– Kas yra „Somaholidays“? Apie jį rašoma, kad tai – vienokia ar kitokia kelionės forma, tai grožis ir bjaurumas viename, it koks šiuolaikinis barokas, kur šokėjų fizinė išraiška, nesustojamas judesys, rodos leidžia „išjungti“ racionaliojo proto ribas ir tiesiog būti žiūrovų akyse.
– Mes scenoje trise. Aš esu idėjos autorė, o kartu su manimi kūrėjai ir atlikėjai Mantas Stabačinskas, kuris yra gavęs Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją, Darius Algis Stankevičius. Abu nuostabūs šokėjai.
Jis atsirado, pradėjo regztis prieš porą metų. Man reikia dvejų trejų metų, kad įgyvendinčiau projektą.
Pradėjome mes, trys šokėjai, paskui prasidėjo Arūnas Periokas, kuris kuria muziką, šviesų ir videorežisierius Vladimiras Šerstobojevas ir dramaturgė bei vizualiųjų menų atstovė Rūta Junevičiūtė.
Pradinė kūrinio idėja buvo nufilmuoti mokumentį ( angl. mocumentary – netikras dokumentinis) filmą apie tris draugus, kurie išvažiuoja atostogauti į svajonių salą, tačiau idealias jų atostogas sugadina ugnikalnio išsiveržimas. Tai yra tai, nuo ko jie nori pabėgti – rutina, problemos ir jie patys materializuojasi į ugnikalnio išsiveržimą, tarsi jis spjaudytųsi ne lava o šlykštynėmis, nuo kurių jie norėjo pabėgti.
Tai turėjo būti filmas apie tris draugus.
Taigi taip pradėjome temą apie eskapizmą. Apie tai, kad žmonės nori pabėgti nuo to, kas juos gąsdina. Dažniausiai juos gąsdina pati realybė. Ne monstrai po lova.
Pavadinime norėjome išlaikyti žodžio holidays reikšmę. Tai atostogos, arba holi day – šventė, šventa diena. Atostogas galime interpretuoti abiem būdais. Tai gali būti lengvas ritmo sulėtėjimas begulint paplūdimy, bet tai gali būti ir greitėjimas, akceleracija primityviu ar šiuolaikinių ritualų metu, pavyzdžiui, klube. Bet kokiu atveju tai yra pabėgiams nuo realybės.
Norėjome, kad eskapizmas būtų traktuojamas ne tik neigiamai, bet ir teigiamai. Kaip šventė, kaip kolektyvinis ritualas, kuris palengvina gyvenimą, išvalo, padeda nuo baimių.
Juk tą mes ir veikiame savaitgaliais.
– Minėjote, norėjote sukurti filmą, bet dabar yra šokio spektaklis.
– O tai va! Mums buvo įdomu pažiūrėti, kaip mes galime tai perteikti scenoje. Iš idėjos gimė reprezentacinė plotmė – kas vyksta scenoje – mes susikūrėme savo ritualą, reivo vakarėlį su labai tiksliomis choreografininėmis taisyklėmis.
Viską padarėm labai choreografiškai tiksliai. Tai trys žmonės, kurie visada stovi vienoje linijoje, daro preciziškus judesius, kurie transformuojasi į šėlsmą, išsilaisvinimą iš standartų ir kodų.
Nerūpestingumas visada slepia tam tikrą gilumą.
– Jūs kaunietė, kaip ir kai kurie kiti jūsų kolegos, buvusi šokio teatro „Aura“ šokėja, dabar tapusi pasaulio piliete. Panašu, kad „Aura“ į tokį gyvenimą išleidžia nemažai profesionalių šokėjų.
– O taip. Ten vyksta kažkokie stebuklai. Birutės Letukaitės, „Auros“ vadovės, dėka.
– Iš Lietuvos išvykote senokai, ir dabar čia esate tik viešnia. Tačiau jūsų nedera vadinti tokia emigrante, kokia yra didžioji dalis išvykstančiųjų, važiuojančių dirbti fizinio darbo. Pavyzdžiui, su vištomis kokiame paukštyne.
– Aš išvažiavau kaip ir dėl vištų…
– ?
– Lietuvoje studijavau ekonomiką, ir kažkas buvo ne taip. Galvojau: ar visą gyvenimą man teks atskirti pomėgį šokiui ir darbą? Ar mano darbas negalės būti ir mano pomėgis? Todėl išvažiavau, norėdama atitrūkti nuo lietuviškos realybės. Nuo to, kad neišeina būti profesionaliu šokėju. Lietuvoje yra tik keli šokėjai, kurie ir pragyvena iš šios veiklos.
– Tačiau kai kurie jų pragyvenimui užsidirba šokdami ne Lietuvoje.
– Taip, tiesa. Jie važiuoja, pavyzdžiui, į Kiniją ir ten šoka vaikams.
– Bet grįžkime prie jūsų. Prie vištų, dėl kurių išvažiavote į Prancūziją.
