Keliasdešimt pranešėjų, dirbtuvių vedėjų ir diskutantų iš Lietuvos ir užsienio, keli šimtai dalyvių ir šešiolika intensyvių valandų (su triukšminga Kiemų šventės pertrauka ketvirtadienio vakarą) ne tik klausant, bet ir girdint. Ne tik praktinius patarimus, bet ir asmenines istorijas apie tai, ką kiekvienas mūsų galime padaryti, kad kultūra būtų lyg oras – reikalinga kasdienybė ne tik ją kuriantiems, parduodantiems ir jau seniai vartojantiems, bet ir tiems, kurie mano, kad yra labai toli nuo kultūros.
Elitistinis požiūris į tai, ką pasiūlyti auditorijai, kuri savaime nesupranta ir nežino, ko jai reikia – vis dar egzistuojantis ir niekur nedingsiantis, bet tik pirmasis iš šiuo metu išskiriamų kultūros raidos etapų. Milano IULM universiteto dėstytojas, Harvardo universiteto vyresnysis tyrėjas Pier Luigi Sacco viename pirmųjų forumo pranešimų dėstė, kad antrasis etapas, arba „Kultūra 2.0“ – tai siekis įtikti žmonių norams, o štai „Kultūra 3.0“ – auditorijos įtraukimas į patį kūrimo procesą.
Būtent šia koncepcija remiasi iš esmės visų sėkmingų – pastarųjų, esamų ir būsimųjų – Europos kultūros sostinių (EKS) kūrybinės komandos. O pavyzdžių šimtai – kad ir eilėraščiais margintas bulvių kelias iš Nyderlandų į Maltą. Taip, taip – Nyderlanduose nukastas šviežias bulves jau šimtą metų siunčia auginti į Maltą, o iš ten – atgal olandams.
Šis literatūrinis „Leuwarden 2018“ projekto, kuomet olandiškos eilės buvo siunčiamos maltiečiams, o šių – atgal į žemyną, vėliau įgavo ir bulvių teatro bei skulptūrų formas. Įsiklausymu į vietinę problematiką, socialines problemas, paremta ir 2021-aisiais EKS tapsiančio industrinio Elefsinos miesto Graikijoje programa. Greičiausiai, vien tik aukštąja kultūra paremti renginiai čia nebūtų suprasti, o dešimtį tūkstančių statybinių šalmų – savotišką terakotos armiją – pagaminti pasiūlęs menininkas buvo sutiktas labai šiltai.
Šiemet su Plovdivu Bulgarijoje EKS titulą besidalijančioje Materoje gi nuspręsta su šaknimis išrauti daugelyje kitų panašaus dydžio miestų egzistuojančią problemą, kuomet žmonės vartoja kitur sukurtą meną ir kultūrą. Taip paprasti žmonės įsitikina, kad yra nepaprasti – lietuviškai tariant, tai, kas „realu“, tampa „visiškai nerealu“.
Vien tik aukštąja kultūra paremti renginiai čia nebūtų suprasti, o dešimtį tūkstančių statybinių šalmų – savotišką terakotos armiją – pagaminti pasiūlęs menininkas buvo sutiktas labai šiltai.
Po rytinių pranešimų sesijų abi forumo popietes susirinkusieji galėjo rinktis – pasinerti į amžiną diskusiją apie verslo ir kultūros santykį, dalyvauti kūrybinėse intuicijos dirbtuvėse ir iš naujo pažinti tokius objektus, kaip šakočiai, ar gilintis į paslaptingosios kultūrinės diplomatijos labirintus.
Verslo ir kultūros bendradarbiavimo sesijoje netrūko ir daugelio ovacijas sukėlusių taiklių minčių, pavyzdžiui, teatro režisieriaus, su tokiomis kompanijomis, kaip „Nike“, dirbančio Kembridžo universiteto dėstytojo Paulo Bourne’o įžvalga. Kūrybiškumo konsultantas teigia, kad „Inovacija – tai kūrybiškumas su prisegta sąskaita“.
Daugelis savo užrašuose pasižymėjo tai, kad verslo ir kultūros sektorių bendradarbiavimo projektai naudingi abiems šalims: strateginį požiūrį į savo veiklą pasitelkia menininkai, o verslas yra paskatinamas pasitelkti vaizduotę bei kūrybiškumą. Neverta ginčytis dėl dabartinės situacijos, kuomet didžioji kultūrinės visuomenės dalis žiūri į verslą, kaip į paramos davėjus, nors iš tiesų yra labai daug formų, kuriomis bendradarbiavimas gali būti įprasminamas. Krepšinio klubo „Žalgiris“ vadovas Paulius Motiejūnas taikliai pastebėjo, kad kultūra ar sportas dažniausiai sukelia teigiamas emocijas, o būtent su jomis nori būti siejami daugelis prekių ženklų.
Kultūrinės diplomatijos sesijoje buvo progų išgirsti tiek istorijų apie didžiųjų pasaulio kultūros žaidėjų taikomus kultūrinės diplomatijos, kaip minkštosios galios, metodus ir jų ilgalaikį poveikį, tiek negirdėtų Prancūzijos ir Lenkijos institutų ilgametės veiklos Lietuvoje detalių, tiek pasakojimą apie žmonių rankomis į naująją Latvijos nacionalinę biblioteką perneštas knygas – tai, beje, buvo žmogiškas ir itin efektyvus sklaidos prasme Rygos – Europos kultūros sostinės atidarymo programos akcentas.
