„Balkoninis filmas“, rež. Paweł Łoziński
Daug žiūrovų festivaliuose viliasi pamatyti kažką originalaus, būti nustebinti ir gal net sukrėsti. Tačiau šis dokumentinis filmas primins banalią tiesą: genialumas slypi paprastume. Režisierius dvejus metus iš savo balkono filmavo trumputę šaligatvio atkarpą ir kalbino joje sustojusius praeivius – šeimas, poreles, vienišius, senutes kaimynes, vaikus, benamius. Kas jie, kaip gyvena, kur skuba? Pamažu iš, atrodytų, nereikšmingų replikų apie kasdienybę ima dėliotis didesnis ir universalesnis paveikslas. Apie mus visus – mylinčius, liūdinčius, svajojančius, ieškančius, tiesiog norinčius būti laimingais. Tiesiog gyvenančius. Atsisakęs su kamera išeiti į gatves kalbinti pašnekovų ir susikoncentravęs tik į 8 kvadratinių metrų plotą, režisierius leido, kad istorijos pačios suplauktų į kadrą. Taip jis sukūrė, kaip pats sako, „gyvenimo upę“.
„Pakeliui“, rež. Panah Panahi
Panah Panahi – garsaus iraniečių režisieriaus Jafaro Panahi („Tai ne filmas“, „Taksi“, „Trys veidai“), kuriam draudžiama kurti filmus ir išvykti iš šalies, sūnus. Jo debiutas – ne tik geriausių Irano kino tradicijų, įskaitant ir jo tėvo filmus, prasminga tąsa, bet ir ženklas apie užgimstantį naują savitą talentą. Chaotiška šeima – tėvas su lūžusia koja, jaudulį tramdanti motina, tylenis vyresnysis sūnus, visus iš proto vedantis hiperaktyvus jaunėlis ir sergantis šuo – keliauja automobiliu per skurdžius Irano kraštovaizdžius. Koks jų tikslas? Kodėl jie taip keistai bendrauja ir erzina vienas kitą? Apie ką jų nutylėjimai? Režisierius pamažu leis suprasti, tačiau paliks ir daug erdvės žiūrovo mintims. Tai gyvas, nenuspėjamas ir karčiai komiškas kelio filmas. Jei klaustumėt, kurį iš festivalyje rodomų iranietiškų filmų – Asgharo Farhadi „Herojų“ ar „Pakeliui“ – rinktis, savo simpatijas atiduočiau pastarajam.
„Pirmoji karvė“, rež. Kelly Reichardt
Istorija apie vienišo virėjo ir laimės ieškančio imigranto iš Kinijos draugystę XIX amžiaus Oregono miškuose, suteiks tai, ko šiandien taip trūksta – šviesos ir paprastumo. Tai šiltas ir nuoširdus vienos išskirtiniausių JAV nepriklausomojo kino režisierių filmas. Jame, be pagrindinių herojų, sutiksite aukso ieškotojų, indėnų, medžiotojų, salūnų girtuoklių ir žemvaldį su „pirmąja“ karve, tačiau filmą galima vadinti antiteze herojiškiems vesternams. Režisierė rodo kitokią Amerikos kūrimosi mito pusę. Lėtai, ramiai, subtiliai. Filmas europietišką premjerą šventė dar 2020 m. pradžioje, buvo išliaupsintas kritikų, bet dėl pandemijos sunkiai skynėsi kelią į didžiuosius ekranus. Džiaugiuosi, kad „Kino pavasaris“ atitaisys skriaudą. Maža to – su juo atidarys festivalį.
„Mokytojas Bachmannas ir jo klasė“, rež. Maria Speth
„Jis gali grąžinti tikėjimą žmogiškumu“. Taip apie šį dokumentinį filmą rašė viena „The Hollywood Reporter“ kritikė. Šešis mėnesius filmuotas, dar trejus metus montuotas kūrinys rodo vieno Vokietijos miestelio mokytoją Bachmanną ir jo multikultūrišką klasę – imigrantų iš Turkijos, Maroko, Bulgarijos, Čekijos ir kitų šalių vaikus. Bachmannas – netipiškas mokytojas, sakytume, keistuolis. Kažkada užsiėmė skulptūra, studijavo sociologiją, o dabar atrodo kaip peraugęs hipis, per pamokas mokantis ne tik skaityti vokiškai, bet ir groti, žongliruoti, o svarbiausia – drąsiai mąstyti, siekti svajonių, pasitikėti savimi. Šis filmas – tai priešnuodis prieš ksenofobiją, vaistas nuo apatijos kitam, vitaminai švietimo sistemai ir prasmingas priminimas, kaip svarbu tikėti gerumu ir jį patiems puoselėti.
„Saulėlydis“, rež. Michel Franco
Yra režisierių, kuriems turi nemažai priekaištų, bet vis tiek lauki, ką jie dar sukurs. Meksikietis Michelis Franco – vienas tokių. Ne visos kino priemonės, kurias jis pasitelkia kritikuodamas gimtosios Meksikos visuomenę, man patinka, atrodo vykusios ar paveikios, bet žiūrėti vis tiek įdomu. Po pernai „Kino pavasaryje“ rodytos atvirai provokatyvios distopijos „Nauja tvarka“ naujasis kūrinys – kur kas ramesnis. Bet tik iš pirmo žvilgsnio. Istorija apie Neilą (Tim Roth), Elis (Charlotte Gainsbourg) ir du paauglius, kurių atostogas Akapulke pertraukia žinia apie artimojo mirtį, įsidega pamažu, tačiau taip niekada ir nepradeda liepsnoti atvira ugnimi. Ir tai gražiausia. Paslaptingas ir pilnas egzistencinio nerimo pasakojimas – lyg tolimas Albert‘o Camus „Svetimo“ aidas.
