„Šventieji motorai“ / Holy Motors
Yra ne viena naujausio Leos Caraxo filmo „Šventieji motorai“ interpretacija, bet vargu ar kuri nors iki galo paaiškina, kas jame įvyksta. Viskas prasideda nuo paties režisieriaus, iš užrakinto kambario išeinančio į kino salę. Vėliau – vienuolika, rodos, nesusijusių skirtingų siužetų su aktoriumi Denisu Lavantu.
Kas sieja visus to paties aktoriaus vadinamus personažus: verslininkus, išprotėjusius elgetas ir žudikus? Galiausiai L.Caraxo istorija ne tik fragmentiška – ji pati sau prieštaringa ir nelogiška. Tačiau už to slypi trylika metų tylėjusio režisieriaus apmąstymai apie tai, kur per šį laiką nukeliavo kinas, kokios istorijos jį formuoja ir ką tai sako apie šiuolaikinį žmogų.
Symbiopsychotaxiplasm: Take One
Režisierius Williamas Greavesas ieško aktorių savo naujam filmui. Šį procesą filmuoja. Aktoriai ima abejoti režisieriaus kompetencija ir rėkdami vienas per kitą aiškina, koks iš tiesų privalo būti kinas. Ir tai galiausiai tampa pačiu filmu.
1968-ųjų dokumentinis filmas yra absoliučiai apie nieką. Jo centre – fikcinis kūrinys, kuris neegzistuoja, scenos, pervaidinamos tol, kol netenka bet kokios prasmės, ir aistringi dialogai apie tokius plačius klausimus, jog bet kokios išvados iš principo neįmanomos. Būtent tai ir yra W.Greaveso darbo žavesys – jo užfiksuoti epizodai beprasmiai, bet, išlaisvinti nuo būtinybės kažką pasakyti, yra kinematografiški, ir nieko daugiau. O juk kinas ir yra apie tokias akimirkas.
„Žaidėjas“ / The Player
Kino prodiuseris Griffinas (akt. Tim Robbins) gauna laišką iš vieno scenaristo, kurio pasiūlymą atmetė. Jame grasinama vyrą nužudyti, tik bėda ta, jog laiškas nepasirašytas ir Griffinas nežino, kuris iš šimtų jo atmestųjų galėtų ryžtis jam grasinti.
Kaip ir visuose Roberto Altmano filmuose, šiame vienu metu vystoma daugybė siužetinių linijų ir ne visuomet aišku, kuri jų pagrindinė. Bet tiek savo stiliumi, tiek istorija „Žaidėjas“ yra turbūt paprasčiausias sąrašo filmas, didžiąją laiko dalį apie jokią kino filosofiją, atrodytų, net neužsimenantis. Nuo to tik smagiau, kai pagaliau R.Altmanas pateikia savo išvadas – kalbėti apie kiną kaip mediją pretenzingai gali bet kas, bet padaryti visiškai paprastą ir kartu tokį gilų kūrinį yra kur kas sudėtingiau.
Living in Oblivion
Tomo DiCillo juosta apie itin mažo biudžeto komedijos filmavimą prasideda kaip daugybė kitų kino pasaulio parodijų: su kambariu, pilnu piktų ir pasikėlusių idiotų. Režisierius (akt. Steve Buscemi) bando suvaldyti įnoringus aktorius ir kaip nors įgyvendinti savo, savaime suprantama, genialią viziją. Bet tada pasirodo, kad tai, kas prasidėjo kaip eilinė komedija, besityčiojanti iš kitų eilinių komedijų, yra labai gudrus žaidimas žiūrovu bei jo lūkesčiais.
Tiksliai aptarti tai, kaip režisierius (tikrasis, ne S.Buscemi) apverčia paprastą siužetą į kone filosofinės komedijos lygį, reikštų sugadinti visą smagumą. Tačiau sąmoningai įvesdamas savo filmą į tas pačias kvailas ir pseudointelektualias klišes, T.DiCillo sukuria darbą, patenkintą savo naivumu ir suvokiantį savo neišbaigtumą.
„Pakvaišę žaidimai“ / Funny Games
Michaelis Haneke yra sukūręs ne vieną genialų filmą apie tai, kaip medijos keičia mūsų tarpusavio santykius. „Pakvaišę žaidimai“ iš visų jų labiausiai orientuotas į komercinį kiną (turbūt todėl yra pats žiauriausias). Be fakto, jog visa filmo istorija yra smurtą devalvavusių šiuolaikinių trilerių ir siaubo filmų pastišas, čia ryškus ir M.Haneke žaidimas forma, dar filmo viduryje tiesiogiai žiūrovui pranešančia – tokios istorijos gerai nesibaigia.
Du vyrai (akt. Arno Frisch ir Frank Giering) įsiveržia į jaunos šeimos namus ir ima kankinti porą su mažu vaiku – iš pradžių psichologiškai, vėliau ir fiziškai. Visa tai jiems tėra žaidimas. Ir toks, kuriame jie negali pralošti, nes stovi smurto pusėje, o laimės, vienaip ar kitaip, smurtas.
