Ar esate girdėję apie Franką Zappą? O ar žinote, jog šiai asmenybei Vilniuje yra pastatytas paminklas? Televizijos serialų kūrėjas režisierius Thorstenas Schütte nusprendė priminti pasauliui apie sistemai nepaklususį muzikos kūrėją ir atlikėją, sukurdamas dokumentinį filmą „Frankas Zappa apie save“ (2016, orig. „Eat that question: Frank Zappa in His Own Words“). Pavadinimas išduoda, jog filme ši muzikos pasaulio figūra pristatoma taip, kaip, ko gero, būtų norėjęs pats F. Zappa – atvirai, be cenzūros, savo paties žodžiais ir dėliojant archyvinius kadrus.
Prieš 25 metus miręs muzikas – didis maištautojas. Priešingai nei daugelis rokerių ar kitų menininkų, jis nevartojo narkotikų, pasisakė prieš ginklus, pramoginį muzikos pasaulį ir kritikavo mokyklų sistemą.
Pagrindinė Audriaus Stonio filmo „Moteris ir ledynas“ („Woman and the Glacier“) herojė – Lietuvos mokslininkė Aušra Revutaitė viena gyvena Tian Šanio kalnuose. Ir taip jau trisdešimt metų. Glaciologė stebi Tuliksu ledyną, o kino režisierius stebi ją ir jos matuojamą gamtos reiškinį. Abu filmo herojai – paslaptingi ir tylūs. Toks ir A. Stonio filmas – ledyno garsais nardinantis į meditacinę būseną.
Žymaus lietuvių kino kūrėjo trejetą metų kurtame filme dialogų beveik nėra – kaip ir kalnuose, juostoje šeimininkauja ramybė ir gamtos didybė, kurias fiksuoja operatoriaus Audriaus Kemežio kameros akis.
„76 minutės ir 15 sekundžių su Abbasu Kiarostamiu“ („76 Minutes and 15 Seconds with Abbas Kiarostami“) – tai Seifollaho Samadiano žvilgsnis į žymiausią Irano kino režisierių. Filmo autorius yra vienas iš Abbaso Kiarostamio ilgamečių bičiulių ir kolegų, dažnai laiką leidusių su režisieriumi. Todėl jam pavyko gana tiksliai ir poetiškai užfiksuoti pasaulio stebėtoju vadinamo režisieriaus portretą: deklamuojantį eilėraštį, keliaujantį, kuriantį ar rankose laikantį fotoaparatą. Simboliška, kad filmo pavadinimas yra netiesioginė nuoroda į 76-erius alegorinio kino meistro gyvenimo metus.
Šiemet „Kino pavasario“ žiūrovai kviečiami susipažinti su A. Kiarostamio ir kultinio amerikiečių kino grando Davido Lyncho kūryba iš arčiau. Festivalio metu bus parodyti šeši Irano kino poeto ir tiek pat ekscentriškojo amerikiečių autoriaus darbų.
„Davidas Lynchas: menininko gyvenimas“ („David Lynch: The Art Life“) – tokį filmo pavadinimą filmui apie save parinko kino burtininkas Davidas Lynchas. Siurealizmo kine ambasadorius – nepaprastai uždaras žmogus. Nepaisant to, išsiaiškinti, kas per asmenybė slepiasi už mįslingų, sapną primenančių filmų uždangos, mėgino ne vienas kino kūrėjas.
Dokumentinio filmo režisierius Jonas Nguyenas pasakojo, jog naudojosi tuo, kuo menininkas leido: nuotraukų albumais, piešiniais ir interviu, kurie vyko menininko namuose esančioje studijoje. Per trejus metus pastarųjų buvo apie 25.
Būdamas 19-ikos Williamas Powellas parašė „Anarchisto receptų knygą“ („The Anarchist‘s Cookbook“). Knygą, kuri tuo metu nesulaukė didelio susidomėjimo, tačiau šiandien šios knygos pardavimai siekia 2 milijonus vienetų. Dabar, būdamas 65-erių, W. Powellas prieštaringai vertina savo jaunystės kūrinį. Filme „Amerikos anarchistas“ („American Anarchist“) jis tvirtina, kad niekada nemanė, jog ši knyga kaip nors prisidės prie teroristinių išpuolių.
Režisieriui, prodiuseriui ir scenarijaus autoriui Charlie Siskeliui šis filmas – antrasis ilgametražis režisūrinis darbas karjeroje. Pirmoji C. Siskelio dokumentinė juosta „Vivianos Maier atradimas“ („Finding Vivian Maier“) apie auklę-gatvės fotografę buvo nominuota „Oskarui“ kaip geriausias ilgametražis dokumentinis filmas.
