Birutė Kapustinskaitė – jaunosios kartos dramaturgė, pagal kurios debiutinę pjesę „Terapijos“ režisierius Kirilas Glušajevas šiemet pastatė spektaklį OKT / Vilniaus miesto teatre.
Filmas, kuris pakeitė
„Oslas, rugpjūčio 31-oji“ (Oslo, August 31, rež. Joachimas Trieras, 2011) – labai palietė ir liko galvoje iki šiol, tiek vizualiai, tiek istorijos ir jausmo prasme. Kažkada panašų pojūtį nešiojausi ir po Tarkovskio „Stalkerio“, kuriame skambėjusį eilėraštį prisimenu iki dabar, jis man vis dar išlieka aktualus.
Paskutinis filmas, per kurį verkėte
Paskutinį kartą kine verkiau per šių metų Kanų reklamas. O prieš tai... gal per Xaviero Dolano „Mamytę“ (Mommy, 2014)? Nors „Mamytė“ buvo senokai. Net neabejoju, kad verkiau ir neseniai, bet be reklamų niekas neateina į galvą.
Filmas, kurį matėte daugiausia kartų
Nicolaso Windingo Refno „Važiuok“ (Drive, 2011) – pati žiūrėjau gal tris kartus, o vėliau gal dar penkis, nes analizavom kartu su vis kitais studentais paskaitų metu. O paauglystėj dėl kažkokių priežasčių buvau mačiusi filmą „Kiti“ (The Others, rež. Alejandro Amenábaras, 2001) gal 12-a kartų. Dabar siaubo filmų iš viso nebegaliu žiūrėti. Gal tai ir yra priežastis.
Geriausia komedija
„Adomo obuoliai“ (Adam’s Apples, rež. Andersas Thomasas Jensenas, 2005) – juodasis humoras, kuris nepaliko abejingos. Ne tik komiškas, bet ir įdomus filmas.
Guilty pleasure
Gal serialai, kurie įtraukia, ir dėl to tenka perplanuoti kai kuriuos tos dienos ar, kartais, savaitės planus? Paskutiniai taip įtraukę buvo „Homeland“ ir „Big Little Lies“.
Geriausia meilės istorija kine
„Buffalo 66“ (rež. Vincentas Gallo, 1988) – nors ir komplikuota, bet labai graži ir netikėtai užsimezgusi meilės istorija. Įdomios scenos, ryškūs, intriguojantys personažai ir nuo pat pirmo kadro „kabinantis“ siužetas. Šis filmas taip pat papuola į daug kartų peržiūrėtų filmų sąrašą. Patiko tiek vizualiai, tiek stilistiškai, tiek dramaturgine prasme. O Vincento Gallo sukurtas pagrindinis personažas ir boulingo scena – jau tapę klasika.
Filmas, kurio iš pradžių nekentėte, o vėliau pamilote
Sunku įsivaizduoti filmą, kurio nekenčiau, o vėliau pamilau. Jeigu jau man jis labai nepatiko, jis išliko nepatikusiųjų gretose ir praėjus savaitėms po seanso.
Atmetimo jausmą paskutinį kartą sukėlė Darreno Aronofskio „motina!“ (mother!, 2017). Tai buvo tikriausiai vienintelis matytas filmas, kurio metu norėjosi garsiai reikšti nepasitenkinimą tiek siužetu, tiek vaidyba, o visos „paslėptos prasmės“ bei alegorijos niekaip neatpirko nuobodulio, kurį kėlė siužetas ir personažai. Bandau suprasti priešingą žiūrovų pusę, kuriai filmas, vis tik, paliko įspūdį, bet tikrai nesu tos grupės dalis. Galbūt šis filmas kada nors taps tuo, „kurio nekenčiau, o vėliau pamilau“, bet kol kas save galiu įrašyti tik į pirmąją sakinio dalį, tik, žinoma, jos taip neužaštrindama.
Filmas, kuriame norėtumėte apsigyventi vienai dienai
Danny Boyle'o „Paplūdimyje“ (The Beach, 2000). Ir kurioje nors iš Hario Poterio dalių.
Geriausia ekranizacija
„Kovos klubas“ (Fight Club, rež. Davidas Fincheris, 1999).
Mėgstamiausias lietuviškas filmas
Roberto Verbos filmai, „Birželis, vasaros pradžia“ (rež. Raimondas Vabalas, 1969), „Ave Vita“ (rež. Almantas Grikevičius, 1969).
Režisierius / režisierė, su kuriuo (-ia) norėtumėte išgerti kavos
Su Joachimu Trieru.