Jūsų dėmesiui – geriausių šio dešimtmečio siaubo filmų sąrašas, kuriame pateikti filmai nesinaudoja įprastomis gąsdinimo technikomis, o klišes naudoja nebent tam, kad jas pašieptų.
Būtent todėl šis dešimtukas, kuriame ne visi filmai patys garsiausi ar lengviausiai perprantami, turi vieną esminį pranašumą – jame pristatomi filmai yra iš tiesų baisūs. Tik pati baisumo sąvoka kiekviename jų yra vis kitokia.
„Pradink“ / Get Out
Šį pavasarį „Pradink“ nuskambėjo ne tik kaip dešimtis kartų už savo biudžetą daugiau uždirbęs siaubo filmas, bet ir kaip viena geriausiai kritikų įvertintų XXI a. juostų. Svetainėje „Rotten Tomatoes“ jo balas ilgai buvo 100 proc., o ir dabar teigiamai apie jį atsiliepia net 99 proc. visų jį mačiusių garsiųjų kritikų.
Kodėl visi jį taip pamilo, suprasti nesunku: nagrinėjama aktuali socialinė tema, o tai daroma su tokiu humoru ir energija, kurie retai kada kine lydi panašias temas. Kad juodaodžiui Chrisui (akt. Daniel Kaluuya) kelionė pas baltaodės merginos tėvus nebus itin maloni akivaizdu nuo pat pradžių. Tik su kiekvienu pokalbiu ji darosi ne tik nemalonesnė, bet ir baisesnė. Režisierius Jordanas Peele’as visas šeimos paslaptis atskleidžia taip, jog didžiąją filmo dalį esi priverstas lyg detektyve spėlioti, ką reiškia iš pirmo žvilgsnio nepaaiškinamos detalės.
Geriausias pagyrimas bet kokiam filmui yra prie kėdės priklijuotas žiūrovas. O būtent tai savo publiką daryti priverčia „Pradink“ – nuoširdžiai neprisimenu, kada paskutinįkart mačiau tokį visomis prasmėmis įtraukiantį filmą.
„Šviežiena“ / Raw
Justine (akt. Garance Marillier) atvyksta į veterinarijos mokyklą, kur jau mokosi jos sesuo Alexia (akt. Ella Rumpf). Pirmoji užduotis – praeiti įšventinimo ritualus. Justine – vegetarė, niekada gyvenime neragavusi mėsos, turi suvalgyti triušio inkstą. Paragavusi gyvūno Justine ima geisti mėsos vis labiau. Tik ne triušienos, o žmogienos.
Julia Docournau pasakojo sukūrusi „Šviežieną“, nes apie jaunų moterų patirtis kinas kalba pasenusiais terminais. Nors centre atsiduria seserys žmogėdros, „Šviežiena“ yra galbūt net labiau apie seksualines, o ne kanibališkas patirtis. Kitaip nei būtų galima spręsti iš pavadinimo, šis apie pamatinius geidulius pasakojantis filmas neprivers iš šlykštumo užsidengti akių, o priešingai – tik dar atidžiau sekti J.Docournau stilių.
„Jis tave seka“ / It Follows
Jay (akt. Maika Monroe) yra devyniolikmetė mergina, besirūpinanti devyniolikmečiams svarbiais dalykais. Su vaikinu Hugh (akt. Jake Weary) jiedu eina į kiną ir žaidžia kvailus žaidimus. Tada pirmąkart su juo permiega. Ir sužino, kad nuo tos akimirkos kažkas, žmogus ar dvasia, ją seks.
Davido Roberto Mitchello filmas prasideda nuo nepaprastai originalaus blogio elemento. Šis greitai pabostų, jei ne tai, kuo šią pamatinę idėją apstato režisierius. „Jis tave seka“ kamera sukasi ratu ir ieško, nuolat supažindindama žiūrovą su veikėjų aplinka. Jay kilusi grėsmė baisiausia todėl, jog mirtį ji gali atnešti bet kurią akimirką, nepriklausomai nuo vietos ar paros meto. Ją reikia pastebėti detalėse. O D.R.Mitchellas žaidžia filmo stiliumi taip, jog paranoja persiduoda žiūrinčiajam, bandančiam aplinkoje įžiūrėti pavojų.
Šis pavadinimo „jis“ (nors žymiai geriau tinka angliškas it) lieka iki galo neapibrėžtas, ir tai šioje istorijoje baisiausia. Mes matome iki detalių smulkiai užfiksuotą merginos gyvenimą, kuriame vienintelis pavojaus elementas lieka kažkur fone, per toli, kad jį suprastume, per arti, kad atsikvėptume. Ne be reikalo viena Jay draugių nuolat cituoja skaitomą „Idiotą“ – nepaisant paaugliškų temų, tai filmas apie dostojevskišką mirties patirtį.