„Kai šokau, buvau laisva. Buvau savimi“, – nostalgiškai apie praeitį kalba prieš keletą dešimtmečių buvusi labai populiari flamenko šokėja La Chana. Daugeliui buvo keista, kai karjeros zenitą pasiekusi katalonė, kurios tikrasis vardas yra Antonia Santiago Amador, nusprendė sustabdyti savo karjerą. Kodėl? Atsakymų ieško Lucijos Stojević filmas „Flamenko karalienė” („La Chana“).
Debiutuojančios kroatų režisierės filmas – tai ispaniško flamenko muzikos ritmais, kastanječių ir batelių kaukšėjimu įgarsinta nepaprastos moters gyvenimo istorija.
Kitame festivalio programos filme apie šokį – 27-erių baleto šokėjas Sergejus Poluninas. Šokantį jauną ir be galo talentingą ukrainietį daugelis yra matę airių atlikėjo Hozier dainos „Take Me to Church“ vaizdo klipe. Steve Cantonas savo filme „Baleto šokėjas“ („Dancer“) rodo kontroversiško ir maištingos sielos jaunuolio kelią nuo pradžių iki tol, kol jis nusprendė pasitraukti, nes „perdegė“. Tačiau, ar sustoti taip paprasta?
Amerikietis S. Cantonas į kino ekraną yra perkėlęs ne vieną žymaus asmens portretą – Mike’o Tysono, grupės „The Pixies“, Jameso Blunto ir kitų. Šiam filmui S. Poluniną jis „sekė“ beveik 4-erius metus.
Tarp lietuviškų filmų premjerų – debiutuojančio režisieriaus Rimanto Oičenkos filmas „Holivudas pasiūlė per mažai“ („Too Good for Holywood“) apie kino mėgėją Valdemarą Isodą, ilgametę Vilniaus „Ozo kino salės“ sielą.
Valdemaras visuomet palaukia vėluojančių, žiūrovus pavaišina saldainiais ir prieš kiekvieną seansą taria porą žodžių apie rodomą filmą. Familiarus bendravimas ir salės prižiūrėtojo meilė kinui į salę pritraukia nuolatinių žiūrovų ratą.
Animacinė dokumentika – kino kūrėjų retai pasirenkamas, tačiau populiarėjantis kino žanras. „Žmogus, kuris mokėjo 75 kalbas“ („The Man Who Knew 75 Languages“) – vienintelis šio žanro pavyzdys festivalio „Kino pavasaris“ programoje. Norvegų režisierė Anne Magnussen ir lenkų kino kūrėjas Pawełas Dębski atsigręžia į XIX a. poliglotą Jurgį Zauerveiną ir susitelkdami į meilės istoriją papasakoja apie jo gyvenimą.
Filmo kūrimas susidėjo iš dviejų etapų: pirmiausia buvo filmuojamos scenos su tikrais aktoriais, o po to šios scenos buvo animuojamos. Trijų šalių kino projekte vaidino gausi lietuvių aktorių komanda: Justinas Valinskas, Valda Bičkutė, Anastasija Marčenkaitė, Šarūnas Datenis, Taras Čižas, Gintaras Liutkevičius ir kiti.
Trumpametražio vieno kadro dokumentinio filmo „Klauso Kinski nužudymas“ („Killing Klaus Kinski“) veiksmas vyksta Amazonės džiunglėse, kur sudėtingos oro sąlygos paskatina kūrybinę grupę nužudyti pagrindinį filmo aktorių.
Filmo pavadinime minimas Klausas Kinski – neprognozuojamo charakterio skandalingas vokiečių aktorius, suvaidinęs daugiau nei 130 filmų. Atskirai verta paminėti jo sukurtus vaidmenis gero draugo Wernerio Herzogo režisuotuose filmuose „Fickaraldas” (1982, orig. Fitzcarraldo), kurio siužetą primena šis trumpasis filmas, ir „Agirė – Dievų rūstybė“ (1972, orig. Aguirre, The Wrath of God). Aktorių, kurio tikrasis vardas Klausas Günteris Karlas Nakszynski, su vokiečių kino keistuoliu nuo paauglystės siejo stipri draugystė, jų pačių vadintą „idealia dviejų pamišėlių kombinacija“.
Įkvepiantis trumpametražis filmo „Philo kelias“ („Phil‘s Camino“) siužetas pasakoja apie 4 stadijos vėžiu sergantį amerikietį Philą. Jo svajonė – piligriminis žygis Šv. Jokūbo keliu (isp. El Camino de Santiago), besidriekiančiu per Ispanijos šiaurę. Dėl chemoterapijos savo svajonės įgyvendinti jis negali, tačiau vyras sugalvoja kūrybišką sprendimą – kasdien vaikštinėti po savo namų teritoriją. Tai tęsiasi iki tol, kol vieną dieną jo noras tampa realybe.
