Prie asmeninių įžvalgų nepagailėjusių kauniečių – šokėjo ir choreografo Mariaus Pinigio ir kompozitorės Zitos Bružaitės – prisijungė ir savo įspūdžiais apie praėjusius metus bei išmoktomis pamokomis pasidalinti sutiko ir Didžiojoje Britanijoje gyvenanti Jenny Kagan, kurios tėvai, kauniečiai žydai, pabėgo iš geto ir išgyveno Holokaustą.
Marius Pinigis: nesustoti žaisti miestą
Šiuolaikinio šokio šokėjas, choreografas, pedagogas, vienas trupės „Nuepiko“ įkūrėjų Marius Pinigis su projektu „Kaunas 2022“ buvo nuo pat jo užuomazgų, tad jo santykis su šiuo kultūros fenomenu itin gilus. Dar 2016 m. vasarą kaunietis, kaip jaunasis menininkas, buvo pakviestas su miesto delegacija vykti į Kultūros ministeriją pristatyti pagrindinės EKS idėjos ir vertybių. „Per tuos metus užaugau“, – neslepia M.Pinigis. Auksinio scenos kryžiaus laureatas šypsosi, kad buvo nuostabu per programos uždarymo renginį „Sutartis“ ištirpti šokėjų minioje tarp kitų atlikėjų ir pasimėgauti stovinčių žiūrovų ovacijomis: „Tai, kad tiek žmonių susirinko pažiūrėti kultūros, o ne sporto, yra didelis kultūros sostinės projekto laimėjimas.“
„Išmokau dirbti su didelėmis žmonių grupėmis, išmokau jų klausyti įsiklausyti į kiekvieno poreikius – taip pat nebijoti būti drąsiam ir siūlyti naujas idėjas“, – asmenines patirtis vardina šokėjas. Jis teigia tapęs lankstesnis – tai, be abejo, padiktavo ir pandemija. Simboliška, kad būtent Marius tapo pirmuoju menininku, atidariusiu pasaulyje Kauną išgarsinusį projektą „Kultūra į kiemus“, praskaidrinusį ne tik karantine uždarytus tūkstančius žiūrovų, bet ir be auditorijų likusius atlikėjus. Kaunietis dalyvavo ir daugelyje kitų programos „Kultūra į kiemus“ pasirodymų, taip pat vedė dirbtuves ir kitaip įsitraukė į Kauno rajonui skirtą programą „Šiuolaikinės seniūnijos“. „Išmokome, kad miestas nėra homogeniškas – jis labai įvairus ir talpina įvairiausias bendruomenes, kurios turi savo poreikių, lūkesčių ir stiprybių. Bendruomenės per šiuos keletą metų tikrai sužydėjo ir praturtėjo“, – pastebi pašnekovas.
M.Pinigis „Kaunas 2022“ programą gerai pažino ir iš žiūrovo pusės, spėjo sudalyvauti tradiciniais tapusiuose Laimės dienos renginiuose, „Fluxus“ festivalyje. Dviejų sūnų tėtis pasinaudojo proga perduoti linkėjimus Kauno mito programos vystytojui, Kauno Žvėries krikštatėviui Ryčiui Zemkauskui: „Šiuolaikinio Kauno mitas veiksmingas ir žaismingas, jis kuria šiltą santykį su aplinka, primena, kad turime nesustoti žaisti miestą, o kūryba gali ištikti visur, tiesiog kasdienybėje.“
M.Pinigis nuo pirmųjų dienų buvo ir oficialus „Kaunas 2022“ ambasadorius, tad žinią apie programą ir Kauną kaip šiuolaikinį, europietišką miestą skleidė kelionių po Lietuvą ir užsienį metu. Pavyzdžiui, viešnagė Lvive, programos „Modernizmas ateičiai“ rezidencija, išaugo į artimą pažintį su šio Ukrainos miesto šokėjų bendruomene. Glaudūs santykiai naują prasmę įgavo prasidėjus aktyviems Rusijos karo veiksmams šioje šalyje. „Ieškome galimybių šokėjus pasikviesti pas mus, o ir patys laukiame, kai galėsime skristi į Ukrainą kurti naujų projektų.“ Taigi šokėjui ir choreografui „Kaunas 2022“ – tai nauji asmeniniai įgūdžiai, kontaktai, kontekstai, draugystės ir terpės, kuriose galima dirbti: „Belieka tikėtis, kad sprendimų priėmėjai įvertins komandos įdirbį kalbant apie vis dar trūkstamas erdves Kaune profesionaliam menui.“
Jenny Kagan – apie svarbiausią žiūrovų atsaką
Jenny Kagan paroda „Iš tamsos“ tapo vienu pagrindinių įvykių daugiakultūrę miesto atmintį sužadinusioje „Kaunas 2022“ programoje „Atminties biuras“, o ir visame 2022-ųjų kalendoriuje. Teatrališkai, vaiskiai ir nesmerkiančiai skaudžiausius savo šeimos istorijos tarpsnius, įskaitant įkalinimą Kauno gete ir senelio, garsaus tarpukario verslininko, mirtį „Lietūkio“ garažo žudynėse, menininkė pateikė patyriminėje ekspozicijoje. Ji gausiai lankyta visus tris mėnesius, kai veikė nenaudojamame pastate Gimnazijos g. 4.
