Tačiau, nepaisant sisteminių kino industrijos problemų ir stereotipų, su kuriais susiduria režisierės moterys, jų kuriami filmai pelno prestižinius apdovanojimus, kritikų ir žiūrovų liaupses. Šiame dešimtuke kviečiame susipažinti su įdomiausiais šio dešimtmečio darbais, kuriuos režisavo moterys.
Tonis Erdmanas / Toni Erdmann
Europos kino akademijos apdovanojimus susišlavusio ir „Oskarui“ nominuoto filmo „Tonis Erdmanas“ režisierė Maren Ade žiūrovams siūlo kine retai nagrinėjamą temą – tėvo ir suaugusios dukters santykius. Jis – į pensiją išėjęs, išsiskyręs, tačiau iš paaugliškų juokelių taip ir neišaugęs Vinfrydas. Ji – ambicinga verslo konsultantė Inesa, kažkada mėgusi juoktis iš tėvo pokštų, kurie šiandien tik erzina. Tam, kad bent per sprindį priartėtų prie dukters, tėtis sukuria personažą – Tonį Erdmaną, prisistatantį Vokietijos ambasadoriumi ir „koučeriu“.
Neskubraus tempo, beveik tris valandas trunkantis „Tonis Erdmanas“ meistriškai keičia toną, tad ilgainiui pripranti, jog po iki ašarų juokingos scenos apima kone egzistencinis liūdesys. Galiausiai, žiūrovui į paširdžius čia „kala“ kasdienybė ir visa apimantis absurdas.
Pasikalbėkime apie Keviną / We Need to Talk About Kevin
Jei vaikas tampa nekontroliuojamas, ar dėl to kalta jo motina? Šis klausimas kamuoja Evą, moterį, kuri niekada nenorėjo susilaukti vaikų, o pagimdžiusi Keviną jam taip ir nepajuto besąlygiškos meilės. Kai jos sūnus imasi protu nesuvokiamo smurto, Eva pradeda graužti, smerkti ir keikti save.
Lynne Ramsay filmas „Pasikalbėkime apie Keviną“ trūkinėja ir aižėja: Evos drama kuriama iš pabirų epizodų, nuolatinių gręžiojimųsi į praeitį, pasikartojančių motyvų, o išgryninta kadrų estetika ir raudonos spalvos simbolizmas kuria košmariško sapno įspūdį. L.Ramsay meistriškai užaugina įtampą iki aukščiausio įmanomo taško. Kol pabėgti paprasčiausiai nebėra kur.
Mano karalius / Mon Roi
Charizmatiškas restorano savininkas Džordžas į Toni gyvenimą įsiveržė kaip gaivaus vėjo gūsis. Vietoje telefono numerio, Toni jis paliko savo telefoną ir kelio atgal nebebuvo. Apakę iš meilės ir aistros, jiedu ima rašyti savo meilės ir neapykantos istoriją, prasidedančią kaip kiekvienos šešiolikmetės svajonė, o pasibaigiančią taip, kaip šiuolaikinės pasakos baigiasi visada.
Režisierė Maïwenn kino aikštelėje aktoriams leidžia kvailioti ir improvizuoti, į šį žaidimą įtraukdama ir žiūrovą, kuris, nors į dviejų žmonių meilės istoriją ir žvelgia iš moters perspektyvos, nepuola teisti ar teisinti kurios nors iš pusių. Galbūt todėl, kad Maïween, vaizduodama audringų vaidų ir siužetinių posūkių kupiną dramą, randa vietos jaukiems kasdienybės epizodams – mažoms ir tuo metu, rodos, visai nereikšmingoms akimirkoms, kurias vėliau, kai santykiams ateina galas, saugome kaip gražiausius prisiminimus.
Tamsoje / In Darkness
Kalbėti apie Holokaustą, ypač kine, sunku. Dar sunkiau tai daryti neįsiveliant į politinio korektiškumo, sentimentalumo, moralų skaitymo pinkles. Tačiau „Oskarui“ nominuotas ir devynis Gdynės „Auksinius liūtus“ susišlavęs lenkų režisierės Agnieszkos Holland filmas „Tamsoje“ sėkmingai sugeba viso to išvengti.
Žydų gelbėtojai čia nėra altruistinių sumetimų vedami geradariai, o tarp engiamųjų tarpsta ne vien atjauta ir solidarumas, bet ir pavydas, klasta ir pyktis. Naciams okupavus Lvovą, grupelė žydų nutaria pabėgti kanalizacijos tuneliais ir sumoka nemenką sumą smulkiam vagišiui Leopoldui Sohai, kad šis juos paslėptų. Tamsoje, purve ir smarvėje veriasi tikrasis istorijos ir žmogaus likimo tragizmas.
Amžinas sugrįžimas / Eternal Homecoming
Moterį aplanko seniai pamirštas bendraklasis ir prašo patarimo: ką pasirinkti – žmoną ar meilužę? Garsi rusų režisierė Kira Muratova filme „Amžinas sugrįžimas“ kartoja vis tą pačią mizansceną – kaskart vis kitoje vietoje ir suvaidintą kitų aktorių.