– Na, ne visai. Šioje šalyje turėjau pažįstamų, žinojau, kad turėsiu ir darbą. Dirbau menininkų klube, tokioje bohemiškoje vietoje, Avinjone. Beje, prieš Avinjono festivalį ir jam vykstant, taip pat per kitus didesnius miesto įvykius ateidavo visa grietinėlė. Aš, dirbdama tame bare, bendravau su menininkais. Man ten patiko. Dirbau prie baro, be to, darydavau performansus, šokdavau. Ten buvo daug darbo, bet buvo smagu.
– Tačiau dabar apie jus rašoma: studijavo choreografiją CDC centre Tulūzoje ir ex.e.r.ce programą CCN šokio centre Monpeljė, teatro režisūrą Strasbūro nacionalinėje teatro mokykloje. Ir taip toliau. Pirmas „We cie“ kūrinys „Kiekviename šoka du“ buvo atrinktas dalyvauti prestižiniuose jaunųjų kūrėjų festivaliuose JT14, „Théâtre de la Cité Internationale“ Paryžiuje ir „Premières“ Strasbūre. Kiek tolokai ir nuo vištų, ir nuo darbo bare.
– Taip, tačiau reikėjo daug mokytis, jei norėjau šokti, vaidinti Prancūzijoje, Belgijoje. Man sakė: jei nori šokti, turi pastudijuoti šokio technikos.
Todėl studijavau šokį, paskui – choreografiją, režisūrą. Dabar dirbu ne viename projekte. Belgijoje – kaip šokėja, Prancūzijoje – daugiau kaip aktorė. Belgijoje yra labai stiprus šokio teatras, todėl esu ir ten.
– Jūsų sugrįžimas į Kauną – iš reikalo ar ilgesio?
– Kai prieš trejus metus atvažiavau į Kauną, į „Auros“ šokio teatrą kurti spektaklio, buvau seniai mačiusi artimuosius, brangius žmones. Man čia buvo idealios darbo sąlygos, buvo gera ir ramu.
Jei noriu kurti savo projektą Belgijoje, turiu surinkti žmones, ieškoti finansavimo. Ten dideli pinigai, didžiulė konkurencija. Čia aš gaunu labai nedidelį atlyginimą (už spektaklio sukūrimą), bet čia man niekuo nereikia rūpintis.
Tokia atsakomybė, kad ausys gali nukristi iš nervų.
Belgijoje reikia susirinkti nežmoniškus pinigus. Tokia atsakomybė, kad ausys gali nukristi iš nervų.
– Turbūt naivu būtų apskritai lyginti kultūros renginių pasiūlą ir jų prieinamumą čia ir ten.
– Labai gerai! Pakalbėkim apie bilietų kainas. Taip, ten vieną dieną skirtingose erdvėse vyksta dešimtys šokių spektaklių. Ir būna pilnos salės. Bilietas kainuoja 8 eurus.
– Nedaug. Lietuvoje bilietas kainuoja vidutiniškai apie 15–20 eurų.
– O ką aš sakau? Bet žmonės ten uždirba daugiau. Įvertinus jų ir mūsų atlyginimus, bilietas Lietuvoje turėtų kainuoti 3 eurus. Tada žmonės labiau lankytųsi kultūros renginiuose, jie būtų labiau prieinami. Kalbu su savo draugais Lietuvoje, menininkais ar studentais, ir suprantu, kad kai kurie iš jų negali ateiti į spektaklį, nes jiems per brangu.
Dar kitas dalykas. Prancūzijoje įvairūs projektai, meno, šokių centrai yra iškelti į regionus, ir todėl kultūra prieinama regionų gyventojams. Paryžius – tik turistų miestas, arba jame vyksta labai dideli renginiai. O pas mus? Viskas sukoncentruota didmiesčiuose.
– Esate kaunietė, o Kaunas ruošiasi tapti Europos kultūros sostine. Kaip šis virsmas – iš laikinosios į šiuolaikinę sostinę – atrodo iš toliau?
– Keičiasi (Kaunas) labai! Kai išvažiavau iš Kauno 2001 metais, čia buvo liūdniau. Dabar man gaila, kad nebuvau ir nemačiau Kauno transformacijos. Man labai patinka „Kaunas 2022“ darbas su bendruomenėmis, kultūros lauko darbuotojais, edukacijos programos. To labai reikia. Mums visiems to reikia, nes tikrai Lietuvoje yra žinių trūkumas. Juk kitos Europos šalys turi didesnes kultūros tradicijas, o mes – dar ne.
– Pati kur matote savo ateitį?
– Aš manau, kad kai pradedi matyti ateitį, tai ją suformuoji, vizualizuoji savo galvoje. Todėl stengiuosi apie tai negalvoti, nematyti ateities. Nes taip lengviau. Jei gyveni ambicijomis, ateitimi, tai labai jaudiniesi dėl nesėkmių. Jei aš matyčiau savo ateitį, pavyzdžiui, kaip choreografės Belgijoje, ir jei to nepasiekčiau, labai nusivilčiau.
– Bet gyventi taip – tiesiog pasaulyje – jums patinka?
– Taip, pasaulyje man patinka.
Šokio spektaklis „Somaholidays“ Vilniaus menų spaustuvėje vasario 6 d. 19 val., Kauno kameriniame teatre – vasario 7 d. 19 val.
