Kathryn Bigelow – „Taikinys #1“ / Zero Dark Thirty (2012)
Pasirinkti tarp K.Bigelow filmų „Išminuotojų būrys“ ir „Taikinys #1“ nelengva. Ypač turint omenyje, jog pirmasis jų režisierei pelnė „Oskarą“. Bet būtent „Taikinio #1“ įtaka didesnė. Tai, kaip šis trileris vaizduoja CŽV kankinimus ir iki Osama Bin Ladeno nužudymo vedusį procesą, pradėjo iki šiol vykstantį pokalbį apie etiką.
K.Bigelow iš minios išskiria dar ir faktas, jog ji kuria žanrą, kuriame visiškai dominuoja vyrai – karo kiną.
Lisa Cholodenko – „Vaikams viskas gerai“ / The Kids are All Right (2010)
Visuose savo filmuose L.Cholodenko buvo ir pagrindinė scenaristė. Išskirtinis jos kūrybos bruožas – nepaprastai realistiškas emocinių veikėjų ryšių perteikimas. Ne vienas aktorius gyrė L.Cholodenko už jos gebėjimus kontroliuoti istoriją ir turbūt todėl net į mažo biudžeto filmus ji prisivilioja dideles žvaigždes.
Paskutinis jos filmas, „Vaikams viskas gerai“, pasakoja apie lesbiečių poros vaikus, kurie leidžiasi ieškoti savo tėvo, spermos donoro. Filmas laimėjo geriausios komedijos „Auksinį gaublį“ bei buvo nominuotas „Oskarui“ už scenarijų.
Sofia Coppola – „Pasiklydę vertime“ / Lost in Translation (2003)
Nors garsus vardas neabejotinai autorei padėjo, garsiausias jos vaidmuo – Mary Corleone rolė trečioje „Krikštatėvio“ dalyje – sulaukė nepaprastai daug kritikos. Geriausiai sektis S.Coppolai pradėjo tuomet, kai, pasitraukusi iš tėvo šešėlio, ji tapo režisiere.
„Pasiklydę vertime“ S.Coppolai laimėjo „Oskarą“ už scenarijų. Tai filmas, kurį būtina pamatyti kiekvienam, norinčiam persikraustyti gyventi į kitą kultūrą, ir tai yra filmas, tobulai užfiksuojantis šių laikų visuomenėje atsirandančią izoliaciją.
Claire Denis – „35 stikliukai romo“ / 35 Shots of Rum (2008)
C.Denis kuria filmus apie Prancūziją ir Vakarų Afriką. Režisierė juos paverčia drobėmis, spalvai, kompozicijai ar garsui suteikiančiomis tiek pat reikšmės, kiek siužetui, o tai galima pasakyti beveik apie kiekvieną jos juostą,
„35 stikliukai romo“ pasakoja apie sudėtingus tėvo ir dukters santykius. Tai subtili, intymi šeimos istorija, parodanti kitą paryžietiško gyvenimo pusę.
Ava DuVernay – „Selma“ (2014)
Ko gero, nemaloniausia praėjusių metų „Oskarų“ nominacijų staigmena buvo tai, jog A.DuVernay nebuvo tarp penkių geriausių režisierių. Tačiau vis vien ji tapo pirmąja juodąja moterimi, kurios režisuotas filmas nominuotas geriausio filmo kategorijoje.
Žurnaliste anksčiau dirbusi režisierė savo juostoje užfiksavo Martino Lutherio Kingo eitynes iš Selmos į Montgomerį. A.DuVernay renkasi perklausti, ar tai, ką skaitėme istorijos knygose, yra tiesa, ir pasakoja pagrindinio veikėjo istoriją su nepaprasta drąsa. Ji neabejotinai bus be galo svarbi figūra tiek moterų, tiek juodaodžių kinui.
Jennifer Kent – „Babadukas“ / The Babadook (2014)
„Babadukas“ buvo vienas geriausiai kritikų įvertintų 2014-ųjų filmų ir žada puikią ateitį debiutantei režisierei. Australijos kinas ir siaubo filmai dažniausiai nepatenka į metų filmų sąrašus, tačiau J.Kent juosta tik įrodo, kaip keičiasi kino rinka – „Babadukas“ neabejotinai įeis į siaubo kino klasiką.
Carol Morley – „Gyvenimo vizijos“ / Dreams or a Life (2011)
C.Morley, kurianti ir dokumentiką, ir fikciją, yra viena įdomiausių Jungtinės Karalystės kūrėjų. Ji savo darbuose dažniausiai renkasi rizikingas prieigas prie savo idėjų bei nebijo duoti žiūrovui daugiau laiko, kartais sulėtindama filmus iki meditatyvaus tempo.
„Gyvenimo vizijose“ C.Morley aiškinasi apie paskutinius Joyce Vincent, moters, rastos savo bute praėjus trims metams po savo mirties, metus. Jungdama interviu, suvaidintus epizodus ir žurnalistinį tyrimą, režisierė užduoda provokuojančius egzistencinius klausimus.
Jehane Noujaim – „Aikštė“ / The Square (2013)
Egipto kinas Vakarų rinkoje nėra labai paklausus. Tačiau su kiekvienu savo filmu J.Noujaim tai po truputį keičia. „Aikštė“ yra garsiausias jos darbas, atsukęs į menininkę viso pasaulio dėmesį.
Jame vaizduojama grupė revoliucionierių, kovojančių 2011-ųjų perversme. J.Noujaim pateikia faktus, anksčiau matytus tik Vakarų žiniasklaidos akimis, priversdama permąstyti ne vien Egipto padėtį, bet ir dokumentinio kino svarbą.
Sarah Polley – „Mūsų istorijos“ / Stories We Tell (2012)
Dar viena režisierė (kartu su J.Noujaim), kuriai išgarsėti padėjo „Netflix“. Visa aktorės S.Polley šeima dirbo kine, tad ten pat pasuko ir ji. 1999-ais ji nusprendė išbandyti save kaip režisierę ir netrukus jos karjera už kameros tapo svarbesnė, nei darbas priešais ją.
„Mūsų istorijos“ yra pirmasis S.Polley dokumentinis, tačiau galbūt pats stipriausias darbas jos ligšiolinėje karjeroje. Tai juosta, kurioje autorė pasakoja savo pačios šeimos istoriją ir įrodo, jog tiesa kartais būna keistesnė už bet kokią fikciją.
Lynne Ramsay – „Mums reikia pasikalbėti apie Keviną“ / We Need to Talk About Kevin (2011)
Tai režisierė, kuri nei kiek nebijo pasukti ne itin patogiu keliu. Jos kuriamos kompozicijos bei naudojamos audiovizualinės technikos sukuria tokią unikalią patirtį, jog nėra su kuo ją palyginti. L.Ramsay filmai panašūs tik į kitus L.Ramsay filmus.
Loneol Shriver romanu paremtas filmas „Mums reikia pasikalbėti apie Keviną“ pasakoja apie motinos ir jos sūnaus santykius. Sunkios knygos temos, sujungtos su drąsiu L.Ramsay stiliumi, sukuria filmą, prie kurio mintimis sugrįšite dar ilgai ir po pabaigos titrų.