„Pribloškė entuziazmas ir atvirumas, su kuriais darbus priėmė Kauno bendruomenė. Tikėjausi įvairių reakcijų, įskaitant pasipriešinimą ar net priešiškumą, tačiau nieko panašaus nepastebėjau. Jaučiau smalsumą, liūdesį, norą mokytis, poreikį užmegzti ryšį ir skatinantį troškimą atskleisti paslėptas istorijas. Tai mane labai nustebino. Per laiką iki parodos atidarymo šį rugpjūtį spėjau pamilti Kauno žmones, su kuriais dirbau, bet įsivaizdavau, kad jie yra išimtis. Kai „Iš tamsos“ buvo atidaryta, atradau, kad žmogiškoji šiluma ir inteligencija, su kuo susidūriau „Kaunas 2022“ komandoje, gyvuoja ir už biuro durų, plačiojoje bendruomenėje“, – teigia menininkė, kuriai viena didžiųjų „Kaunas 2022“ parodų buvo ir jautrus asmeninis išgyvenimas.
Paskutinįjį parodos savaitgalį, minėdama savo gimtadienį, kuris sutampa su Didžiosios akcijos Kauno gete metinėmis, Jenny Kagan bendravo su visais to panorėjusiais į pastatą Gimnazijos g. 4 užsukusiais lankytojais. Ką reikšmingiausio tądien išgirdo? „Neįmanoma trumpai atsakyti. Sulaukiau šimtų reakcijų. Mane ypač sujaudino tai, kad daugybė žmonių sugebėjo įžvelgti istorinio pasakojimo ir problemų, su kuriomis susiduriame šiandien, sąsajas. Tai buvo svarbiausias ir labiausiai džiuginantis rezultatas – išsivežti žinojimą, kad praeities baisumai kalba žmonėms apie tai, kaip įveikti šiandienos iššūkius.“
Kompozitorės palikimas gyvuos toliau
Prie didžiausio Kaune įgyvendinto kultūrinio projekto finaliniu jo akordu, baletorija „Sutartis“, prisidėjusi kompozitorė, Nacionalinės premijos laureatė Zita Bružaitė šiemet savo gimtajame mieste įgyvendino ir daugiau kūrybinių idėjų. „Žinia, man reikšmingiausias palikimas bus ką sukūriau ir nuskambėjo. Baletorijos fragmentai jau dabar matau, kad turės daug gyvenimų ir įsikomponuos į atlikėjų programas. Taip pat labai branginu programą „Made in Kaunas“, kurios dėka atgimė bigbyto dainos, kurias atliko Kauno bigbendas ir choras „Vilnius“. Ar galite įsivaizduoti – buvo iš klausos parengtos 7-8-o dešimtmečių populiariausios dainos, parengtos aranžuotės? Tai dainos, kurioms buvo pasiūtas naujas rūbas ir svarbiausia – kad jis išliks, nes bus nuo ko atsispirti“, – prisimena kompozitorė.
Dar viena reikšminga Z.Bružaitės santykio su „Kaunas 2022“ dalis – įsitraukimas rengiant parodą „1972: pramušti sieną“, kurios kuratorė ir idėjinė vedlė buvo prof. dr. Rasa Žukienė. „Dirbant su parodos muzikine dalimi teko išgirsti tiek praėjusio laiko istorijų, prisiliesti prie muzikinių įvykių artefaktų. Visi, kas įsitraukėme supratome, kokie nepažinti būtojo laiko klodai slypi ir gyvena tarp mūsų“, – įsitikinusi Z.Bružaitė. Ji dalinasi ir asmeniniais „palikimais“, kuriuos teko patirti, pamatyti, išgirsti: „Spektakliai, koncertai, festivaliai, parodos, susitikimai, istorijos, fluxizmai... Visa, kas matyta, girdėta, buvo paveiku ir jei rasis bendraminčių, su kuriais galima apie tai kalbėtis, jei pasiliks sukurtų reiškinių kūniški pavidalai – tai ir bus mūsų miesto ir mūsų pačių palikimas.“
Paprašyta įvertinti, ką „Sutarties“ procese išmoko apie save, Z.Bružaitė teigė, kad itin vertingos pamokos susijusios su planavimu, veiksmų numatymu į priekį ir disciplinuotu laiko organizavimo. „Kodėl tai svarbu? Baletorijoje dalyvavo daug skirtingų dalyvių. Tai nebuvo vienas ar keli kolektyvai, o jų būta daug ir iš įvairių vietų ar miestų: choras, šokėjai, solistai, orkestrai, ansambliai.
O kur dar kūrybinė bei techninė, gamybinė ar adminstruojanti renginį „Kaunas 2022“ komanda. Be to, šiame projekte jungėsi ne tik skirtingi miestai, kolektyvai, bet ir profesionalai, studentai, moksleiviai, vadinasi svarbu buvo teisingai įvertinti visų tempus bei galimybes. Tai labai svarbios pamokos, ypač rengiant tokį mega projektą. Kita reikšminga pamoka susijusi su žmonėmis. Jų įvairovė ir įsitraukimas dar ir dabar man atrodo kaip stebuklas“, – dar šviežiais įspūdžiais dalinasi kūrėja. Jai nenusakomą jausmą paliko ir finaliniai „Sutarties“ akordai, kuomet pabaigoje, be jokio susitarimo ar repeticijos įsižiebė žiūrovų telefonų švieselės: „Kaunas 2022“ siekiamybė buvo bendruomeniškumas, vienybė veikiant kartu – tai šis „susijungimas“ buvo lyg visų metų ataskaita.“
