Tai – tik viena iš daugybės sunkiai protų suvokiamų istorijų. „Aš negaliu išskirti nė vienos iš jų. Keli sakiniai tik sumenkintų žmonių išgyventą patirtį“, – sako „Kaunas 2022“ programos „Atminties biuras“ kuratorė, menotyrininkė Daiva Citvarienė.
Kaunui besiruošiant tapti Europos kultūros sostinė projekto kuratoriai ne tik kuria ateities Kauną, tačiau ieško ir jo istorijos, kuri būtų pasakojama pačių žmonių lūpomis. Nemažai iš jų – žydai, kurių šeimų prisiminimai verčia krūpčioti.
„Kaunas 2022“ ne tik užrašo girdėtas istorijas: dailininkas Vytis Snarkis jas iliustruoja piešiniais.
– Kodėl tai yra svarbu šių dienų kontekste, miestui ruošiantis tapti Europos kultūros sostine? – 15min paklausė D.Citvarienės.
– Vienas iš „Kaunas 2022“ tikslų – prisiminti multikultūrišką miesto istoriją. Šimtmečius čia gyveno įvairių tautybių ir religijų žmonės, „lietuvišku“ Kaunas tapo tik sovietmečiu. Holokaustas, žydų emigracija sovietmečiu lėmė, kad ištisas pasaulis, egzistavęs mūsų mieste, tiesiog išnyko.
Su žmonėmis dingo ir miesto atmintis. Mes beveik nieko nežinome, kas gyveno prieš mus, kas šie žmonės buvo, kaip jie kūrė savo gyvenimus, apie ką svajojo, kokios ateities tikėjosi. Manau, kad mūsų pareiga yra prisiminti tuos žmones, jų gyvenimus.
Mūsų programa „Atminties biuras“ skirta pagerbti istorinę miesto atmintį. Joje numatyta įvairių projektų – nuo meno parodų iki istorinių leidinių. Tačiau pirmiausia norime sužymėti savotišką miesto atminčių žemėlapį. Tad susitinkame su įvairių tautybių, religijų žmonėmis ir renkame jų gyvenimo istorijas. Bandome sužinoti jų šeimų likimus, kelius, atvedusius į Kauną, čia kurtą gyvenimą, norime jų akimis pamatyti, kaip skirtingais laikmečiais atrodė miestas.
Kodėl tai svarbu? Nes tai ne kažkieno, ne „jų“, o mūsų istorija. Tai mūsų tapatybės dalis, kurios nesusigrąžinę labai daug prarandame.
– Galbūt ateityje šios istorijos viena ar kita forma bus pristatytos visuomenei? Mat kiek anksčiau esate minėjusi, jog tikslas yra nutiesti tiltą tarp praeities ir dabarties miesto ateities labui.
– Surinktos istorijos bus keliamos į tinklapį www.atmintiesvietos.lt. Jas galės išgirsti moksleiviai, studentai, mokytojai, mokslininkai, visi, kas domisi miesto istorija. Kita vertus, šie pasakojimai, tikiuosi, įkvėps naujus meno projektus. Galbūt iš jų gims filmai, parodos ar kiti meno kūriniai.
Savo darbą dar tik pradėjome, susipažįstame su įvairiomis bendruomenėmis, užrašėme ne vieną interviu. Tačiau didžiausią dėmesį šiuo metu skiriame žydų bendruomenei, kaip buvusiai gausiausiai Kauno tautinei mažumai. Kol kas spėjome išgirsti šešias gyvenimo istorijas. Visos jos ypatingos, skausmingos, o kartu ir pilnos šviesos, tikėjimo kitais, dėkingumo ir atlaidumo.
Esu nepaprastai dėkinga žmonėms, kurie įsileidžia mus į savo namus ir atveria sudėtingus savo gyvenimus
Esu nepaprastai dėkinga žmonėms, kurie įsileidžia mus į savo namus ir atveria sudėtingus savo gyvenimus. Jei ne šių žmonių palaikymas, atvirumas tam, ką darome, nebūčiau tokia drąsi kaskart prašyti prisiminti tai, ką tiek metų dauguma jų stengėsi pamiršti.
– Gal galite pasidalinti tomis istorijomis, kurios jums pačiai pasirodė išskirtinės?
– Negaliu išskirti vienos. Tie keli sakiniai sumenkina šių žmonių išgyventą patirtį.
Štai Izaoko šeima iki karo gyveno Kudirkos Naumiestyje. Tėvas ir brolis Leibas buvo sušaudyti tik prasidėjus karui, 1941 m. liepos 1 d. miestelio žydų kapinėse. Mama Malkė ir keturi vaikai išgyveno karą slapstydamiesi kaime – jiems padėjo apie 20 ūkininkų šeimų ir pavienių asmenų. Izaokos pasakojo, kaip, avėdamas vasarinius batukus ir aprengtas moterišku megztiniu, šaltą žiemos naktį su mama šildėsi šieno kūgyje arba kaip kartą miegant klėtyje pabudo ledo luite. Ir tai tik keli ilgos kelionės epizodai.
