Kembridžo universiteto švietimo magistrantūros studijas baigusi Unė Kaunaitė neseniai išleido trečiąją savo knygą – romaną „Laiškai Elzei“. Kaip jau tapo įprasta, autorė kreipiasi į paauglių auditoriją, o šįkart aptaria patyčių problemą, nuošalyje nepalikdama nei tų, kurie tyčiojasi, nei tų, kurie nuo to kenčia.
Apie pakeitusius ir įkvėpusius filmus 15min pasakoja Unė Kaunaitė.
Filmas, kuris pakeitė (gyvenimą, dieną, supratimą apie kiną ar kt.)
„Dogvilis“ (Dogville, 2003). Visus dažniausiai sukrečia tas Larso Von Triero filmas, kurį mato pirmąjį. Man tai buvo „Dogvilis“, visų pirma pakeitęs mano supratimą apie kiną: jis filmuotas teatro scenoje, lyg vaikų žaidime kreida išvedžiojus namų sienas. Ko gero, tuo jis yra unikalus kino istorijoje, parodantis, kad kinas gali būti visiškai kitoks, bet tiek pat paveikus. Pamenu, kaip pasirodžius titrams dar ilgai negalėjau atsigauti, nes „Dogvilis“ mane privertė susimąstyti apie tai, iš kur visuomenėje/žmonėse atsiranda blogis. Tai šedevras, kurį rekomenduoju kiekvienam.
Mėgstamiausias filmas, kai jums buvo šešiolika
„Mažoji mis“ (Little Miss Sunshine, 2006), laimėjęs du „Oskarus“ ir dar 68 kitus apdovanojimus – tuomet vos dešimties Abigail Breslin buvo jauniausia „Oskaro“ nominantė. Vienu metu ir linksmas, ir liūdnas, šis filmas pasakoja istoriją apie šeimą, kuri veža savo paauglę dukrą į grožio konkursą, nors ji visiškai neatitinka tradicinių grožio standartų. Pašiepiantis amerikiečių popkultūros ypatumus, šis filmas visų pirma yra apie šeimą – kiekvieno jos nario asmeninę kelionę ir visos šeimos kelionę kartu.
Geriausia komedija
Brolių Coenų „Didysis Lebovskis“ (The Big Lebowski, 1998). Ne vienas Coenų filmas privertė mane juoktis (panašios stilistikos „Fargo“, „Raising Arizona“ ir kiti), tačiau „Didįjį Lebovskį“ mačiau pirmą iš jų filmų, gal dėl to jis ir išsiskyrė. Coenų filmai – absurdo komedijos, kuriose dar vaidina ir fantastiški aktoriai. Nesijuokti negalima.
Guilty pleasure
„Puikybė ir prietarai“ (Pride and Prejudice, 2005). Tai nėra nei geriausia ekranizacija, nei geriausias filmas, bet vaikystėje mėgau šią knygą, todėl lietingais vakarais filmo vaizdai primena vaikystės vasaras. Ir nors atrodo, kad moterys jau seniai mūsų visuomenėje nebeturi vien ištekėti, pagrindinės veikėjos nenoras paklusti nusistovėjusioms normoms vis dar ne mažiau aktualus.
Geriausia meilės istorija kine
Michaelio Hanekes „Meilė“ (Amour, 2012). Eisiu netradiciniu keliu ir nesirinksiu gražios, lengvos romantinės dramos. „Amour“ – dar vienas „Oskaro“ laimėtojas, sunkus, skaudus, pasakojantis istoriją apie du senus žmones, būnančius vienas su kitu iki mirties, tada, kai norėtųsi nusisukti. Filmas be galo sunkus, bet tai, manau, aukščiausios formos meilė kine.
Simpatija kine
Nuotaka iš Quentino Tarantino „Nužudyti Bilą“ (Kill Bill, 2003, 2004). Paauglystėje be galo mėgau šį filmą, mačiau jį ne vieną kartą ir norėjau kaip ir Nuotaka išmokti mosuotis japonišku kardu.
Geriausia ekranizacija
Milošo Formano „Skrydis virš gegutės lizdo“ (One Flew Over the Cuckoo's Nest, 1975). Dažnai viešumoje kalbu apie ploną liniją tarp „normalaus“ ir „nenormalaus“ žmogaus, o šis filmas apie psichiatrinės ligoninės pacientus yra bene geriausiai šią mintį iliustruojantis filmas.
