„Kaune gimiau, augau, paaugau, o užaugti bandau nuo jo kiek nutolusiose geografiniuose taškuose. Kaune prie mikrorajono prekybos centro su broliu pardavinėjau obuolius 1990-aisiais. Kaune nusiskutau galvą du kartus – 6 ir 15-kos. Kaune perrašinėjau muziką iš CD į kasetes, nes jomis tikėjau. Kaune valiau kraują nuo draugo veido. Kaune po pamokų su drauge Laisvės alėjoje valgydavom batoną su obuoliais pietums.
Kaunas man yra toks, kokiu jokia kita vieta niekada netaps. Jo nostalginiai, kultūriniai, antropologiniai ir visi kiti įmanomi sluoksniai kuria pasakojimą, kurio nei atpasakoti, nei atkurti tiesiog nėra būdų. Kaunas yra kitoks.
Mane užauginusiam Kauno miestui linkiu nepamesti savo niekur neregėto daugiasluoksniškumo, kuomet toli neišvažiavus, galima apkeliauti daugybę skirtingų pasaulių su jų unikaliomis patirtimis, vaizdais, kultūromis ir personažais“, – apie Kauną, 2022 metais tapsiantį Europos kultūros sostine, sako U.Karalaitė.
– Gimėte ir augote Kaune, dabar esate vilnietė. Kodėl nutarėte prisijungti prie „Kaunas 2022“ ambasadorių?
– Visų pirma, mano šaknys yra čia. Man asmeniškai džiugu, kad kultūros Kaune niekada netrūko, bet būtent kultūros sostinės iniciatyva labai daug kultūros sukoncentruos ir apjungs į vieną erdvę. Mieste pastaruoju metu jaučiasi pakilimas kalbant apie kultūrą, atrandamas Kauno modernizmas, į Kauną važiuojama savaitgaliais, ko tikrai prieš dešimt metų nebuvo. Toks mano gimto miesto kultūrinis ūgtelėjimas ir įvertinimas džiugina, todėl ir prisijungiau prie ambasadorių komandos.
– Šmaikščiai kalbate apie savo prisiminimus Kaune.
– Vaikystės ir paauglystės prisiminimai visad yra pilni nuotykių. Esminių blogų prisiminimų neturiu. Džiaugiuosi, kad užaugau Kaune. Įvertinant tai, kad buvau menininkė su skirtingomis šukuosenomis ir įvaizdžiais, čia visko būta. Dėl savo įvaizdžio nebuvau populiariausia mergina mokykloje. Tačiau tam tikra prasme tai buvo supratimo, kas vyksta toje bendruomenėje, ugdymasis. Ir kodėl visuomenėje tokie kitokie yra atskiriami? Aš nesijaučiau skriaudžiama, turėjau būdų atsilaikyti ir, be abejonės, tai išugdė stiprybės, padėjo išlaikyti savo identitetą.
Aktyviai dalyvavau ir kultūrinėse veiklose, dešimt metų mokiausi dailės mokykloje. Greta visada buvo kita bendruomenė – menininkų. Todėl nesijaučiau balta varna. Smagių nuotykių būta ir su skautais, kurių veikloje aktyviai dalyvavau.
– O su kuo jums asocijuojasi Kauno kultūros laukas dabar?
– Manau, kad Kauno modernizmas vienas iš akcentų. Man pačiai apmaudu, kad jį tik dabar imu atrasti. Be abejo, ir anksčiau mačiau tuos pastatus, buvau šalia, bet nebuvau tiek įsigilinus į architektūros istoriją ir nežinojau tiek, kiek sužinojau pastaraisiais metais. Šia tema išleista leidinių, vyko paroda, kiti renginiai. Dabar jau kitomis akimis pasižiūriu, suvokdama, kokios vertės yra šie objektai. Nė viename mieste ir niekur kitur Lietuvoje to nėra.
