Šąlant orams jau dešimtą kartą susirinkome žiūrėti trumpametražio kino į savo „šortus“ išaugusį festivalį. Kaip ir ilgametražiai, trumpo metro filmai gali sutraukti didžiules sales žiūrovų ir pelnyti jų simpatijas. Tų pilnų salių ir linkiu šiam festivaliui“, – sveikinimo žodį tarė Lietuvos kino centro direktorius Rolandas Kvietkauskas.
Festivalio direktorė Rimantė Daugėlaitė-Cegelskienė ir meno vadovė Marija Razgutė džiaugiasi, kad trumpos kino formos filmai kiekvienais metais sulaukia vis daugiau kino režisierių ir žiūrovų dėmesio. „Jubiliejinio festivalio tarptautinės konkursinės programos filmai buvo kruopščiai atrinkti iš pateiktų kelių tūkstančių paraiškų ir turėtų sudominti gero bei eksperimentų nebijančio kino gerbėjus. Nevertėtų praleisti ir nacionalinės konkursinės programos, kurią parengti ruošėmės gana seniai – pagaliau „subrendom“ pristatyti jaunų Lietuvos kino kūrėjų darbus. Ketvirtadienį ir penktadienį visus kviečiame į išskirtinės Deimanto Narkevičiaus ir Johno Smitho filmų programos renginius. Nors šių menininkų filmai yra rodomi svarbiausiuose meno galerijose ir festivaliuose, daugeliui Lietuvos kino žiūrovų jų darbai bus atradimas“, – sakė festivalio organizatorės. Abu menininkai atvyks į peržiūrą, pristatys savo filmus ir dalyvaus diskusijoje. Specialiai šiam renginiui ant Tauro kalno atgimsiančioje kino salėje, kurią puošia dailininkės S. Veiverytės-Liugailienės sieninės tapybos darbas, filmai bus rodomi autentiškame ekrane, o garsas sklis iš „naujam gyvenimui prikeltos“ analoginės garso aparatūros.
Atidarymo šventės svečiai pamatė keturis festivalio tarptautinės konkursinės programos filmus, kurie puikiai atspindi visos programos įvairovę. Nespalvota dokumentinė juosta „Kraujo broliai“ (rež. Marco Espírito Santo, Miguel Coimbra, Portugalija, 2015) apie matadorų grupę trunka tik šešias minutes, bet įspūdis išlieka ilgam. Dar vieno dokumentinio filmo „Grenlandija“ (rež. Oren Gerner, Izraelis, 2014) siužetas itin paprastas – vaikinas grįžta į namus aplankyti tėvų. Atrodytų, kad nieko ypatingo per šią viešnagę neįvyksta, bet pažvelgus atidžiau pamatai šeimos santykių subtilybes. Animacinis filmas „Tatuape Mahal bokštas“ (rež. Carolina Markowicz, Fernanda Salloum, Brazilija, 2014) įrodo, kad animacija nėra vien vaikams skirtas žanras. Sėkmingą architektą išduoda žmona ir tada filmas nukeliauja lakios režisierių vaizduotės vingiais. Paskutinis festivalio atidarymo šventės akcentas – vaidybinis filmas „Paimk mane“ (rež. Anaïs Barbeau-Lavalette, André Turpin, Kanada, 2014). Žmonių su negalia centro darbuotojas, gavęs ypatingą užduotį, yra priverstas permąstyti savo principus. Šiuos ir kitus festivalio filmus galėsite išvysti dar visą savaitę Vilniuje.
