Kol kas logotipai pristatomi virtualioje erdvėje, tačiau vėliau projektą R.Sutkaitis ketina paversti paroda ir leidiniu.
„Projektas „Soviet Logos“ dabar veikia tik kaip „Instagram“ puslapis. Tai – mano asmeninis projektas.
Dar vaikystėje pastebėdavau nemažai sovietinių prekės ženklų – juos buvo galima surasti ant senų knygų, įvairių buities prietaisų, suvenyrų. Ilgainiui, augant susidomėjimui grafiniu dizainu, ženklus nusprendžiau rinkti. Pradžioje tai tebuvo asmeninis hobis, kolekciją saugojau kaip nuotraukas savo kompiuteryje ir neketinau jų niekur viešinti.
Tačiau kolekcija augo gana sparčiai, ėmiau suprasti, kokie įdomūs ir įvairialypiai ženklai gali būti, todėl nusprendžiau projektu užsiimti rimčiau.
Dirbdamas grafikos dizaineriu surinkau nemažą kolekciją prekių ženklų albumų iš viso pasaulio.
Mane visada stebindavo tai, kad albumuose, kur surinkta tūkstančiai logotipų, nebuvo nė vieno Sovietų Sąjungoje kurto ženklo.
SSRS gyvavimo metais ženklai negalėjo pasklisti po pasaulį dėl geležinės uždangos. Tuo tarpu po SSRS griūties, žlugus tūkstančiams sovietinių organizacijų, ženklai paprasčiausiai buvo pamiršti.
Dizainu (tiesa, tuo metu vadintu meniniu konstravimu ir pramonine estetika) užsiėmusios organizacijos irgi išnyko, buvo išblaškyti jų darbų archyvai. Nors sovietmečiu kurti prekės ženklai buvo kurti profesionalų, jie paprasčiausiai pradingo iš pasaulinio dizaino konteksto.
– Lyg atrodytų, kad tų sovietmečio logotipų nėra tiek daug, arba mes juos pamiršome. Jums pavyko surinkti jų jau kelis šimtus. Kokie, jūsų nuomone, yra žinomiausi?
– Tiesą sakant, sovietmečiu buvo sukurti tūkstančiai prekės ženklų. 1962 metais, norint pagerinti sovietinės pramonės gaminių kokybę, buvo išleistas įstatymas, kuris visoms pramonės įmonėms nurodė savo produkciją ženklinti prekės ženklais.
SSRS buvo milžiniška valstybė – tūkstančiai kombinatų, gamyklų, kolūkių ir kitokių organizacijų turėjo registruotus ženklus. Nevertėtų pamiršti ir kitokio pobūdžio organizacijų – teatrų, restoranų, klubų, kurie taip pat turėjo savo ženklus. Taigi, ženklų buvo sukurta tikrai nemažai, tiesiog daugelis jų jau nėra naudojami.
Tikriausiai geriausiai žinomi sovietmečiu kurti prekės ženklai yra tie, kurie yra vis dar naudojami. G.Pempės 1964 projektuotą ženklą leidyklai „Šviesa“ tikriausiai žino ir pradinukai, nes jis, beveik nepakeistas yra naudojamas ir dabar. Tarp vis dar naudojamų sovietmečiu kurtų prekės ženklų yra K.Gvaldos projektuotas ženklas Kapsuko pieno konservų fabrikui, K.Katkaus kurtas ženklas „Vyturio“ leidyklai ir T.Bajarūnienės-Lekienės kurtas ženklas „Vilniaus duonai“ (tiesa, visai nesenai originalus sovietinis ženklas buvo kiek modernizuotas).
Vertinant visos Sovietų Sąjungos mastu kiek vyresniems žmonėms galbūt yra pažįstami tokių valstybinės reikšmės organizacijų, kaip centrinės televizijos ar VAZ, GAZ automobilių gamyklų ženklai.
– Jūsų nuomone, kuo išskirtiniai ar įdomūs yra senieji logotipai?
– Sovietiniai ženklai yra įdomūs daugeliu aspektų. Visų pirma, pati prekės ženklo funkcija sovietinėje sistemoje yra utopinė. Prekės ženklas yra kapitalistinės sistemos atributas – tai grafinis elementas, kuris padeda išsiskirti konkurencinėje aplinkoje.
Visgi, sovietinės ekonomikos dėsniai nebuvo paremti konkurencijos dėsniais. Planiniame ūkyje rinką kontroliavo valstybė, todėl prekių gamintojai faktiškai neturėjo jokios konkurencijos. Nereikėtų pamiršti ir tam tikrų prekių deficito – nuolatinis prekių trūkumas jas pavertė kultiniais objektais. Žmonės prekes pirko ne dėl to, kad jų reikėjo, o dėl to, kad jų buvo tik tuo metu. Taigi bent jau ši prekės ženklo funkcija iš esmės tapo niekine.
Nemažiau įdomu ir tai, kad nors SSRS ribojo ryšius su Vakarų valstybėmis, prekės ženklų kūrėjai sugebėjo išlaikyti panašų kūrybos lygį kaip ir jų Vakarų kolegos. Grafinio dizaino tendencijos, nors ir ribotai, sugebėdavo prasmukti, todėl daugelis SSRS kurtų prekės ženklų žvelgiant tiek iš estetinės, tiek ir iš koncepcinės pusės, niekuo nenusileido Vakaruose kurtiems ženklams.
– Kaip jūs ieškote ir tebeieškote senųjų logotipų?