Kultūros įvairovės Kaune yra daugybė – nuo stipraus šiuolaikinio šokio iki unikalių gatvės menininkų. Man atrodo, kad tam tikra prasme Kaune galbūt yra paslėptų perlų. Kartais atrodo, kad sostinėje siekiama kurti kultūrą, kuri patiktų kuo didesnei auditorijai ir būtų kuo populiaresnė, tuo tarpu Kaune išlaikomas autentiškumas.
Tai yra tai, kas džiugina. Liūdina, kad pastaruoju metu Kaune užsidarė kelios galerijos. Viena iš tokių – POST galerija. Kultūrai, kuri nėra populiari tarp masių ir kuri nėra sostinėje, išgyventi sunku.
Kauno valdžios reakcija šios krizės ir pasaulinės pandemijos metu į kultūros iniciatyvas ir įstaigas buvo negailestinga. Žiūrėsime, ką krizė dar apkarpys.
– Kaip jūsų kasdienybę paveikė dabartinis sulėtėjęs gyvenimas?
– Šis laikas man buvo įdomesnis nei įprasta, nes turėjau neeilinę progą patyrinėti save ir kitus žmones, patekusius į tokią unikalią padėtį. Kadangi aš esu tinklalaidės, kurioje mes kalbame apie vidinį žmogų ir bandome suprasti jį iš įvairių pusių, autorė, tad šis laikas man įdomus dėl to, kad galėjau patyrinėti, pamąstyti, pagalvoti ir paskaityti sociologų, psichologų įžvalgas. Tai, sakyčiau, mano profesinei sričiai, domėjimuisi buvo naudinga patirtis. Ši patirtis yra neeilinė ir nebūtinai mes dar kartą patirsim tai, ką patyrėm ir patiriam dabar. Smalsumo prasme tai labai įdomu.
– Tinklalaidę kuriate dvejus metus. Kokius pašnekovus, pašnekesius pati išskirtumėte ir kodėl?
– Sunku kažką išskirti. Gal visad išsiskiria tai, kas vyko neseniai. Dabar pasirodė pokalbis su sociologe Milda Pivoriūte. Jis labai išsamus ir padeda kitaip pažiūrėti į šių dienų situaciją, pastebėti krizėje išryškėjančias socialines nelygybes, savaime suprantamų įpročių ir veiksmų griūtį. Šiomis dienomis tuo pokalbiu ir pamąstymais apie paliestas temas ir gyvenu.
Paprastai mano kasdieniame gyvenime tokių intensyvių ir gilių pokalbių dažnai nebūna.
– O ko jus pačią išmoko, kuo praturtina tokie pašnekesiai?
– Manau, kaip ir klausytojus. Tik tiek, kad aš juos išgyvenu dar 10 kartų stipriau, nes pati dalyvauju, perklausau, montuoju. Nėra nė vieno pokalbio, kuris man kažko neatnešė. Kalbėdamasi su kitu žmogumi – nesvarbu, ar su draugu kavinėje, ar imdama interviu ir girdėdama kito žmogaus mintis – tu iš šalies pažiūri į daugybę situacijų. Paprastai mano kasdieniame gyvenime tokių intensyvių ir gilių pokalbių dažnai nebūna. Todėl šie pokalbiai man labai naudingi asmeniniam tobulėjimui ir padeda kritiškai pažiūrėti į kažkokias visuomenines ar asmeninio gyvenimo situacijas.
– Pasirinkot turinį kurti garsu, ne vaizdu, pavyzdžiui, ne „Youtube“ kanale. Kodėl?
– Tinklalaidė originaliai ir yra garsas. Bet, be abejo, daugybė žmonių kuria ir vaizdinį turinį. Iš pradžių mano pasirinkimą lėmė techninės priežastys – nebuvo galimybių. Vėliau apie tai pagalvojau rimčiau: ar norėčiau, ar verta, ar bandyti? Ir dėl kelių priežasčių šios idėjos atsisakiau.
Esminė priežastis – tie pokalbiai dažnai būna gana intymūs ir atviri, o aš pati puikiai žinau, kaip kitaip jaučiuosi žinodama, jog yra įjungta kamera. Aš manau, kad tai keistų pokalbį ir nemanau, kad dėl geresnės statistikos „Youtube“ verta aukoti turinio kokybę.
