Prozininkės Danutės Kalinauskaitės pirmoji knyga „Išėjusi šviesa“ pasirodė 1987 m., „Niekada nežinai“ – 2008-aisiais, o „Skersvėjų namai“, už kurią autorė buvo apdovanota Lietuvos rašytojų sąjungos ir Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto premijomis, knygynų lentynas pasiekė 2015 m.
15min D.Kalinauskaitė pasakoja apie daugiausia kartų žiūrėtą filmą ir savo simpatijas kine.
Filmas, kuris pakeitė (gyvenimą, dieną, požiūrį į kiną ar kt.)
Visi K.Kieslowskio filmai keičia gyvenimą, ką jau kalbėti apie dieną. „Dekalogas“ (Dekalog, 1989–1990). Trilogija, ypač „Mėlyna“ (Three Colors: Blue, 1993), su Juliette Binoche – moters prisikėlimas po žiaurios netekties, į šipulius sudaužiusios gyvenimą.
Bet tikras atradimas man kadaise buvo jo „Dvigubas Veronikos gyvenimas“ (The Double Life of Veronique, 1991). Mistinis filmas, aukštyn kojom apverčiantis visus tavo suvokimus: „Šiame pasaulyje esu ne viena?“ Turiu savo antrininkę? Kas ji? Mirtis – tik pavidalo pakeitimas? Ir t.t.
Filmas, per kurį paskutinį kartą verkėte
Jau nebepravirkdo (apskritai retai kada pravirkdo, aiman) filmai, kuriuose apie apie žmogaus gyvenimą ir mirtį, egzistencijos trapumą kalbama pernelyg rimtai, dramatiškai, užtat sujaudina kalbėjimas „tarp kitko“, juodasis humoras, autoironija. Ypač gerbiu kūrėjų susilaikymą nuo emocinio šantažo spausti žiūrovų ašaras. Toks paskutinį kartą matytas man buvo švedų Hannes Holmo „Gyveno kartą Uvė“ (A Man Called Ove, 2015).
Filmas, kurį matėte daugiausia kartų
Andrejaus Tarkovskio „Veidrodį“ (The Mirror, 1975) mačiau nežinau kiek kartų. Neišsemiamas, reiktų sakyti, iki dugno neišžiūrimas. Ir niekas dorai nežino, apie ką jis. Ne tik apie „išprotėjusią“ Tarkovskių šeimą, kaip sakė pats Andrejus, bet ir apie mus visus. Ne tik apie epochą, kai dėl vienintelės raidės, korektūros klaidos, galėjai palydėti galvą, bet ir apie šiandieną. Rytdieną. Močiutė, vedanti vaikus per aukštą žolę skambant Bachui, metafizinis vėjas medžiuose, Terechova, sėdinti ant tvoros ir rūkanti, paukštelis, nutupiantis berniukui ant galvos, gaisras ir t.t. – visi tie vaizdai taip įsirėžę sąmonėje, kad galėtum litografijas spausti.
Geriausia komedija
„Džiaze tik merginos“ (Some Like It Hot, 1959, rež. Billy Wilder). Nieko negaliu sau padaryti – mėgstu moterimis persirengusius vyrus: raumeningas blauzdas, aptrauktas šilko kojinėmis, 45 dydžio pėdas, sugrūstas į 39 dydžio aukšakulnius…
Geriausia meilės istorija kine
Nesvaigstu dėl meilės istorijų kine. Ir puikiai žinau, kad negalima lyginti filmų su ekranizuojamomis knygomis, nes tik labai retais atvejais filmai nepralaimi literatūrai. Bet tebūnie „Mano Afrika“ (Out of Africa, 1985, rež. Sydney Pollack) pagal K.Blixen „Iš Afrikos“. Filme nėra tos didžiulio dangaus „mėlynos energijos“, oro, „sudvejinančio daiktus ir sukuriančio didingą fatą morganą“, ir dar daug ko nėra iš tos nuostabios knygos. Tačiau yra įsimenanti fatališkos meilės istorija su jaunais Robertu Redfordu, Meryl Streep ir Klausu Maria Brandaueriu.
Filmas, kurio iš pradžių nekentėte, o vėliau pamilote
Larso von Triero „Antikristas“ (Antichrist, 2009). Trieras prisipažino kelerius metus sirgęs sunkia depresija: gulėdavo lovoje ir, nusisukęs į sieną, žiūrėdavo į vieną tašką. Manė po to daugiau nebegalėsiąs kurti filmų. Rašydamas scenarijų „Antikristui“ ėmė sveikti. Tai žiaurus pasveikimo filmas, sakantis negailestingą tiesą apie vyrus ir moteris, lyčių kovą, meilę, santuoką. Nekenčiu jo, nes jį sunku ištverti fiziškai, ir kartu myliu (jei čia tinka tas žodis), nes manau, kad jis privalomas pamatyti. Biblinės ištarmės filmas.
Filmas, kuriame norėtumėte apsigyventi vienai dienai
„Amarcorde“ (Amarcord, 1973). O ir bet kuriame Federico Fellini filme – dėl kupančio gyvenimo, netikėčiausių, nuostabiausių jo apraiškų, grožio ir bjaurumo lygiomis teisėmis, pasaulio be ribų. Užtat nesutikčiau apsigyventi nė viename Ingmaro Bergmano (kurį irgi labai mėgstu) filme, ypač nenorėčiau „Rudens sonatoj“ (Autumn Sonata, 1978).
Simpatija arba antipatija kine
Simpatijų kine ne viena. Visi Roberto De Niro vaidinami itališkų šaknų gangsteriai (sicilietiškai kalbantis Vitas Korleonė), aferistai, kišenvagiai, šikniai. Galvodama apie šį jo amplua, iš kurio bandė bet kokia kaina išsiplėšti, mėginu įsivaizduoti, kaip jam, didžiam aktorystės meistrui, būtų sekęsi suvaidinti, pavyzdžiui, A.Čechovo inteligentą…
Ir Philipas Seymouras Hoffmanas, tiesiog neįtikėtinai persikūnijęs į rašytoją Trumaną Capotę, šlove besimėgaujantį ekscentriką ir kenčiantį vienišių, kurio gyvenimas pasibaigė tragiškai.
Mėgstamiausias lietuviškas filmas
Turėčiau rinktis tarp „Jausmų“ (1968, rež. Algirdas Dausa ir Almantas Grikevičius) ir „Paskutinės atostogų dienos“ (1964, rež. Arūnas Žebriūnas). Renkuosi pastarąjį, nors jo svarstyklių lėkštelę nusveria tik vienas gramas. Šis A.Žebriūno filmas – „prarasto laiko beieškant“. Kaskart jį žiūrėdama pajunti saulėtą pajūrio vėją, plaikstantį taškuotą L. Braknytės-Vikos suknelę, sūraus vandens purslus ant odos, šlapią smėlį, įkaitusias uolas, kamuolinius debesis – visko, ką iš tavo gyvenimo negrįžtamai nusinešė anas tolstantis laikas, ilgesį. Švarus, grynas, tebeskambantis filmas.
