Siūlome susipažinti su kovo 23 d. prasidėsiančio „Kino pavasario“ filmų įdomiausiomis interpretacijomis – filmų plakatais.
„Vabalai“ („Bugs“, rež. Andreas Johnsen)
Mokslininkai jau seniai apie vabalus ir kirmėles kalba kaip apie vieną svarbiausių ateities resursų, turėsiančių padėti išspręsti globalias maisto stygiaus problemas, tačiau tai nekeičia skeptiško vartotojų požiūrio. Trys charizmatiški šefai iš „René Redzepi“ eksperimentinio maisto laboratorijos Kopenhagoje keliauja po pasaulį ir tyrinėja, kaip valgomi vabalai ir kirmėlės. Jungdami egzotiškus ingredientus su vakarietiškos haute cuisine praktikomis jie bando sugriauti kultūrinius mitus ir atveria neregėtai platų naujų skonių bei tekstūrų pasaulį.
„Baleto šokėjas“ („Dancer“, rež. Steven Cantor)
Pasaulis jį vadina „baleto Jamesu Deanu“, „gabiausiu savo kartos baleto šokėju“, „šokio pasaulio seksualiausia jaunąja žvaigžde“. Ukrainoje gimęs Sergejus Poluninas įsiveržė į baleto sceną lyg audra ir tapo Londono karališkojo baleto jauniausiu pagrindiniu šokėju per visą istoriją. O atliktą šokį, kurį nufilmavo Davidas LaChapelle’as skambant dainai „Take Me to Church“, „Youtube“ peržiūrėjo jau daugiau nei 17 milijonų žmonių. Poluninas prisipažįsta, kad kartais į sceną eidavo pavartojęs kokaino ar kitokių narkotinių medžiagų. Būdamas 25-erių, savo karjeros viršūnėje, jis metė baletą, pagrindine priežastimi įvardydamas „perdegimą“. Tačiau ar taip paprasta palikti baletą, kuris iš tavęs pareikalavo beveik viso gyvenimo?
Kažkur Butano džiunglių gilumoje kas 12 metų vyksta mistiškas ritualas. Į jį jo patriarchas kaskart pakviečia grupę vyrų ir moterų, kad šie nuo pilnaties iki jauno mėnulio patirtų absoliutaus anonimiškumo laisvę. Beveidžiai, po kaukėmis pasislėpę vyrai ir moterys apeiginiuose šokiuose ir ritualuose išlaisvina savo paprastuose gyvenimuose užgniaužtus instinktus. Vienas jų, rituale dalyvaujantis pirmą kartą, tarsi gimsta iš naujo. Nors pirmosiomis dienomis jis jaučiasi nesavas, po kurio laiko prisitaiko ir pametęs galvą dėl Raudonosios rūstybės leidžiasi pavojingu, geismo vedamu keliu.
„Laukinių žmonių medžioklė“ („Hunt For The Wilderpeople“, rež. Taika Waititi)
Vienas juokingiausių 2016 metų filmų. Repo muzikos ritmus pamėgęs neprognozuojamo charakterio paauglys ir sunkiai sukalbamas, šiurkštus, nepalaužiamas vienišas medžiotojas išeina į Naujosios Zelandijos mišką nė nenutuokdami, kad jų visuotinę paiešką paskelbs policija ir vaikų teisių apsaugos tarnyba. Režisierius ir scenaristas Taika Waititi („Ką mes veikiame šešėliuose“) sumąstė nesuderinamo dueto nuotykių fiestą.
„Net neįsivaizduoji, kaip Tave myliu“ („You Have No Idea How Much I Love You“, rež. Paweł Łoziński)
Režisierius Pawelas Łozińskis kviečia į privačias psichoterapijos sesijas. Hania ir jos mama Eva su psichoterapeuto pagalba stengiasi išspręsti jųdviejų santykių problemas. Atviruose trijų žmonių pokalbiuose į paviršių iškyla senos žaizdos ir giliai slėptos emocijos. Ar pavyks ištrūkti iš ilgai kamuojančios pagiežos gniaužtų? Ar pavyks nukirpti virkštelę be pavojaus nutraukti jųdviejų ryšį? Saugioje aplinkoje terapeutas vedasi veikėjas į sudėtingą kelionę savęs link bei geresnio viena kitos supratimo. Žiūrovai stebi vidinius dukros ir motinos procesus, jų pastangas išsilaisvinti iš praeityje patirtų nuoskaudų.
