Kristupas Sabolius – filosofas, rašytojas, filmo „Lošėjas“ scenarijaus autorius, Vilniaus universiteto dėstytojas, kurio dėmesio centre neretai atsiduria vaizduotės ir kūrybiškumo temos.
Filmas, kuris pakeitė
Daug kas mano gyvenime keitėsi dėl Piero Paolo Pasolinio. Taip jau nutiko, kad maždaug per dvi savaites pamačiau visus jo filmus. Ir nebegalėjau jų „atžiūrėti atgal“ (unsee). Dažnai galvoju apie Pierą Paolo dėl daugelio dalykų, kuriuos sprendžiu ir pats. Pasolinis visų pirma buvo poetas ir rašytojas, nemaža dalimi ir filosofas, kiną jis pradėjo kurti vėliau. Komplikuoti santykiai tarp literatūros ir kinematografijos liko jo neišsprendžiamu klausimu. Maža to, dėl savo aštrios etinės ir religinės laikysenos Pasolinis buvo persekiojamas, teisiamas, galų gale nužudytas. Retai pasitaiko tokių nekonformistiškų menininkų, išlaikančių tokią nepatogią ir gniuždančią poziciją, kuri kartu suteikia jėgų. Jeigu turėčiau išskirti vieną filmą, ko gero, tai būtų „Teorema“ (1968).
Paskutinis filmas, per kurį verkėte
Nuoširdžiai neprisimenu. Bet kartais būna labai liūdna. Pavyzdžiui, Johno Cassaveteso „Paveikta moteris“ (A Woman Under the Influence, 1974) yra nuostabus filmas, kuris panardina į neįmanomybės išsinarplioti gniužulą tikrovę ir beveik visuomet sukelia trikdančią melancholiją.
Filmas, kurį matėte daugiausia kartų
Vėlgi sunku pasakyti vieną. Pastaruoju metu reguliariai pasižiūriu Louis Malle’io „Vakarienę su Andre“ (My Dinner with Andre, 1981) pagal puikią Andre Gregory pjesę. Ypač mėgstu klausytis ilgo monologo apie Grotowskį.
Geriausia komedija
Šiaip jau sunkiai pakeliu komedijas, nes man jos nejuokingos. Kai skaldomi pokštai ir kuriamos kvailokos situacijos, štai tuomet dažniausiai norisi verkti. Man patinka ironiški filmai. O jų galybė. Pradėkime nuo Luiso Buñuelio „Laisvės fantomo“ (Phantom of Liberty, 1874), o pabaigsime kaip visuomet Monty Pythonu.
Guilty pleasure
Serialai. Jų žiūriu nemažai. Ten daug pusšlamščio, bet yra ir įdomių dalykų. Be tradicinių „Fargo“, „Tvin Pykso miestelio“, „Jaunojo popiežiaus“, „West World“ ir „Black Mirror“, rekomenduoju itališkąją „Gomorrah“. Šiurpus reikalas, bet tikrai vertas dėmesio.
Geriausia meilės istorija kine
Jeano Luco Godard'o pirmoji „Paniekos“ (Contempt, 1963) scena, su Brigitte Bardot ir Michelio Piccoli lovoje, yra tai, ko turėtų pakakti visiems meilės mėgėjams – nuo sentimentaliųjų iki cinikų.
Filmas, kurio iš pradžių nekentėte, o vėliau pamilote
Dažniau nutinka atvirkščiai – labai mėgstu, paskui tampu abejingas. Tarkime, šitaip susiklostė su Paulo Sorrentino. Kol jo niekas nežinojo, su didžiausiu malonumu žiūrėjau jo ankstyvuosius filmus. Kai jis pakvietė vaidinti Seaną Penną, prasidėjo garmėjimas žemyn. Tiesa, „Jaunasis popiežius“ vėl teikia vilčių.
Filmas, kuriame norėtumėte apsigyventi vienai dienai
Apichatpongo Weerasethakulo „Dėdė Būnmis, kuris prisimena savo praeitus gyvenimus“ (Uncle Boonmee Who Can Recall His Past Lives, 2010). Nors dažnai ir taip jaučiuosi kaip to filmo herojus.
Geriausia ekranizacija
Grįžtu prie Godard'o ir jo puikios „Paniekos“ pagal Alberto Moravia kūrinį.
Mėgstamiausias lietuviškas filmas
Man regis, nepelnytai užmirštas ir visai neįvertintas yra Raimondo Vabalo brechtiškas eksperimentas „Marš, marš, tra-ta-ta!“ (1964).