Kultūra ar sportas dažniausiai sukelia teigiamas emocijas, o būtent su jomis nori būti siejami daugelis prekių ženklų.
Kauniečius turėjo pamaloninti viešnios iš Rygos pastebėjimas. Aiva Rozenberga, strateginės komunikacijos ir kultūros klausimų ekspertė, Baltijos kultūros fondo narė, buvusi Latvijos instituto direktorė, kalbėdama apie tikras žmogiškuoju faktoriumi paremtas istorijas, virstančias kultūrinės diplomatijos ir miesto įvaizdžio formavimo įrankiais, išskyrė dviejų jaunų kauniečių pradėtą tendenciją prikelti ir miestui atverti tarpukario butus – kad ir Gedimino g. 48 esantį, jau tapusį ne vienos fotosesijos lokacija, kultūros renginių vieta.
Europos paveldo ženklu jau įvertintą tarpukario modernistinį paveldą, kaip galimybę Kaunui pasaulyje būti ne tik antru, tai yra – dar vienu – nedidelės Baltijos šalies miestu, pabrėžė Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje vadovo pavaduotojas Marius Vaščega.
Užsienio reikalų ministerijos Komunikacijos ir kultūrinės diplomatijos departamento direktorius Rytis Paulauskas teigė, kad kultūrinei diplomatijai galima išnaudoti ir tai, kad Kaunas ir Los Andželas yra miestai broliai.
Vėliau diskusija pasisuko link Lietuvos kultūros instituto vadovės Aušrinės Žilinskienės iškelto klausimo – koks menas ir kurie menininkai savo darbais gali atstovauti Lietuvai, ar deramos jų drąsios idėjos, aukštai vertinamos meno pasaulyje, šalies įvaizdžio stiprinimui? Diplomatinės patirties turintys prelegentai pastebėjo, kad vieno atsakymo čia greičiausiai niekada nebus, bet… juk neprivaloma į savo renginio užsienyje atidarymą kviesti šalies ambasadorių.
Didelio forumo dalyvių susidomėjimo sulaukė dviejų auditorijų plėtroje besispecializuojančios Lenkijos organizacijos „Impact Foundaton“ atstovių pranešimai. Organizacijos prezidentė Agata Etmanowicz pabrėžė emocinio kontakto, įsijautimo į kito žmogaus situaciją, svarbą, o jos kolegė Agnieszka Wlazeł dalijosi meno ir technologijų panaudojimo metodais įtraukiant auditorijas. Anot jos, inovacijos suteikia progą kultūros įstaigų ar renginių lankytojams patiems tapti įvykių režisieriais.
Jie priima sprendimus, keičia scenarijus, galų gale – žaidžia ir taip tiesiogiai panyra į siūlomą turinį. Tokia dalyvaujamoji praktika gali atsakyti į neretai girdimą retorinį klausimą: „Ką daryti, jei žmonės pas mus neina?“ Atsakymas – ateikite pas žmones. Kultūra gali ir turi keltis ten, kur yra jos auditorija – į telefonus, kompiuterius, knygynus ar parkus.
Sunkoka būtų vienu sakiniu nupasakoti, kokia auditorija susirinko „Žalgirio“ arenos amfiteatre. Visiems atviras ir nemokamas Europos kultūros sostinės forumas sudomino tiek valstybinių ir privačių Kauno bei visos Lietuvos kultūros institucijų atstovus (beje, visų rangų), tiek pogrindinės, net kontrkultūros kūrėjus. Galbūt galėjo daugiau savivaldos atstovų, politikų, verslininkų susiplanuoti bent dieną renginyje, belieka tikėtis ir palinkėti, kad dalyvavusieji savo patirtimi dalysis su forume nespėjusiais apsilankyti.
Užsieniečių spektras taip pat platus – nuo su Kaunu jau ne pirmus metus besibičiuliaujančių EKS šeimos atstovų, kurių kiekvienas, vėlgi, pristatė savitas patirtis, vizijas bei pažiūras, priklausančias tiek nuo geografinės padėties, tiek nuo politinių nuotaikų, iki dirbtuves vedusių, Kauno kultūros laukui jau pažįstamų specialistų ir mieste gyvenančių studentų iš kitų šalių.
Kalbintieji dalyviai teigė, kad malonus netikėtumas buvo forume bendrauti kaip lygūs su lygiais, ne tik apsikeisti nuomonėmis apie pranešėjų išsakytas mintis, bet ir aptarti įvairius esamus ir būsimus projektus, apsikeisti kontaktais.
Beje, ir po kelių dienų, jau vykstant kitiems aktualiems Kauno renginiams, diskusijos apie tai, kas nugirsta ir išmokta Europos kultūros sostinės forume, dar nebuvo ataušusios.
Europos kultūros sostinės forumo organizatorė Ana Čižauskienė įsitikinusi, kad antrąkart įvykęs renginys jau išaugo miesto ribas: „Forumas tampa svarbia arena pokalbiams apie inovacijas, kultūros prieinamumą, dalyvavimą joje Europos lygmeniu bei kultūros vaidmenį miestų raidoje apskritai.
Be to, tokiais renginiais vis ryškėjame žemyno kultūriniame žemėlapyje, o forume pristatyti pokalbių ir diskusijų formatai atneša naują – atviresnę – pokalbių kultūrą į Lietuvą.“