„Neapykanta“ / Contempt
Kaip ir visi Jean-Luco Godardo filmai, „Neapykanta“ nėra filmas su aiškia žinute. Todėl ir pasakyti, kokios tiksliai jo išvados kino klausimu neįmanoma – režisierius mąsto ne kalba, o kinu, todėl, kad ir kaip pretenzingai tai beskambėtų, „Neapykanta“ tikriausiai yra iki galo neiššifruojamas komentaras.
Filmas prasideda nuo įžanginių titrų, kuriuos, ekrane vykstant filmavimams, režisierius tiesiog perskaito. Galiausiai, kai visi vardai perskaityti, kamera atsisuka į patį žiūrovą.
Scenaristas Paulas (akt. Michel Piccoli) ir jo žmona Camille (akt. Brigitte Bardot) dirba prie naujo jo filmo. Jų santykiai pamažu byra, bet nepanašu, jog kuris nors jų dėtų nuoširdžias pastangas tai sustabdyti. J.L.Godardas nuolat rodo stulbinamai gražius vaizdus ir groja saldžias melodijas, tarp jų specialiai kurdamas disonansą. Kiek tame parodijos ir kiek rimties pasakyti sunku, tačiau akivaizdu, jog tai juosta su unikaliu ritmu ir visiškai nepakartojamu stiliumi.
„Sinekdocha, Niujorkas“ / Synechdoche, New York
Galbūt po kelių dešimčių metų, kai apie pirmo XXI a. dešimtmečio kiną jau kalbėsime kaip apie tolimą praeitį, Charlie Kaufmano režisūrinis debiutas bus laikomas vienu svarbiausių kūrinių. Šiandien taip nėra – iš tiesų, pirmasis jo filmas finansiškai taip nepavyko, kad Ch.Kaufmanas po nesekmės iki galo taip ir neatsitiesė (aišku, kai savo juostos pavadinime naudoji žodį „Sinekdocha“, gal ir nieko keisto).
Istoriją apie teatro režisierių (akt. Philip Seymour Hoffman), nusprendžiantį kurti spektaklį apie savo gyvenimą, galima apibūdinti ir kaip kino formos aptarimą, ir kaip egzistencinę dramą, ir kaip mindfucką. Bet visų svarbiausia, tai toks emociškai paveikus, tokias esmines kiekvieno baimes paliečiantis filmas, jog jį žiūrėdamas lieki sugniuždytas, tačiau tuo pačiu – apsivalęs ir labiau suprantantis pats save. Gražus jausmas.
„Adaptacija“ / Adaptation
Prieš sukurdamas be galo sudėtingą ir painią „Sinekdochą“ Ch.Kaufmanas parašė kelis panašaus originalumo, bet lengvesnės formos filmus. Vienas jų – Spike'o Jonze’o režisuota „Adaptacija“. Čia scenaristui, vardu Charlie Kaufmanas (akt. Nicolas Cage), tenka pačiam rašyti knygos adaptaciją. Nežinodamas, nuo ko pradėti, jis pasiduoda savo abejonėms ir išvis nieko nedaro .
Pirmieji „Adaptacijos“ kaip metafilmo ženklai pakankamai akivaizdūs – tai ir scenaristo vardas, ir istorija, pasakojanti apie savo pačios atsiradimą. Bet toliau – sudėtingiau, nes kūrybinė komanda ima žaisti laiku, žanrais ir pristato realiame gyvenime neegzistuojantį scenaristo brolį. Kaip ir visi Ch.Kaufmano darbai, šis atrodo kaip betvarkė. Bet tik iš pirmo žvilgsnio.
F for Fake
Kai Orsonas Wellesas sukuria filmą apie apgaulę ir melą, tikras gali būti tik dėl vieno – kad jis pats kažkokiu būdu žiūrovą apgaus. Jo pasakojama istorija primena eseistiką – režisierius pina savo idėjas su girdėtomis istorijoms ir filosofų žodžiais, per daug nesijaudindamas, ar jį kas supras.
O.Wellesas, žinoma, pakankamai protingas, jog suvoktų patį kiną kaip nuolatinį žiūrovo apgaudinėjimą. Kiekvienas filmas neišvengiamai yra klastotė, žaidžianti tikrovės momentais, bet lipdanti iš jų melą. Todėl kalbėti apie kino esmę jam visų pirma reiškia kalbėti apie tai, kas yra melas.
„Namas girios glūdumoj“ / The Cabin in the Woods
Pirma Drew Goddardo siaubo komedijos scena rodo biuro darbuotojus, kalbančius be papildomo konteksto nesuprantamomis temomis. Scenaristai norėjo žiūrovus priversti suabejoti, ar tikrai jie atėjo į teisingą kino teatro salę. Likusias pusantros valandos biuro darbuotojų šiek tiek mažiau, bet nuolatinis šaipymasis tiek iš siaubo filmo klišių, tiek iš žiūrovo tik intensyvėja.
Penkių draugų kompanija, kaip visada, nuvyksta į namelį miškuose, kur, kaip visada, nėra jokio ryšio ir ten juos pradeda žudyti, kaip visada, mistinės pabaisos. Viskas vyksta pagal daugybę kartų matytą ir girdėtą scenarijų. Bet „Namo“ nebūtų šiame sąraše, jei visa tai nebūtų D.Goddardo plano dalis...