„Žudynių sąrašas“ / Kill List
Šiame dešimtuke yra baisių filmų. Bet nei vienas jų neprilygsta Beno Wheatley „Žudynių sąrašui“. Sakau visiškai rimtai: nerekomenduoju šio pusiau trilerio niekam, kas nėra pratęs prie siaubo kino, nes tai bus per sunkus, visomis prasmėmis pernelyg sukrečiantis darbas.
Kaip ir visi nuolat eksperimentuojančio B.Wheatley filmai, šis iš tiesų yra trys darbai viename. Viskas prasideda nuo dramos apie samdomą žudiką Jay (akt. Neilas Maskellas), kuris prieš pasitraukdamas gauna užduotį nužudyti paskutinius tris žmones. Bet viskas ne taip paprasta, kaip ankstesniuose darbuose, ir greitai istorija perauga į juodą, labai kruviną trilerį, galiausiai virstantį į vieną baisiausių pusvalandžių kino istorijoje.
Nesvarbu, ar B.Wheatley daro komediją, kaip buvo su „Turistais“ (Sightseers), satyrą, kaip „Aukštoje klasėje“ (High-Rise), ar siaubo filmą, jis niekuomet nebijo sukti netikėta linkme ir apmauti savo žiūrovą. Skirtumas kalbant apie „Žudynių sąrašą“ tik tas, kad šįsyk toks apgaudinėjimas publikai gali baigtis širdies smūgiais.
„Namas girios glūdumoj“ / The Cabin in the Woods
„Namas girios glūdumoj“ yra juokingiausias šio sąrašo filmas – tai faktas. Ar filmas gali būti juokingas ir baisus vienu metu – skonio reikalas, bet Drew Goddardo juosta šiaip ar taip yra vienas įdomiausių žanro apvertimų aukštyn galva.
Kaip ir kas antras siaubo filmas, šis prasideda nuo draugų kompanijos, išvažiuojančios praleisti savaitgalio gamtoje. Ir, be jokios abejonės, šioje iškyloje netikėtai tik patiems veikėjams ima lietis kraujas. Skamba girdėtai? Žinoma. Bet tai dar toli gražu ne pabaiga.
D.Goddardas su Jossu Whedonu filmą parašė per tris dienas. Akivaizdu, jog vienas pagrindinių jų tikslų buvo sukišti kaip įmanoma daugiau klišių ir nuorodų į kitus siaubo filmus. Galutinis produktas gavosi visiškai unikalus ir turėtų būti sąraše visų tų, kuriems nepatinka siaubo kinas.
„Po tavo oda“ / Under the Skin
Trečiasis Jonathano Glazerio filmas, kaip ir pirmieji du, neturi vieno aiškaus žanro. Galėtume jį vadinti moksline fantastika, bet jei neperskaičius filmo aprašymo dalis žiūrovų lieka to net nesupratę, galbūt išvada klaidinga. O siaubo čia – per akis, tik jis visiškai kitoks, nei tai, ką paprastai vadiname šiuo žodžiu.
Scarlett Johansson vaidinama ateivė keliauja po Škotiją ir vilioja vyrus. Tada šie pradingsta. O ji po truputį pradeda suvokti, ką reiškia būti žmogumi.
„Po tavo oda“ siaubas yra ne pabaisos ar smurtas. Tai atmosfera, kuri tarsi palenda po paties žiūrovo oda. Genialus Mica Levi garso takelis ir Danielio Landino kameros darbas idealiai dera prie tapatybės krizę atskleidžiančios istorijos, o šiuo bendru paveikslu J.Glazeris priveda žiūrovą prie beveik neįmanomo – susitapatinimo su nežmogišku, bejausmiu padaru.
Baisios šiame filme ne pavienės scenos, bet jo visuma. Galbūt todėl puslapis „The Playlist“ „Po tavo oda“ išrinko antru geriausiu XXI a. siaubo filmu. Filmo „Po tavo oda“ anonsas:
„Ragana“ / The Witch
1630-ieji, Naujoji Anglija. Sunkiai gyvenanti imigrantų šeima rūpinasi savo ūkiu ir stengiasi išlikti dievobaimingi. Bet aplink pradeda dėtis keisti dalykai, verčiantys juos galvoti, kad šeimos paauglė (akt. Anya Taylor-Joy) susidėjo su šėtonu. Greitai net jai pačiai ima atrodyti, jog šeimą puola antgamtinės galios.
