Sovietmetis pasibaigė, bet nepriklausomoje Lietuvoje liko žmonių, kuriems sovietinis mentalitetas yra daug labiau priimtas negu europinis. Ostapas Benderis (aktorius Mantas Stonkus) yra nepriklausomos Lietuvos veidas, o Kisa Vorobjaninovas (aktorius Julius Žalakevičius) – tai, kas liko iš kažkada sovietinę santvarką palaikiusio valdininko.
Atsitiktinumo ir filmo magijos dėka Benderio ir Kisos keliai susiduria. Viskas pasisuka kurioziška linkme, kai Kisa, prispaustas Benderio, yra priverstas išduoti paslaptį, kurią išgirdo iš savo mirštančios uošvienės – vienoje iš dvylikos privatizuotų kėdžių yra sovietmečiu užgyventi briliantai. Problema ta, kad kėdės yra išmėtytos po visą Lietuvą.
Jei šis filmas ir vaizduoja ką nors, tai turbūt patį Algį Ramanauską. Tik sunku suprasti kurį: ar tą, kuris vaidenasi kaip vienas iš jo sugalvotų personažų, ar tą, kuris iš tiesų gyvena savo gyvenimą. Lietuviškasis komercinis kinas nėra mano didžiausia aistra, bet stebėti jo sėkmę Lietuvoje yra sociologinių tyrimų vertas reikalas.
„12 kėdžių“ yra sovietmečio ir dabarties laikų kratinys – sovietmečio dvasia gyvenančių ir vis dar šia žeme vaikštančių žmonių šaržavimas bei bandymas iš to išgauti humorą. Nieko tokio, kad iš vadinamųjų „vatnykų“ bandoma pasijuokti. Bėda ta, kad režisierius pamiršta, kaip greitai besišaipantieji patys tampa pajuokos objektu, tik ne iš filmo perspektyvos, o iš sveiko proto pusės.
Profesionalo Vytauto Katkaus švelniai ir stabiliai judantys kadrai neatitinka nei kokybės, nei scenarijaus.
Profesionalo Vytauto Katkaus švelniai ir stabiliai judantys kadrai neatitinka nei kokybės, nei scenarijaus, kurį mums bando prakišti A.Ramanausko ir J.Mamontovo tandemas.
Galbūt prieš dvidešimt metų ir būtų tikęs nerišlus, „Radio Show“ primenantis dialogas ir viso filmo metu skirtinguose vaidmenyse besivaidenantys tie patys aktoriai. Tik šį kartą už tai, ką seniau gaudavome nemokamai, prašoma pinigų.
Pirmą kartą teko matyti Mantą Stonkų kino juostoje. Potencialo daug, bet svarbiausia – ar noro yra? Mielai išvysčiau šį aktorių, išėjusį iš savo komforto zonos ir suvaidinusį kažką rimtesnio, o ne tik po Lietuvą lakstantį ir visus kaip malkas skaldantį kietą vyruką.
Natalija Janičkina, atlikusi Ernestos vaidmenį, kaip greit atsiranda, taip greit ir dingsta – iš niekur į niekur. Žurnalų viršeliuose skelbiama, kad ši aktorė sparčiai kyla populiarumo laiptais, tačiau įspūdingo grožio aktorė ir lieka įspūdinga tik dėl savo grožio bei nuogos scenos su nepakartojamuoju Benderiu. O šis epizodas – kūrėjų brokas sukurti meilės sceną iš nieko ir tik filmo pabaigoje apie ją priminti.
Filmas yra kupinas vadinamųjų „easter eggs“. Pavyzdžiui, filme vaizduojama Vatnykų g., kurioje gyvena sovietmečiui prijaučiantys piliečiai, taip pat egzistuoja Hipsterių g. bei gausybė gramatinių klaidų valstybinės įstaigos stenduose. Turėjo būti juokinga, tačiau pernelyg nuobodus scenarijus užgožė viską. Galbūt tai bandymas kartoti Emilio Vėlyvio „Redirected / Už Lietuvą!“ scenarijų? Iki šiol galvoju, ar ant šuns būdos buvo užrašyta „Puipa“, ar „Pupa“.
Filme netrūksta ir garsių Lietuvos žmonių. Svarbiausias iš jų –Andrius Užkalnis ir jo aštri ir akis pridengti verčianti vaidyba.
Filme netrūksta ir garsių Lietuvos žmonių. Svarbiausias iš jų – Andrius Užkalnis ir jo aštri ir akis pridengti verčianti vaidyba. Bet kurį post-produkcijoje dirbantį žmogų tokie kadrai priverstų žegnotis, bet juk čia ir buvo „prikolas“ – kad Užkalnis mandras ir gauna į snukį, ar ne? Gerai, kad Audriui Bačiuliui davė tik dvi užduotis – kramtyti ir nežiūrėti į kamerą, bet tai vėlgi kažkoks „prikolas“, o jeigu ir ne, tai kas apskritai apsidžiaugia matydamas A.Bačiulį ekrane? O gal tai A.Ramanausko kaip režisieriaus noras įmesti į filmą kuo daugiau jam pažįstamų veidų?
Stokholmo sindromu užsikrėtę kūrėjai vis stengiasi priminti, kaip viskas buvo blogai sovietmečiu. Gan ironiška, kad tie, kas garsiausiai dėl to rėkia, patys iš to stengiasi pasipelnyti. Ir apskritai, ar šis filmas turi kokią nors žinutę? Panašu, kad ne, kad ir kaip giliai ieškosi.
Šis filmas turi tik vieną dalyką, išskiriantį jį iš kitų – absurdo faktorių, kuris tinka šių dienų naujienoms apie sovietinio stiliaus renginius ir panašius incidentus vaizduoti. Tokie filmai kelią diskusijas, deja, ne apie tą turinį, kokį norėtųsi.
