Prie gerųjų festivalio pasikeitimų norėčiau paminėti magiškus šaldytuvus su mineraliniu vandeniu, kurio kol kas galima gerti kiek širdis geidžia. Jie kažkodėl paslėpti fotografų salėje, todėl dar ne visi suspėjo susipažinti su gaivinančia naujove.Pusantros valandos pralekia taip sparčiai, kad nesinori žvalgytis į laikrodį, nes režisierius visai ne naują uždraustos meilės trikampį sugebėjo papasakoti įdomiai, jautriai ir intriguojančiai. Šis filmas papuoštų bet kurio festivalio programą.
Bet grįžkime prie filmų. Lido sala vis dar gyvena gerais atsiliepimais apie brolių Coenų komediją „Perskaityk ir sudegink“, kuri neabejotinai padidins režisierių ir scenaristų gerbėjų būrį. Konkurse du pripažintus filmo veteranus akivaizdžiai kol kas aplenkė jaunojo kino balsas. Vokiečio Christiano Petzoldo psichologinė drama „Jerichow“ pasižymi solidžiu scenarijumi ir sudomina fenomenalia trijų aktorių vaidyba.
Pusantros valandos pralekia taip sparčiai, kad nesinori žvalgytis į laikrodį, nes režisierius visai ne naują uždraustos meilės trikampį sugebėjo papasakoti įdomiai, jautriai ir intriguojančiai. Keisčiausia, kad Berlyno festivalio numylėtinis nusprendė atiduoti naujausią filmą Venecijai, kur jis turės stiprų komisijos pirmininko vokiečio Wimo Wenderso užnugarį.
Jerichow – tai nuo bedarbystės kenčiantis miestas Rytų Vokietijoje. Filmo esmė glūdi aktorės Ninos Hoss (2007-siais ji prisijaukino „Sidabrinį lokį“ Berlyno kino zoologijos sode už geriausią vaidmenį Christiano Petzoldo dramoje „Yella“) ištartoje frazėje: „Tu negali mylėti, jeigu neturi pinigų“. Ten, kur yra pinigai, visuomet meilė bus perkama, paslėpti veidai, skaudžios išdavystės, suvaidinti jausmai, kruopščiai apgalvotos manipuliacijos ir planas nužudyti trečią nereikalingą bus šalia. Šis filmas papuoštų bet kurio festivalio programą.
Japonų genijaus Takeshi Kitano („Fejerverkai“, „Zatoiči“, „Lėlės“) ironiška ir liūdna tragikomedija „Achilas ir vėžlys“ man paliko dvejopą įspūdį. Pradžioje po animacinio epilogo buvo velniškai nuobodu. Niekaip neatsikračiau minties, kad senstantis maestro kažkur pasiklydo ir negali surasti teisingo kelio. Bet maždaug po 40 minučių filmas įgavo antrąjį kvėpavimą, kai prasidėjo režisieriaus sumanyti juodojo humoro pokštai apie ekstravagantiškus piešimo metodus, kurie dažniausiai baigiasi tragiškai.
Pats Takeshi Kitano į ekraną išlenda tik praėjus 1 val. 15 min. nuo filmo pradžios, nes iki tol jo personažą dailininką vaidino mažas berniukas ir jaunuolis. Kaip tik tą akimirką kūrinys įjungia šeštąjį bėgį ir finišuoja labai galingai. Meniškas ir gražus filmas remiasi graikų filosofo sugalvotu judėjimo paradoksu, kuriame teigiama, kad greitai bėgantis Achilas niekuomet nesugebės pasivyti lėčiau slenkančio vėžlio. Takeshi Kitano randa progų parodyti pasauliui apie 70 savo asmeninių paveikslų (juos verta pamatyti) ir dar kartą pasišaipyti iš savęs. Tačiau niekas nepaneigs, kad pagarbos nusipelnantis režisierius jau prarado formą ir dar stengiasi išsilaikyti originaliomis beprotiškomis idėjomis. Manau, kad filmą „Achilas ir vėžlys“ reikėtų siūlyti tik ištikimiausiems Kitano fanams, kurie sugebėtų ateiti į kiną be didelių lūkesčių.
Ką šis banalus šlamštelis veikia oficialiame konkurse, tai jau nepaaiškinama mistika. Geriausiu atveju šis prastas filmas galėtų būti tinkamas naktinei televizijos programai, kai visi kanalai rodo pigiausią produkciją.O štai šešerius metus tylėjęs Barbetas Schroederis („Apgalvota žmogžudystė“,“Vieniša baltaodė moteris“, „Desperatiški veiksmai“) siaubingai nuvylė. Ir ne mane vieną. Per seansą turėjusiuose išgąsdinti epizoduose norėjosi garsiai pasijuokti, tad filmo pabaigoje prisijungiau prie tų kolegų, kurie garsiai staugė „Fuuuu“. Dabar jau žinau, kad butaforiniu japonišku stiliumi nufilmuotas ir sadomazohistinių nesąmonių kupinas kriminalinis trileris „Indžu“ gavo pakvietimą į Veneciją tik dėl garsios pavardės, kurios savininkui niekas nedrįso pasakyti „Ne“.
Bet ką šis banalus šlamštelis veikia oficialiame konkurse, tai jau nepaaiškinama mistika. Geriausiu atveju šis prastas filmas galėtų būti tinkamas naktinei televizijos programai, kai visi kanalai rodo pigiausią produkciją. Reikėjo senukui Barbetui užsiimti dokumentika ir negrįžti į vaidybinį kiną, nes dabar susiteps savo reputaciją.
Prancūzas Benoitas Magimelis („Pianistė“) vaidina kriminalinių novelių rašytoją, atvykstantį į Japoniją išleisti naujausios knygos. Žinoma, kad atsiranda piktų konkurentų, kurie terorizuoja ir grasina. Po to gražuolė geiša papasakoja istoriją, kad ją kėsinasi nužudyti žiauraus romano autorius. Bet tik kvailys galėtų patikėti gudriai suplanuota apgaule. Gaila, kad tuo kvailiu tampa pagrindinis herojus. Nuo pat pirmų minučių režisierius mėgino gąsdinti nuvalkiotais triukais.
Apie 3 minutes trunkantis prologas su nukirstom galvom ir kraujo fontanais pasirodo yra tik filmas, kurį dėstytojas rodo per paskaitą savo studentams. Verslo klase skrendantį rašytoją netikėtai pradeda smaugti nematomo priešo rankos, bet netrukus išaiškėja, kad tai tik patogioje kėdėje užmigusio keliautojo sapnas. Po tokių reveransų supratau, kad nieko gero laukti neverta. Kai epiloge Barbetas Schroederis sudėlioja taškus ir atskleidžia manipuliatoriaus asmenybę, belieka tik pasijuokti... iš banalumo.
Nejaugi jis laiko žiūrovus naiviais idiotais?
