„O.J.: pagaminta Amerikoje“ / O.J.: Made in America
Erza Edelmano dokumentinis filmas laimėjo, ko gero, visus praėjusių metų dokumentinių filmų topus. Kai kuriuos su išlyga, kad tai apskritai ne filmas, o serialas. Beveik aštuonias valandas trunkantis darbas iki smulkiausių detalių išnagrinėja kiekvieną O.J.Simpsono istorijos pusę. Jis buvo didžiausia amerikietiško futbolo žvaigždė pasaulyje, vilties simbolis visiems nuo rasizmo pabėgti bandantiems juodaodžiams ir tuo pačiu – kraupios dvigubos žmogžudystės įtariamasis.
Nors abejojančių, ar O.J. kaltas, tikriausiai beveik nėra, aštuonios valandos sekant jo gyvenimo istoriją yra reikalingos. Per jas režisierius nesistengia neginčijamai įrodyti to, kas daugeliui ir taip aišku. Paaiškinti, kodėl jokia kita žmogžudystė ilgus metus nebuvo sukėlusi tokio atgarsio, kodėl nepaisant DNR įrodymų visuomenė vis tiek palaikė O.J. ir kodėl jis galiausiai buvo išteisintas, atrodo žymiai prasmingiau. O atsakymai į šiuos klausimus yra reikšmingi net šiandienos kontekste.
„Weineris“ / Weiner
Anthony Weineris yra keistas politikas. Toks keistas, kad turbūt nėra jokios prasmės kalbėti apie sudėtingą jo santykį su pasauliu, įkvėpusį Joshą Kriegmaną ir Elyse Steinberg apie politiką sukurti filmą, po kurio A.Weinerio pavardė atsidūrė dar ne vienoje sensacingoje antraštėje.
Net praėjus 90 minučių žiūrovas turi savęs klausti – ar labiau gaila A.Weinerio, ar visų, su kuriais jam tenka susidurti. Sunkiai emocijas tvardantis politikas tarsi įkūnija visą šiandienos politikos absurdą: kiekvienas jo žodis virsta skandalu, o naujienų portalams svarbu viskas, tik ne politika. Kita vertus, kaip galima rimtu politiku laikyti žmogų, kuris pusę savo laiko gaišta teisindamasis už išsišokimus?
„Tai nėra filmas“ / This is not a Film
Iraniečiui Jafarui Panahi uždrausta kurti kiną. Jis sėdi namuose ir nieko neveikia. Tiksliau, mąsto apie kiną – tokį, kurį dabar gali filmuoti tik savo namuose sukiodamas telefono kamerą. Kai valdžia uždraudžia kurti apie viską, belieka kurti apie nieką.
Kaip sufleruoja pavadinimas – nežinia, ar J.Panahi ir Mojtaba Mirtahmasb projektas tikrai yra filmas. Tiksliau, kad tai filmas – akivaizdu, tačiau toks žaidimas skirtingomis plotmėmis ir meta momentais patiems kūrėjams leidžia klausti, ko išvis reikia, kad kadras virstų kūriniu, o menas – valdžiai pavojingu nuodu.
„Dar kartą, su jausmu“ / One More Time With Feeling
Nickas Cave‘as yra daug skirtingų personažų viename. Jau daugiau kaip tris dešimtmečius jis yra įtakingas muzikantas, scenaristas, rašytojas ir visų galų menininkas. Visą jį „pagauti“ viename filme – be galo sunku, o 2014-aisiais tai padaryti bandęs dokumentinis „20 tūkstančių dienų Žemėje“ (20,000 Days on Earth) iš didelio noro užfiksuoti menininko mąstymo peripetijas N.Cave‘ą parodė kaip tuščiai postringaujantį pseudofilosofą.
Andrew Dominiko juodai baltas 3D dokumentinis visai kitoks. Pokalbiams čia lieka tik trumpos minutės, nors kalbėti yra apie ką – naujausias muzikanto albumas parašytas po sūnaus mirties. Vis tik filmo centre atsiduria pati muzika. Šįsyk N.Cave‘as atrodo kaip tikras poetas – toks, kuris ne visuomet rimuoja ir ne visuomet išbaigia savo idėjas, bet visad sukuria kažką originalaus. Pagirti būtina ir patį A.Dominiką, mat šis sugebėjo ne tik „pagauti“ N.Cave‘ą, bet ir padaryti turbūt gražiausią 3D filmą iki šiol.
„Žudymo aktas“ ir „Tylos žvilgsnis“ / The Act of Killing, The Look of Silence
Kalbėti apie Joshua Oppenheimerio ir Christine Cynn filmus Indonezijos politinių žudymų tema sunku. Daugeliui festivalinio kino lankytojų tai ne tik dešimtuko verti filmai, bet ir vieni svarbiausių šio dešimtmečio kino darbų. Kita vertus, nors tarp vienų žiūrovų J.Oppenehimeris - žvaigždė, plačioji auditorija apie jo darbus greičiausiai net nėra girdėjusi.
„Žudymo akto“ kūrėjai kalbasi su Indonezijoje vykusių žudynių vykdytojais, savo rankomis atėmusiais gyvybes milijonams žmonių. Režisieriai jų prašo suvaidinti smurto scenas – jei nori, natūraliai, jei ne, galima rinktis ir Holivudo šaudynes ar miuziklų numerius. „Tylos žvilgsnio“ istorija paprastesnė – joje genocidą išgyvenusi šeima susitinka su vieno savo brolių žudiku.