Juditos šeima iki karo gyveno dviejų aukštų name Laisvės alėjoje, tėvas turėjo indų parduotuvę. 1941-ųjų liepą visa šeima pateko į Kauno getą. Juditos tėvai ir broliukas žuvo gete, o ji pati 1943-ųjų pabaigoje slapta, bulvių maiše buvo išgabenta iš geto. Iškalbinga tai, kad nors po karo ją norėjo priglausti gyva likusi teta, Judita, dar maža mergaitė, nesutiko su ja gyventi, nes buvo įbauginta antisemitinių prietarų. Kadangi buvo pakrikštyta, įtikėjo girdėtais pasakojimais, kad norint atsisakyti krikšto ir vėl tapti žyde į gerklę būtų pilamas verdantis pienas. Ir tokiu būdų, esą, nebelieka krikšto.
Basios šeima iki karo gyveno Vitebske, prasidėjus karui pėsčiomis ir traukiniais pasiekė Orenburgą, netoli Uralo, kur gyveno itin atšiauriomis sąlygomis – žiemą vyrai į lauką eidavo prisirišę virve. Karo metu Basia neteko vienintelio brolio, kuris savo noru po sunkių sužeidimų grįžo į frontą. Baigusi medicinos mokslus 1956 m. ji apsigyveno Kaune, čia susitiko savo būsimą vyrą – Šmuilį Šragę, išgyvenusį Šiaulių gete.
Mūsų kalbinta Dobrė Kauno gete išgyveno Didžiąją akciją ir nesuskaičiuojamą daugybę kitų „akcijų“ lageriuose Estijoje bei Lenkijoje (tarp jų – ir Štuthofe).
Frumos šeima nuo seno gyveno Kaune. Jos artimieji, patyrę dar ir Pirmojo pasaulinio karo tremtį (carinė valdžia ištrėmė žydus – kaip galimus vokiečių sąjungininkus – iš Kauno), beveik visi žuvo Antrojo pasaulinio karo metu. Jai išlikti gyvai padėjo nemažas būrys nepaprastai drąsių moterų, tarp kurių – ir Elena Holcmanienė.
Beje, jos karo laikų atsiminimai išleisti ir lietuviškai. Įdomu, kad Holcmanienės vyras Kaune pirmą kartą lankėsi Pirmojo pasaulinio karo metais kaip vokiečių kareivis. Kaunas jį taip sužavėjo, kad vėliau čia grįžo gyventi su savo žmona. Deja, jis Kaune žuvo jau pirmaisiais karo metais, jų vyresnioji dukra buvo nužudyta IX forte. Visuose šiuose liudijimuose – artimųjų netektys, nuolatinė baimė, nežmoniškas alkis, kankinantis liūdesys ir vienatvė.
Liūdna, bet šie žmonės, išgyvenę karo baisumus, savo prisiminimais galėjo pasidalinti tik su šeimos nariais, kai kurie apie savo patirtį nepasakojo net vaikams.
Liūdna, bet šie žmonės, išgyvenę karo baisumus, savo prisiminimais galėjo pasidalinti tik su šeimos nariais, kai kurie apie savo patirtį nepasakojo net vaikams.
Po 1990-ųjų jų likimais irgi domėjosi dažniausiai užsienio organizacijos, jie iki šiol kviečiami į Vokietijos mokyklas. Bet kai aš paklausiu, ar kokia nors Lietuvos mokykla juos kvietė dalintis savo istorija, atsakymas dažniausiai būna neigiamas. Ir liūdna, ir viltinga, kad šiemet į Kauno bienalės projektą įsitraukę vienos mokyklos moksleiviai ir mokytojai pirmą kartą išgirdo, kad jų mokykla stovi buvusioje Kauno geto teritorijoje.
Kita vertus, noriu pabrėžti, kad mums įdomi ne tik Holokausto patirtis. Vertingos visos gyvenimo istorijos, vykusios Kaune. Svarbu išgirsti, kaip žmonės prisimena Kauną tarpukariu, karo metu, kokį jį pamatė atvykę čia sovietmečiu ne tik iš įvairių Lietuvos kampelių, bet ir visos Sovietų Sąjungos. Kaunas tapo namais (dažniausiai – laikinais) daugeliui Sovietų Sąjungos žydų šeimų, kurie čia ieškojo darbo ar galimybės lengviau emigruoti į Izraelį. Gaila, bet gana nemaža pokario žydų bendruomenė čia nepasiliko.
– Be konkrečių, pavienių žmonių istorijų yra ir bendra žydų, multikultūriškojo Kauno istorija, kurią, matyt, nemažai kauniečių žino tik epizodiškai. Ar ją taip pat „prikelsite“ ir kaip?
– Pirmiausia norime kalbėti apie gyvenimą, nes labai dažnai mūsų žinojimas apie žydų istoriją susiaurinamas iki gana abstrakčių žinių apie Holokaustą. Kiek iš tiesų mažai žinome apie savo bendrapiliečius... Tad 2018 metais planuojame parengti knygą, pasakojančią apie daugiaamžę Kauno žydų bendruomenės istoriją.