„Randuotos širdys“ („Scarred Hearts“, rež. Radu Jude)
1937 m. Rumunija, sanatorija ant Juodosios jūros pakrantės. Filmas „Randuotos širdys“ paremtas autobiografiniais Maxo Blecherio (žinomo kaip „rumunų Kafka“) tekstais. Autorius po dešimties metų, kuriuos praleido sugipsuotas, mirė būdamas 29-erių. Filmo pasakojimo fragmentus skiria trumpi Blecherio tekstai, o preciziškuose kadruose matome dvidešimtmetį Emanuelį, kenčiantį nuo kaulų tuberkuliozės. Gulėdamas sanatorijoje jis rašo, skaito literatūrą, rūko, geria, dalyvauja vakarėliuose ir galiausiai įsimyli buvusią pacientę Solangę. Emanuelis pasakoja apie savo ir kitų pacientų pastangas gyventi oriai iki paskutinio atodūsio. Jų kūnai pamažu nyksta, bet protas atsisako pasiduoti.
„Seksualioji Durga“ („Sexy Durga“, Sanal Kumar Sasidharan)
Durga iš Šiaurės Indijos ir Kabiras iš Keralos naktį nuo kažko bėga. Tą pačią naktį vyksta didžiulis festivalis, kuriame šlovinama deivė Durga. Garbintojai jai siūlo savo kūną ir protą, kad tik pamalonintų deivę. Tuo tarpu kelyje pora bando susistabdyti automobilį, kad šis pametėtų iki artimiausios traukinių stoties. Du neaišku kuo užsiimantys vyrukai pasisiūlo pavežti porą, bet kelionė nebus tokia sklandi ir rami. Naktiniuose Indijos keliuose labai pavojinga, ypač moterims. Deivė Durga įkūnija galią, tačiau kas gali nutikti merginai Durgai, atsidūrusiai naktį vyrų kompanijoje?
„Choras“ („Sing“, rež. Kristóf Deák)
Geriausias „Oskarų“ trumpematražis filmas dar sykį įrodo, kiek nedaug reikia, kad suaugusieji pedagogai nesusikalbėtų su vaikais. Mokyklos naujokė pasižymi geru balsu ir tobula klausa. Mergaitė puoselėja svajonę dainuoti mokyklos chore, kuris pakviestas dalyvauti tarptautiniame konkurse. Choro vadovė išgirsta direktoriaus ir tėvų prašymą, bet per repeticiją paprašo mergaitės tik žiopčioti, kol jos draugės dainuos.
„Adata po slenksčiu“ („The Black Pin“, rež. Ivan Marinović)
Kunigui Peteriui neduoda ramybės mintis, kad žmonija tampa vis abejingesnė. Dievas, rodos, nebesikiša į žmonių gyvenimą. Vyrą paliko žmona, vienintelis sūnus maištauja prieš tėvą, o motina serga Alzheimerio liga ir labai retai atpažįsta sūnų. Peteris nori tik nors kiek ramybės, tačiau ir tai neįmanoma. Juodkalnijos pajūrio miestelyje žemę supirkinėja rusai, o Peteris visiškai nenori parduoti savo dalies. Tad grupelė spalvingų, bet kerštingų miestelėnų nusprendžia iškeldinti Peterį iš parapijos. Jie kursto kitus prietaringus miestelėnus ir bando įrodyti, kad kunigas yra visų bėdų priežastis. Kova tarp kunigo ir miestelėnų pasiekia absurdiškumo aukštumas per tariamos raganos laidotuves.
„Kopijuotojas“ („The Copyist“, rež. Tamás Kőszegi)
Biuro įranga taip pat turi akis. Kopijavimo aparatas dažnai mato daugiau negu jums atrodo. Intymiausiomis dienomis net darbas neatrodo monotoniškas ir nuobodus. Tamsioje aplinkoje kopijuojant dokumentus nutinka įdomių dalykų. Visi geismingo ir išradingo filmo kadrai buvo užfiksuoti vien tik kopijavimo aparatais „Xerox 7232“ ir „Epson 7330“.
„Paskutinė šeima“ („The Last Family“, rež. Jan P. Matuszyński)
Beksinskis – švelnus ir jautrus žmogus, paniškai bijantis vorų. Jis tapo distopinius, daug ką trikdančius paveikslus. Beksinskis – šeimos žmogus, norintis visa ko geriausio mylimai žmonai Zofijai, neurotiškam sūnui Tomekui ir abiejų sutuoktinių motinoms, gyvenančioms kartu. Jo paveikslai, kasdien kantriai tapomi grojant klasikinei muzikai, pagaliau randa vietą šiuolaikinio meno pasaulyje. Katalikė žmona Zofia bando laikyti visus keturis namo kampus, bet problemiško Tomeko protrūkiai gana neprognozuojami, kaip ir jo grasinimai bei bandymai nusižudyti. Šeima truputį atsikvepia, kai sūnus pradeda susitikinėti su moterimis, įsidarbina radijuje ir ima versti filmus. Tačiau Beksinskis niekada nemanė, kad šeimos padangėje visada švies saulė. Filmas paremtas dailininko Zdzisławo Beksińskio šeimos istorija.
