Siužetas ir kontekstas
1980 metais stovykloje prie Krištolinio ežero gimė blogis vardu Džeisonas. Per tuos metus miške gyvenantis žudikas maniakas žudydavo į apleistą stovyklą užklystančius studentus, taip nuosekliai gadindamas gerą ledo ritulio vartininkų įvaizdį. Amerika didelė, bet naivūs stovyklautojai tarsi avinai keliaudavo tiesiai į tą pačią skerdyklą. Štai ką reiškia prastas išsilavinimas. Nors Džeisonas devintame filme pagaliau pats nukeliavo į pragarą, jį į Žemę parginė nemažėjanti žudikų maniakų paklausa rinkoje. Matyt, ta pati, kuri paskatino D.Ibelhauptaitę kurti operą apie demoną kirpėją Svynį Todą.
Naujausiame filme „Penktadienis, 13-oji“ negailestingasis Džeisonas per keliolika minučių susidoroja su visa stovyklautojų grupe. Filmas baigtas? Jau norėjosi pagirti režisierių už tokį mūsų laiko ir nervų taupymą. Deja, paaiškėjo, kad tai tik preliudija. Į maniako glėbį važiuoja dar gausesnė jaunuolių „govėda“ ir vienas vyrukas, ieškantis pirmoje grupėje buvusios savo sesers. Pasiruoškite žiūrėti varžybas, kuriose mėgėjai neturi jokių šansų prieš spąstų ir kardo profesionalą...
Reziumė ir įvertinimas
Skerdynių siaubo filmai – jaunų krūtiningų merginų, norinčių tapti aktorėmis, išbandymas. Galima sakyti, tai primena studentų krikštynas. Nuo to pradėjo net Paris Hilton. Norint pasirodyti tokiame filme, reikia pasiryžti pašmėžuoti nuoga krūtine arba bent su šlapiais marškinėliais, paklykauti iš visų plaučių miške ir leistis efektingai paskerdžiamai žudiko maniako. Paris, belakstančią su raudonu apatinuku, tik kitame filme, irgi pasmeigė vienas toks nevidonas, sugadinęs blondinės makiažą. Šioje juostoje tų merginų irgi apstu. Jos mielos ir jų figūros neblogos. Netgi Džeisonas viena jų susižavi. Tačiau jos nuosekliai nusmegeninamos, skrudinamos ar nuduriamos. O kaip gi filmas, paklausite jūs? Toks, kaip visi ankstesni. Ruoškitės naujai serijai po metų kitų, nes blogis nemarus.