Roberto Eggerso sprendimas siaubo pasaką filmuoti ne naujoviškame, bet septyniolikto amžiaus kontekste visiškai pasiteisina. Šalia miško gyvenanti šeima tiesiog neturi kur pabėgti, net jei suprastų, nuo ko bėga. Šiame kontekste ne laiku sušvilpęs vėjas ar praeinanti ožka ima atrodyti kaip pavojaus ženklas, o R.Eggersas daro viską, kad išsunktų ir paties žiūrovo – ne tik savo veikėjų – jėgas.
„Ragana“ yra filmas akims ir kitiems pojūčiams. Priešingai nei „Pradink“ ar „Namas girios glūdumoj“, jis nėra pilnas nuorodų į kitas juostas ar humoro inkliuzų. Tad jam reikia kaip įmanoma didesnio ekrano, tylos ir susikaupimo.
Berberian Sound Studio
Garso inžinierius Gilderoy’us (akt. Toby Jones) atvyksta į Italiją dirbti siaubo filmų studijoje. Kasdien jam tenka klausytis klykiančių aukų, dūžtančių indų ir mėsą pjaunančių peilių garsų bei rūpintis, kad jie skambėtų kaip tikri. Bėda ta, jog netrukus riba tarp tikra ir netikra ima susilieti.
Kaip ir keli kiti šio sąrašo režisieriai, Peteris Stricklandas sukūrė tik vieną siaubo filmą, bet būtent darbas su kitais žanrais leido jam į siaubo kiną pasižiūrėti kaip niekad originaliai. „Berberian Sound Studio“ baimė kyla ne dėl dažniausiai naudojamos matoma-nematoma skirties, bet dėl garso ir tylos pasikeitimų. Žiūrovas nemato to kažko, kas kelia siaubą, lygiai taip, kaip nė sekundei nepamatome Gilderoy’aus įgarsinamų filmų kadrų. Bet matyti ir nereikia, nes vaizduotei nudirbant visą darbą pakanka jai duoti kelis girgždesius ir vieną klyksmą.
„Žaliasis kambarys“ / Green Room
Kiek kartų jums yra nutikę taip, jog žiūrite susišaudymo filmą ir galiausiai suprantate, kad galite eilės tvarka išvardinti, kas toliau mirs ir kas pabaigoje liks nugalėtoju? „Žaliasis kambarys“ atrodo kaip filmas, gimęs iš frustracijos, jog šiuolaikiniai kino pavojai yra nuspėjami ir pasikartojantys.
Antrojoje Jeremy Saulnierio juostoje (po „Praeities griuvėsių“ (Blue Ruin) – kito kokybiško siaubo trilerio) pankroko grupė atvyksta koncertuoti į neaiškų renginį viduryje miškų. Paaiškėja, kad publika – neonaciai. Muzikantai sudainavę nori kuo greičiau išsinešdinti, bet žengę kelis neteisingus žingsnius užkulisiuose pamato merginos lavoną. Nuo tos akimirkos akivaizdu: skustagalviai jų gyvų nepaleis, tad dabar viename kambaryje užsibarikadavusi grupė turi sugalvoti būdą, kaip ištrūkti iš žudikų apsupties.
J.Saulnierio istorija yra nepaprastai žiauri ir visiškai nenuspėjama. Kiekviena mirtis ateina netikėtai, o net tada, kai konflikto baigtis atrodo akivaizdi, abi pusės randa naujų ginklų. Nuostabiausia, jog šįsyk veikėjai daro klaidų: kai kurie jų sprendimai atsisuka prieš juos pačius, bet kai ekrane veikia tikras, kokybiškai parašytas ir klystantis veikėjas – jo neįmanoma išties perprasti, o neperpratus neįmanoma nuspėti.
„Verksmas“ / The Wailing
Turint omenyje, jog kas antras garsiausias JAV siaubo filmas tėra Azijos originalo perdirbinys, būtų keista, jei dešimtuke neatsidurtų nei vienas šio žemyno filmas. Titulas atitenka „Verksmui“, Lietuvoje ir visoje Europoje ne itin garsiai nuskambėjusiam praėjusių metų Pietų Korėjos filmui.
Mažame miestelyje prasideda paslaptinga liga. Niekas tiksliai nesupranta, kas tai, ar kodėl tai atsirado būtent čia. Galiausiai priežastis kartu su šamano pagalba ištirti turi detektyvas Jong-goo (akt. Do-won Kwak), kurio paties dukra suserga.
„Verksmą“ išnarplioti nėra lengva, mat režisierius Hong-jin Na nenori tiesiog paaiškinti, kas ir kodėl tiksliai nutiko. Tačiau kelią parodo pasikartojantys religiniai motyvai, ir galiausiai tikrojo siaubo priežastis, tikslus ir dydį suvokti privalo pats įdėmiai stebintis žiūrovas.
