10. Harlots
1763 m. Londonas. Viena iš penkių moterų pragyvena pardavinėdama savo kūną. Tokia šokiruojančia statistika prasideda serialas „Harlots“, iš moterų perspektyvos pasakojantis apie prostitučių gyvenimą XVIII a. Londone.
„Harlots“ (rež. Alison Newman ir Moira Buffini) naratyvą pina apie du skirtingus viešnamius – Margaret Wells vadovaujamą skurdesnį „Convent Garden“ ir prabangų Lydios Quigley „Golden Square“, kur dirbančios merginos be savo kūno gali pasiūlyti pokalbį prancūzų kalba ar pasirodymą grojant klavesinu. Kovos be taisyklių čia tikrai netrūks, tačiau kur kas svarbiau tai, kad „Harlots“ leidžia žiūrovams pažvelgti į nematomą istorijos pusę, kurioje vadovėlinius Apšvietos idealus keičia kūniškų malonumų kultas ir apšnerkštos Londono gatvės.
9. Dark
Nereiktų stebėtis, jog „Dark“ (rež. Baran bo Odar, Jantje Friese) yra vadinamas vokiškuoju „Stranger Things“. Panašumų daug: pradedant siužetu – pradingus vaikui miestelyje ima dėtis keisti dalykai – baigiant grįžtelėjimais į sci-fi žanrą ir praėjusį laiką.
Ir vis dėlto, dėti abiejų serialų į vieną lentyną nereiktų, mat „Dark“, kaip ir būtų galima spėti iš pavadinimo, yra gerokai tamsesnis ir tirštesnis, stokojantis tos spalvingos 9-ojo dešimtmečio nostalgijos, kuria alsavo kartais stilių per dažnai į pirmą vietą statęs „Stranger Things“. Ir nuo to – tik geriau. Nes kinematografiškas „Dark“ pasiūlo ne tik meistriškai susuktą istoriją, bet ir ne vieną prasmių „dugną“, nepaskęstantį užsaldintoje formoje.
8. The Keepers
„The Keepers“ (rež. Ryan White) siūlo viską, ko galėtum tikėtis iš dokumentinio kriminalinio serialo – pasakoja neįtikėtiną istoriją, atskleidžia ilgai slėptą paslaptį ir priverčia sėdėti kaip ant adatų, mėginant perprasti melo, galios ir išnaudojimo kamuolį, kuris sulig kiekviena serija atrodo tik dar tvirčiau supainiotas.
Istorijos centre – 1969 m. įvykęs mokytoja dirbusios vienuolės Catherine'os Cesnik nužudymas, kurio kaltininkas niekada nebuvo išaiškintas. Dvi buvusios jos mokinės įsitikinusios, jog C.Cesnik buvo nužudyta dėl to, kad mėgino kovoti prieš mokyklos auklėtines seksualiai išnaudojusį kunigą. Juodvi pradeda tyrimą, tačiau tai – tik pati pradžia...
7. Feud
Holivudo istorijoje būta įvairių konfliktų, tačiau kova, užvirusi tarp Bettes Davis ir Joanos Crawford, filmuojant juostą „What Ever Happened to Baby Jane?“ (1962), pelnytai gali būti laikoma vienu ryškiausių kino istorijos vaidų. Būtent apie ją ir yra Ryano Murphy serialas, kuriame garsiąsias kino ekrano žvaigždes meistriškai įkūnijo Jessica Lange ir Susan Sarandon.
„Feud“ ne tik fiksuoja vis radikalesnes nesantaikos formas, bet ir atjaučia savo herojes ir kviečia žiūrovą pažvelgti plačiau – pristato Holivudo manipuliacinius įrankius, šlykščias paskalas ir intrigas, į kurių sūkurį įmestos karjeros saulėlydį pasiekusios aktorės yra priverstos kovoti viena prieš kitą. Dėl dar vieno vaidmens, režisieriaus dėmesio ir taip desperatiškai trokštamų žiūrovų bei kritikų liaupsių.
6. I Love Dick
Kino režisierė Chris lydi savo vyrą į menininkų rezidenciją, kur šis planuoja rašyti knygą apie Holokaustą. Čia ji sutinka kitą menininką, rezidencijos vadovą Dicką, kuriam pajaučia begalinę aistrą, tačiau jis, deja, mūsų protagonistės atžvilgiu nesijaučia taip pat. Vedama netikėtai užgimusių jausmų, Chris keliauja į naują save – kaip moterį ir kaip menininkę.
„I Love Dick“ (rež. Sarah Gubbins, Jill Soloway) apie aistrą, meilę, apsėdimą, kūrybą ir lyčių dinamiką kalba taip nekonvencionaliai, taip drąsiai ir aštriai, jog šį serialą arba įsimyli, arba jo nekenti. Tačiau sužinoti, kurioje pusėje stovite jūs, tikrai verta – blogiausiu atveju bent jau susipažinsite su tikrai nebloga femistinių videomeno darbų kolekcija.
5. Big Little Lies
Jeano-Marco Vallée serialas „Big Little Lies“, pasakojantis apie mažas ir, rodos, vien iš nuobodulio pinamas turtingų ponių intrigėles, iš pirmo žvilgsnio gali atbaidyti, tačiau telenoveliška išorė iš tiesų slepia gudriai užmaskuotas problemas. Šis pasaulis tik atrodo kaip saldus atvirukas, tačiau kad ir kurių prabangių namų duris bepraversi, išvysti tikras ašaras, tikrą skausmą ir dar tikresnį smurtą.
