Marija Kavtaradzė – režisierė ir scenaristė, šiemet drauge su Tekle Kavtaradze ir Andriumi Blaževičiumi pelniusi „Sidabrinę gervę“ už geriausią scenarijų, sukurtą filmui „Šventasis“.
15min M.Kavtaradzė pasakoja apie filmą, atvėrusį kelią į europietišką kiną, ir mėgstamiausius lietuviškus filmus.
Filmas, kuris pakeitė
Krzysztofo Kieslowskio „Trumpas filmas apie žudymą“ (A Short Film About Killing, 1988). K.Kieslowskis yra mano mylimiausias režisierius ir kadangi šį filmą pamačiau paauglystėje, po to nebemačiau nieko, kas taip stipriai sujaudintų ir sukrėstų. Su „Trumpu filmu apie žudymą“ prasidėjo mano kelionė į europietšką kiną.
Filmas, per kurį paskutinį kartą verkėte
Laimės ašaros: „Gražuolė ir pabaisa“ (Beauty and the Beast, rež. Bill Condon, 2017). Labai gražus Disnėjaus perdirbinys, tik norėjosi, kad pabaisa taip ir neatvirstų į princą, nes pabaisa pasirodė daug patrauklesnis.
Liūdesio ašaros: „Mančesteris prie jūros“ (Mancherster by the Sea, rež. Kenneth Lonergan, 2017). Vienas gražiausių praėjusių metų filmų. Žavi K.Lonergano meistriškumas – kaip režisieriaus ir kaip scenaristo.
Gali būti, kad ir pamiršau dalį filmų per kuriuos vėliau verkiau, nes verkiu per maždaug 80% filmų.
Filmas, kurį matėte daugiausia kartų
„Tegyvuoja meilė!“ (Love Actually, rež. Richard Curtis, 2003) ir „Vienas namuose“ (Home Alone, rež. Chris Columbus, 1990), prieš kiekvienas Kalėdas.
„Oslas, rugpjūčio 31-oji“ (Oslo, August 31st, rež. Joachim Trier, 2011), nuolat pažiūriu įkvėpimui, jei ne visą, tai dalimis, atskiromis scenomis.
Geriausia komedija
„Bukas ir bukesnis“ (Dumb and Dumber, rež. Peter Farrelly, 1994). Šita scena:
Labai svarbu, jei pavyko nematyti antros dalies – „Dumb and dumber To“, to netyčia ir nepadaryti.
„Jie atėjo kartu“ (They Came Together, rež. David Wain, 2014) – verta pažiūrėti tik tiems, kurie turi itin didelę romantinių komedijų žiūrėjimo patirtį, nes tai yra geriausia parodija, kokią esu mačiusi, ir vienas juokingiausių filmų pasaulyje.
„Heathers“ (rež. Michael Lehmann, 1988) – kultinė juodoji komedija, su vienais geriausių filme girdėtų dialogų. Be to, Winona Ryder + Christian Slater. Sunku aprašyti malonumą, kurį jaučiu žiūrėdama šį filmą (nesvarbu kelintą kartą).
Bruno Dumonto serialas „Mažasis Kenkenas“ (Little Quinquin, 2014). Tiesiog yra scenų, kurias prisiminus pasidaro juokinga (jei kas nors žiūrės, tai prisiminkit: stalo dengimo scena). Labai patinka, kai žiūrint filmą, net negali įsivaizduoti kaip režisierius sugalvojo vieną ar kitą nesąmonę, o čia tokių buvo daug.
Guilty pleasure
80-ųjų paauglių filmai, pvz. „The Sure Thing“, „Šešiolika žvakučių“ (Sixteen Candles), „Some Kind of Wonderful“. VISOS romantinės komedijos, pvz., „Kai Haris sutiko Salę (When Harry Met Sally), „Vien tik tu“ (Only You), „Bridžita Džouns“ (Bridget Jones).
Nežinau ar tikrai vadinčiuos šiuos filmus guilty pleasure, nes manau, kad jie yra geri, tiesiog juos žiūrėti yra lengva ir visada malonu.
Geriausia meilės istorija kine
Halo Hartley „Trust“ (1990), vienas mėgstamiausių režisierių ir vienas mėgstamiausių filmų.
Citata:
– I respect and admire you
– Is that love?
– No, that's respect and admiration.
„Haris Poteris“, visos dalys: Ronis ir Hermiona. Gražiausia meilės istorija, su kuria augau.
Jau minėtasis „Heathers“. Vėlgi iliustruoti norėčiau citata, kurią pasako vienas pagrindinių herojų, Veronikos mylimasis J. D., kai randa ją, apsimestinai nusižudžiusią (išties, ji apgauna jį): „I can't believe you did it. I was teasing. I loved you. Course, I was coming up here to kill ya…“
Geriausia ekranizacija
„Atskalūno laiškai“ (The Perks of Being a Wallflower), rež. Stephen Chbosky, 2012) Pagal mylimą paauglystės knygą „Atskalūno laiškai“. Įdomu, kad ją ekranizavo pats rašytojas, kuris ir parašė scenarijų, ir režisavo filmą.
Davido Fincherio „Socialinis tinklalapis“ (The Social Network, 2010). Scenaristas Aaronas Sorkinas su režisierium Deividu Fincheriu žavi tuo, kad iš tokios istorijos (šiaip Facebooko sukūrimo drama ir teismo procesas neskambėtų labai vyliojančiai) sugeba sukurti ir trilerį, ir tiesiog žmogišką istoriją apie draugystę.
„Kelionės pabaiga“ (The End of the Tour, rež. James Ponsoldt, 2015). Paremtas Davidio Lipsky straipsniu (apybraiža?), kurį jis rašė apie rašytoją Davidą Fosterį Wallace, kai jis kartu su autoriumi keliavo paskutines jo romano turo dienas. Straipsnis niekada nebuvo išspausdintas, bet scenarijaus autorius Donald Margulies rėmėsi D.Lipsky memuarų knyga. Labai mylimas filmas.
Geriausias serialas
„Girls“ – labai gaila, kad šiais metais baigėsi.
„Parks and Recreation“. Labai juokingas.
Dabar žiūrimas „Arrested Development“. Puiki komedija – neatrodo, kad kažko bijotų.
Mėgstamiausias lietuviškas filmas
Andriaus Šiušos „Ir jis pasakė jums sudie“ (1993), Audriaus Stonio „Viena“ (2001), Igno Miškinio „Lengvai ir saldžiai“ (2004).
Labai sunkus klausimas, dėl to pamėginau tiesiog parašyti pirmus filmus, kurie atėjo į galvą – gal taip bus nuoširdžiausia. Nors visi jie skirtingi, bet kiekvienas turi tai, kas mane labiausiai žavi kine – drąsą, laisvę ir paprastumą.
