra kuriamas be vaikų.
– Tačiau jie galės tapti ir dalyviais? Rodos, taip buvo skelbiama prasidėjus kūdikių šokių dirbtuvėms?
– Jie – kaip žiūrovai – gali tapti ir dalyviais. Spektaklis kamerinis, ir iš viso su tėvais jame galės būti apie 40–50 žmonių, kūdikių tikimės iki dvidešimties. Norime užtikrinti ne tik vaikų saugumą, bet ir tai, kad kiekvienas vaikas iš aktoriaus gautų dėmesio.
Spektaklis – interaktyvus, tad kai vaikas pajunta, kad jis nori dalyvauti, jis dalyvauja. Tik nereiktų suprasti, kad mes sceną paverčiame žaidimų aikštele.
„Dalyvauti“ reikškia ne bet kaip ir ne bet ką – spektaklio metu mes vaikui pasiūlome tam tikras struktūras, yra išlaikoma meninė struktūra, nes tai – estetinis kūrinys. Labai svarbus momentas, kad mes neiname į buitiškumą, tai – teatras, spektaklis, tik jo formos yra kitokios, nei vyresniems vaikams arba suaugusiems.
– Kada ir kur vyks „Laikrodininko“ premjera?
– Sekmadienį, balandžio 14 dieną, Kauno kameriniame teatre.
Spektaklis – muzikinis veiksmas – skirtas 5–20 mėnesių kūdikiams, idėjos autorė ir choreografė Birutė Banevičiūtė
Šokėjai ir veiksmo bendraautoriai Mantas Stabačinskas ir Marius Pinigis
Kompozitorė Jurgita Mieželytė
Dailininkė Medilė Šiaulytytė
Šviesų dailininkas Aurelijus Davidavičius
Rėmėjai: Vilniaus miesto savivaldybė, Kauno miesto savivaldybė
Partneriai: Kauno miesto kamerinis teatras, Kaunas 2022, Menų spaustuvė