„Onoda: 10 000 naktų džiunglėse“, rež. Arthur Harari
Egzistencialistinė karinė nuotykių drama. Tokiu kentaurišku junginiu būtų galima apibūdinti filmo žanrą. Pagal tikrą istoriją sukurta drama nukels į 1944-ųjų pabaigą. Specialios doktrinos išmuštruotas Hiro Onoda su kitais japonų kareiviais išsiunčiamas į atokią Filipinų salą atremti amerikiečių ir sulaukti japonų pastiprinimo. Tačiau karas greitai baigiasi ir saujelė karių, nieko apie tai nenutuokdami, lieka salos džiunglėse kovoti dar 10 000 naktų... Filmas sužadina prisiminimus apie klasikinius karinius epus, pavyzdžiui, Davido Leano „Tiltą per Kwai upę“ (1957), o kažkur atmintyje pravinguriuoja ir Terrenco Malicko „Plonytė raudona linija“. Tačiau režisierius aklai neseka, o šių filmų įkvėptas kuria savąją viziją. Apie misijos apakintą žmogų.
„Žaidimų aikštelė“, rež. Laura Wandel
Norai – septyneri. Jos brolis Abelis – kiek vyresnis. Abu vaikai lanko tą pačią mokyklą, kurios kieme kiekvieną dieną vyksta nematoma kova: mažoji sesuo bando padėti broliui, iš kurio tyčiojasi vyresni vaikai, bet šis prašo niekam neprasitarti, nes bus tik blogiau. Ką Norai daryti – pasakyti tėčiui ir mokytojams ar klausyti brolio? Šis debiutas iš Belgijos stebina režisūros tikslumu ir taupumu, o pagrindinė aktorė Maya Vanderbeque, kurios kamera tiesiog nepaleidžia ir stebi kiekvieną jos veido krustelėjimą, spinduliuoja autentiškumu ir nepalieka abejingų. Tai nelengvas filmas apie tamsiąją mokyklos pusę. Ne tik tėvams ir mokytojams.
„Likimas ir fantazijos“, rež. Ryûsuke Hamaguchi
Trys istorijos apie santykius, išdavystes, aistras, fantazijas ir likimą. Mergina supranta, kad draugė įsimylėjo jos buvusį vaikiną. Jaunuolis įtikina savo „draugę su privalumais“ suvilioti jo profesorių. Dvi moterys, atvykusios į klasės susitikimą, išpažįsta viena kitai slapčiausius troškimus. Japonų režisierius Hamaguchi – vienas iš retų šiuolaikinių kūrėjų, kuris pirmiausiai yra puikus pasakotojas ir talentingas dialogų rašytojas. Jis suteikia erdvės ir laiko herojų atsivėrimams, o žiūrovus kviečia būti įdėmiais klausytojais. Režisierius neforsuoja veikėjų elgtis drastiškai, talentingai kuria intymią pokalbių erdvę ir perteikia laiką. Tai švelnus ir melancholiškas pasivaikščiojimas jausmų žemėlapiais, į kurį verta leistis ne tik tiems, kam kitas jo filmas, prizais apipiltas ir net 4 „Oskarams“ nominuotas „Drive My Car“ buvo praėjusių metų geriausiuoju.
„Kalendorius“, rež. Atom Egoyan
Lietuvoje buvo rodyti tik keli vėlesni ir ne patys stipriausi armėnų kilmės kanadiečių režisieriaus Atomo Egoyano filmai, o įdomiausia ankstyvoji jo kūrybos dalis, gaila, nebuvo plačiau pristatyta. Taigi „Kalendorius“ gali tapti puikia proga atrasti savitą, mįslingą, kritikų numylėtą, bet platesnės auditorijos ne visada suprastą autorių. Filmas padalintas į dvi erdvės ir laiko plotmes. Pirmoji – saulės nutvieksta ir atostogų nerūpestingumo pilna kelionė po Armėniją, kurios metu fotografas (Atom Egoyan), lydimas vertėjaujančios žmonos (aktorė ir režisieriaus žmona Arsinée Khanjian) ir vietinio vairuotojo, fotografuoja vienuolynus ir bažnyčias sieniniam kalendoriui bei imančio pamažu pavydėti žmonos ir vairuotojo ryšio. Antroji – namai Kanadoje, kur su žmona jau išsiskyręs herojus inicijuoja pasimatymus su moterimis. Originaliai papasakota, švelniai komiška ir saviironiška istorija prabyla apie meilę, ilgesį ir savo vietos paieškas. Tiek pasaulyje, tiek santykyje su kitais.
„Postas“, rež. Ermanno Olmi
Kai sakome „italų kino aukso amžius“, mintyse pirmiausiai iškyla Fellini, Antonioni, Pasolini, Visconti pavardės, o Ermanno Olmi lieka kažkur nuošalyje. Priežastis paprasta: kai minėtieji autoriai atsisveikino su neorealizmu ir pasuko modernesnės kino kalbos link, šis už juos jaunesnis režisierius liko ištikimas realistiškiems pasakojimams apie paprastų darbininkų klasę sparčiai besikeičiančioje pokario Italijoje. Jo „Postas“ (1961) – kažkur tarp fikcijos ir dokumentikos laviruojantis nuoširdus pasakojimas apie vaikinuką iš Milano, kuris ką tik baigė mokyklą, ieško darbo, pirmą kartą įsimyli ir bando nepasimesti. Ne tik klaidžiuose įmonės koridoriuose, bet ir suaugusiųjų pasaulyje. Seansai į šį filmą – nemokami.
Gediminas Kukta – kino kritikas. Daugiau autoriaus tekstų skaitykite 15min kultūra.