– Pradžioje ženklų ieškodavau be jokios sistemos, dažniausiai juos rasdavau ant sovietinės pramonės produkcijos – siuvimo mašinų, įrankių, elektros prietaisų. Tačiau ilgainiui, studijuodamas menotyrą ištobulinau paieškos metodus, ženklų pradėjau ieškoti archyvuose, bibliotekose.
Įvairiuose Rusijos ir kitų buvusių SSRS respublikų internetiniuose aukcionuose pirkau specializuotą, sovietmečiu leistą literatūrą. Iš esmės prekės ženklais pradėjau domėtis ne vien tik kaip estetiniu reiškiniu, bet kaip sudėtine sovietinės sistemos dalimi.
Dabar, kai projektas sutelkė beveik 20 tūkst. sekėjų iš viso pasaulio, sulaukiu vis daugiau ženklų iš kitų žmonių. Aplink projektą susiformavo tam tikra dizaino entuziastų visuomenė, kuri aplink save pradeda pastebėti pamirštus sovietmečiu kurtus ženklus.
Kiekvieną savaitę gaunu keletą ženklų iš visų buvusių SSRS respublikų – žmonės ženklus pastebi pačiose netikėčiausiose vietose: troleibusuose, ant piešimo kreidelių, povandeniniuose laivuose, ant žaislų ir pan. Smagu matyti, kad projektas įgauna pagreitį – susidomėjimas sovietiniu dizainu auga tiek buvusiose SSRS respublikose, tiek ir Vakarų valstybėse.
– Kokia šio projekto esmė ir ką juo norite pasakyti?
– Esminiai projekto tikslai yra iš naujo atrasti pamirštą dizaino paveldą, jį išsaugoti ir apžvelgti iš tam tikros distancijos, įvertinant ekonominį, socialinį to laikotarpio kontekstą.
Nemažiau svarbu ir demistifikuoti sovietinius prekės ženklus, parodyti, kad to laikotarpio dizainas nebuvo vien tik pjautuvai, kūjai, raudona spalva ir žvaigždės – tai kur kas įvairesnis ir sudėtingesnis palikimas, nei daugelis įsivaizduoja.
Nevertėtų pamiršti, kad Lietuvoje, kaip ir beveik visose kitose buvusiose SSRS sąjungose, profesionalaus dizaino raida prasidėjo sovietmečiu. Taigi, nors ir tai ir įvyko sovietinės okupacijos sąlygomis, iš esmės Lietuvos dizaino raida buvo pradėta būtent tada.
– Ar jūs tik pristatote logotipus, ar pats juos ir analizuojate?
– Kiekvienas surastas logotipas yra perpiešiamas kompiuteriu. Daugelis randamų ženklų yra prastai išlikę, todėl svarbu atkurti jų pradinę formą. Dalis logotipų turi keletą išlikusių versijų, kurios dėl prasto sovietinės poligrafijos kokybės yra skirtingos. Tokiu atveju tenka palyginti visas ženklo versijas, išsiaiškinti, kuri jo dalis yra autoriaus sumanymas, o kuri – produkcijos brokas.
Projektas daugiausiai orientuotas į Vakarų valstybių gyventojus (daugiausiai projekto sekėjų yra iš JAV).
Norint tinkamai pristatyti sovietinius ženklus tenka šiek tiek juos analizuoti. Sovietiniai prekės ženklai yra užkoduoti keliais lygmenimis: visų pirma, daugelis sekėju susiduria su kalbos barjeru. Sovietų Sąjungoje plačiausiai buvo naudojamos keturios rašto sistemos: kirilica, lotyniškas raštas, armėnų ir gruzinų abėcėlės. Norint perskaityti ženklus, kurie sukurti, tarkime, Gruzijoje, tenka susisiekti su ten gyvenančiai kolegomis, išsiaiškinti, ar ženkle, kuriame mes matome tik paukštį, nėra užkoduotas koks nors gruziniškos abėcėlės simbolis.
Sovietiniai prekės ženklai gali būti nesuprantami ir kultūriniame lygmenyje. Nors nacionalinės SSRS kultūros buvo suniveliuotos, visgi tam tikrų skirtumų išliko, todėl armėniškas prekės ženklas yra priešingas latviškam. Norint įžvelgti ir suprasti šiuos skirtumus, tenka pasidomėti vietine kultūra, dailės tradicijomis.
Susipažinti su R.Sutkaičio projektu galima specialiai tam sukurtoje „Instagram“ paskyroje:
https://www.instagram.com/soviet_logos/
Apie autorių
Rokas Sutkaitis kartu su Juliumi Seniūnu yra „Kaunas 2022“ logotipo ir vizualinio identiteto konkurso nugalėtojai. Abu jie – dar studentai. Rokas Vytauto Didžiojo universitete studijuoja menotyrą, o Julius, baigęs Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultetą, architektūros magistro studijas tęsia Belgijoje.
Kaunui – būsimai Europos kultūros sostinei – logotipus kūrė kūrėjai iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, Brazilijos. Nugalėtojais paskelbti R.Sutkaitis ir J.Seniūnas tarptautinę komisiją sužavėjo ne tik savo idėja, tačiau ir visu jos išpildymu.
„Įdomūs kauniečiai“ – 15min straipsnių ciklas, skirtas supažindinti su žmonėmis, kurie savo gyvenimo būdu, pomėgiais ir požiūriu yra savo miesto ambasadoriai. 2022 metais Kaunas kartu su Kauno rajonu taps Europos kultūros sostine. Kurkime ją kartu. Kultūra – ne tik koncertų salės, muziejai ar dailės parodos. Kultūra – tai žmonės.