„Amžinas sugrįžimas“ – tai žaidimas su žiūrovo lūkesčiais ir kino forma, kartu – smagus režisūrinis pratimas, leidžiantis pajusti Muratovos kino meistrystę, tą pačią temą kiekvienoje mizanscenoje sugebant varijuoti pakeičiant vos vieną kitą detalę. Nėra ką slėpti, „Amžinas sugrįžimas“ reikalauja žiūrovo kantrybės ir susikaupimo, tačiau tai bus apdovanota su kaupu.
Taikinys Nr. 1 / Zero Dark Thirty
„Oskaro“ laureatės Kathryn Bigelow filme „Taikinys Nr. 1“ į Osamos bin Ladeno medžioklę žvelgiama iš CŽV agentės Majos perspektyvos. Apie Mają, jos asmenybę ir gyvenimą sužinome nedaug, tačiau būtent ji, iki paskutiniųjų filmo akimirkų išliekanti šalta kaip ledas, yra filmo varomoji jėga.
„Taikinys Nr. 1“ suskaldė JAV visuomenę – atsirado tų, kurie piktinosi kontroversiškomis kankinimų scenomis ir sąmoningu režisierės siekiu į vieną svarbiausių šių laikų JAV karinių operacijų žvelgti be herojiškumo ir pasididžiavimo gaidelių. Net ir kurdama įtempto veiksmo trilerį K.Bigelow visų pirma klausia, kokia yra „įvykdyto teisingumo“ kaina, ir pateikia aštrų socialinį bei politinį komentarą.
Mūsų istorijos / Stories we Tell
Sarah Polley filmas „Mūsų istorijos“ prasideda taip, kaip ir kiekvienas dokumentinis šeimos portretas, kol visai netikėtai, istorija po istorijos, pradeda aiškėti ilgus metus slėptas melo voratinklis. Kas iš tiesų yra artimiausi, šitiek metų režisierę supę žmonės?
S.Polley neieško vienos tiesos – ją domina tos pačios istorijos versijos, individualios tiesos ir tai, kaip šios gali keisti mūsų santykį su atmintimi. Režisierė žiūrovus veda per keisčiausių posūkių, dramų ir skirtingų požiūrio taškų kupiną pasakojimą, kurio finaliniai akordai toli gražu neatskleis visų kortų.
Tikros moterys / Certain Women
Režisierė Kelly Reichardt pasakoja apie keturias Montanoje gyvenančias moteris – advokatę, susidūrusią su viltį rasti teisybę beprarandančiu klientu, moterį, besistengiančią dėl namo statybų, rančos prižiūrėtoją bei naują jos susižavėjimo objektą – mokytoją.
Šios istorijos velniškai paprastos ir režisierė nemėgina jų parodyti kitaip – garsiausiai čia skamba tyla ir tik per vos įžvelgiamą šypsnį, per žvilgsnį, per grįžtelėjimą atsisveikinus K.Richardson leidžia pažvelgti į savo personažių vidinius pasaulius. „Tikros moterys“ reikalauja susikaupimo, tačiau žiūrovą apdovanoja subtiliais, kaip reta „tikrais“ portretais (puikus aktorių Lauros Dern, Michelle Williams, Kristen Stewart ir Lily Gladstone ansamblis) ir nugramzdina auditoriją į skaidrų liūdesį.
Berniokė / Tomboy
Prancūzų režisierės Céline Sciamma „Berniokė“ pasakoja apie dešimtmetę Laurą, kiemo draugams pameluojančią, jog yra berniukas, ir netrukus užkariauja Lizos širdį. Viskas klojasi neblogai, kol Laura ir Liza žaidžia kieme per vasaros atostogas, tačiau artėjant mokslų metų pradžiai Laura vis labiau nerimauja – kaip išlaikyti paslaptį? Kaip pasirinkti vieną iš vaidmenų?
Nors filmas nagrinėja sudėtingus lytinės tapatybės klausimus, „Berniokė“ netampa socialine drama ar ašaromis sulaistyta istorija. Priešingai, tai – pašėlusio juoko, laimės ir energijos kupinas filmas, nepaverčiantis savo personažų idėjomis ar tipažais, bet leidžiantis išvysti be galo jautrų ir šviesų vaikystės peizažą.
Niekšai / Bastards
Sekso skandalo Prancūzijoje įkvėptuose Claire Denis „Niekšuose“ Markas sugrįžta namo pas savo dukrą ir seserį Sandrą. Pastarosios vyras nusižudė, tačiau netrukus pradeda aiškėti, jog viskas ne taip paprasta, juolab kad Sandros dukra po išprievartavimo guli ligoninėje...
„Niekšuose“ dialogai fragmentiški, skurdūs, o ir formalus naratyvo žodynas neatliepia filmo, kuriame žaidžiama sava vaizdų logika. Nuo netikėtų montažinių jungčių iki vizualinių metaforų – Claire Denis visų pirma žadina ne žiūrovų protus, o jusles, ir nukelia į visomis prasmėmis tamsų naktinį pasaulį, lydimą niūrių „Tindersticks“ garsų.