Apie tai žiūrovai sužino jau pirmojoje serijoje – girdint užkadrinį šnopavimą, žvelgiant į virpančios kameros fiksuojamą vaizdą, sužinome, kad įvyko žmogžudystė. Tiesa, tai, kas ir ką nužudė, lieka paslaptyje, tačiau per septynias sezono serijas tampa akivaizdu – priežasčių tam turėjo kiekvienas. O nuo to žiūrovui juk tik smagiau.
4. Big Mouth
Kai išgirstate apie animacinį serialą, kurio personažai – seksualinio brendimo kamuojami didžiagalviai vaikai ir, visiškai tiesiogine šių žodžių prasme, hormonų monstras, pirmoji reakcija turėtų būti akių pavartymas, gilus atsidūsėjimas ir pažadas sau „niekada gyvenime nežiūrėti šitos nesąmonės“.
Tačiau „Big Mouth“ netrunka išsklaidyti skepsį – apie seksualinę brandą serialo autoriai pasakoja su tokiu vykusiu humoru, tokiu sveiku požiūriu į kūną ir visus jo pokyčius, jog 10 pirmojo sezono serijų „susivalgo“ net nepastebint. Lieka tik iki ašarų kvatotis privertę juokeliai, aktualūs net ir tada (ar kaip tik tada?), kai paauglystės kančios jau praeity.
3. American Vandal
„American Vandal“ (rež. Tony Yacenda, Daniel Perrault) yra dokumentinių kriminalinių serialų satyra, kurios veiksmas nukelia į vieną JAV mokyklą, sukrėstą skandalo – ant mokytojų ir administracijos darbuotojų automobilių aerozoliniais dažais buvo nupiešti 27 peniai. Žala skaičiuojama tūkstančiais, tačiau visi, išskyrus kelis dokumentinį filmą nusprendusius kurti vaikinus, net neabejoja, jog šio įvykio kaltininkas – Dylanas Maxwellas, mokykloje jau seniai pagarsėjęs mažvaikiškais pokštais. Tačiau ar jie neklysta?..
Mockumentary žanrą pasirinkę serialo kūrėjai sugeba vykusiai pasijuokti iš žanro klišių ir drauge sukurti tokią intrigą, jog žiūrovas nejučiomis ir vėl užkimba už jau šimtus kartų regėtų režisūrinių metodų – taip, net ir žinodamas, jog visa ši istorija yra laužta iš piršto.
2. The Handmaid’s Tale
Pagal Margaret Atwood romaną sukurtas, dramaturgiškai ir vizualiai pritrenkiantis serialas „Tarnaitės pasakojimas“ (The Handmaid’s Tale) nukelia į distopinį pasaulį – čia, sumažėjus gimstamumui, nuverčiama JAV valdžia ir įkuriama Gileado valstybė, įvedama griežta religinė doktrina, o vaisingos moterys, tapusios tarnaitėmis, yra priverstos prieš savo valią gimdyti vaikus bevaikėms elito poroms.
Viena jų – Ofreda – tampa mūsų serialo heroje. Izoliuota asketiškame kambaryje, iš kurio pašalinti bet kokie įrankiai, padėsiantys nusižudyti, ji mintimis grįžta į savo ankstesnį gyvenimą, prisimena, kaip pamažėl įprasta rutina tapo vergove, ir bando perprasti naujojo pasaulio taisykles. Užkadrinis jos balsas ir taupi M.Atwood romano kalba veda žiūrovą gilyn į šiurpią Gileado realybę, kartkartėmis ypač aštriai įduriančią nūdienos kontekste.
1. Tvin Pyksas: sugrįžimas
Sakysite, kokia čia naujiena, jei pristatomas trečias sezonas? Tačiau kas gi tikėjosi sugrįžimo po 25-erių metų? Sakysite, ne serialas? Tačiau net jei Davidas Lynchas tikina, jog tai – filmas, 18 serijų suponuoja kitaip. Galiausiai, „Tvin Pyksas: sugrįžimas“ yra toks pribloškiantis, toks svarbus 2017 m. kultūros reiškinys, jog yra vertas patekti į visus įmanomus sąrašus ir juose, be jokios abejonės, skinti prizines vietas.
Naujasis „Tvin Pyksas“ gąsdina, juokina, glumina ir kartkartėmis – neįtikėtina – net pralenkia savo pirmtaką. Kalbėti, apie ką jis, veikiausiai beprasmiška. Dešimtys siužetinių linijų taip niekur ir nenuveda, nuotaika keičiasi greičiau nei spėji susivokti, o daugybėje scenų belieka tik savęs klausti, kas, po velnių, čia vyksta. Interpretacijų gali būti daugybė ir jų knibždėte knibžda visas internetas, tačiau D.Lynchas šįsyk sugebėjo žengti dar vieną žingsnį į priekį: žiūrovą į mistišką savo pasaulį panardino taip giliai, jog atsakymų ar paaiškinimų net nebereikia. Norisi tik tarti ačiū.