Tai du vienas kitą papildantys filmai, kurie pakeitė visą dokumentikos žanrą ir sugebėjo tai padaryti ne formaliais išvedžiojimais, bet žmogiška, skaudžia ir tikra istorija.
„Mūsų istorijos“ / Stories We Tell
Sarah‘os Polley dokumentinis filmas prasideda kaip istorija apie savo šeimą. Viskas joje atrodo paprasta. Tuomet pradeda aiškėti, jog ne visi artimiausi giminaičiai apie režisierės atsiradimą pasaulyje sakė tiesą, ir istorija pasidaro painesnė. Galiausiai, filmas taip supina skirtingus praeities aiškinimus ir argumentacijas, jog aišku tampa tik viena – tai filmas ne apie tiesą, bet apie istorijas, kuriomis kiekvienas ją aiškina.
Režisiere tapusios aktorės filmografijoje „Mūsų istorijos“ yra painiausias ir labiausiai savo istorija įtraukiantis filmas. Autorei, rodos, patinka ši sumaištis – jos šeimoje vieno aiškaus atsakymo ne tik nėra. Jo tiesiog niekam nereikia.
„Išėjimas per suvenyrų krautuvę“ / Exit Through the Gift Shop
Garsiausias grafiti menininkas pasaulyje Banksy sukūrė filmą pats to neplanuodamas. Tiek „Išėjimas per suvenyrų krautuvę“, tiek visa ši istorija prasideda nuo Thierry Guetta, dėl kameros pamišusio prancūzo, užsinorėjusio įamžinti gatvės meno kultūrą. O fiksuojant ją visų pirma reikia užfiksuoti Banksy. Tačiau tai padaręs T.Guetta supranta, kad menininko darbas ne toks ir sunkus, bei nusprendžia ir pats pabandyti kurti. Taip veikėjai apsikeičia vaidmenimis – dabar ne fanas filmuoja menininką, o menininkas faną.
Dokumentinis filmas apie garsiausius gatvės menininkus yra būtent toks, koks ir turėtų būti – gyvas, juokingas ir originalus. Kartu jo autorius (autoriai?) užduoda svarbius klausimus apie tai, kur yra meno ribos.
„Penkios sudužusios kameros“ / Five Broken Cameras
Sukurti filmą apie Izraelio ir Palestinos konfliktą ir nesukelti ažiotažo vien dėl pačios temos yra neįmanoma. Todėl ir Emado Burnato bei Guy Davidi filmas dažniau aptariamas ne dėl savo meninės formos, bet dėl to, kas juo pasakoma apie dviejų šalių konfliktą.
Penkių sudužusių ir sudaužytų kamerų objektyvai fiksuoja palestiniečių ūkininko priešinimąsi Izraelio armijai. Jo protestas, jei tik tai galima laikyti protestu, visiškai taikus, bet armijai taip, žinoma, neatrodo. Bandymas jį užtildyti nesibaigia vien filme – „Oskarui“ nominuotas dokumentinis filmas ne kartą buvo išvadintas teroristine propaganda, o jo turinys vertintas tik pagal tai, kam jis naudingas ir kam ne.
„Senna“
Užpernai su „Amy“ „Oskarą“ atsiėmęs Asifas Kapadia publikos numylėtą asmenybę filmu jau yra pristatęs. Ir tai padaręs dar kokybiškiau: jei Amy Winehouse istorija kartais atrodo beprasmiškai ištęsta ir kiekviena įmanoma proga prisodrinta kuo daugiau dramos, tai „Senna“, trumpesnis, paprastesnis bei labiau koncentruotas darbas, sugeba smogti į paširdžius kur kas stipriau.
Tris kartus F-1 laimėjęs brazilas Ayrton Senna vadinamas geriausiu visų laikų vairuotoju. Jo mirtis trasoje fanams buvo netikėta, nors, kaip įrodo A.Kapadia juosta, ginčai, kaip apsaugoti gyvybei pavojingais greičiais lekiančius lenkynininkus, truko ilgus metus. Pati brazilo istorija – tokia graudi, tokia, paprasčiausiais žodžiais tariant, nesąžininga, kad mėgti ar net suprasti pačių lenktynių visai nebūtina – A.Kapadia žiūrovams leidžia pajausti žmones, esančius už jų.
„Iškrypėlių parkas“ / Pervert Park
Kai kurios iš šio sąrašo istorijų yra sunkiai papasakojamos nieko nenuteisiant ar neteisinant. Bet seksualiniai nusikaltėliai, prievartavę, kai kuriais atvejais, net savo pačių vaikus, yra tema, kurią išgirdus užverda kraujas, ir turbūt nėra kitos grupės žmonių, su kuria priversti žiūrovą susitapatinti būtų sunkiau.
Frida ir Lasse Barkforsai filmuoja tokius žmones. Visi atskirame rajone gyvenantieji supranta turintys problemų ir nuoširdžiai su jomis kovoja. Nesvarbu, kokį pasidygėjimą klausydamas jų istorijų jaučia žiūrovas, tai nublanksta prieš tikrą skausmą tų, kurie jas pasakoja. Tai žmonės, kurių suprasti tiesiog negali, bet kuriems išgyjant būtent to ir reikia – supratimo. Ir režisieriai priveda žiūrovą taip arti šio supratimo kaip tik įmanoma.
