„Umberto D.“, rež. Vittorio De Sica
Jei save laikote kino festivalių žmogumi, nueikite pažiūrėti italų režisieriaus Vittorio De Sica’os retrospektyvos. Nuo neorealizmo šedevrų, socialinę kritiką bei pasakiškumą jungiančių istorijų iki Sophia Loren išgarsinusių juostų ir vėlyvojo laikotarpio kūrinių – rinktis yra iš ko.
Tačiau jeigu reiktų rekomenduoti vieną, tebūnie tai „Umberto D.“ – paskutinis neorealistinis režisieriaus filmas. Tai istorija apie pokario Romoje gyvenantį nuskurdusį pensininką, kuris neprarasdamas orumo bando prasiversti iš pensijos ir sumokėti nuomą už butą, iš kurio jį nori išguiti šeimininkė. Pamažu vyrą apninka juodos mintys. Vienintelis jo draugas – šunelis Flikas. Pagrindinį vaidmenį atliko neprofesionalus aktorius Carlo Battisti, lingvistikos profesorius iš Florencijos, kurį režisierius sutiko tiesiog gatvėje.
Filmas buvo nominuotas „Oskarui“, dažnai patenka į geriausių visų laikų filmų šimtukus. Šia juosta bei Vittorio De Sica kūryba žavėjosi ir tebesižavi ištisos režisierių kartos – Ingmaras Bergmanas, Martinas Scorsese, Hou Hsiao-hsien, Pietro Marcello, Hirokazu Kore-eda.
„Avelė“, rež. Valdimar Jóhannsson
Apdovanojimas už originalumą Kanų „Ypatingo žvilgsnio“ programoje jau savaime gali būti priežastis pamatyti šį filmą. Ypač tiems, kuriems svarbūs festivalių įvertinimai, kino tendencijos ir mados, kurie žino, kad tokiais žodžiais kaip „originalumas“ Kanai nesišvaisto. Marija (mergina su drakono tatuiruote Noomi Rapace) ir Ingvaras – bevaikė pora – gyvena atokiame ūkyje ir augina avis. Jų gyvenimas pasikeičia, kai tvarte aptinka keistą naujagimį ir nusprendžia jį pasilikti. Kas šis vaikas – likimo siųstas ženklas ar bloga lemtis? „Avelėje“ režisierius sujungia siaubo žanrą, islandų sagas, fantaziją ir realizmą. Tai istorija apie tamsiąją žmogaus pusę, apie žmogaus ir gamtos ryšį, apie motinystę ir išsilaisvinimą.
„Nepalikti žymių“, rež. Jan P. Matuszyński
Po išskirtinio debiuto „Paskutinė šeima“ (2016) lenkų režisierius grįžta su dar vienu filmu pagal tikrą istoriją. 1983-iaisiais milicininkai žiauriai, tačiau „nepalikdami žymių“ sumuša poetės ir „Solidarumo“ veikėjos Barbaros Sadowskos sūnų Grzegorzą Przemyką. Kitą dieną vaikinas miršta. Vienintelis šio įvykio liudininkas – tądien nuovadoje su Grzegorzu buvęs jo draugas Jurekas. Šis žada liudyti teisme, tačiau režimas imsis visų priemonių, kad nepageidaujamą liudininką nutildytų… Tvirta režisūra, geri aktoriai, puikus dailininko darbas, įtaigi atmosfera – ne kiekvienas apie komunistinį laikotarpį pasakojantis ir jį vaizduojantis filmas gali tuo pasigirti. Svarbiausia, kad politinis kontekstas neužgožia žmogiškos dimensijos, o dešimtmečiais nutolusi praeitis nepraranda aktualumo.
„Ką matome žiūrėdami į dangų?“, rež. Alexandre Koberidze
Filmo pavadinimą galima papildyti. Ką matome žiūrėdami į pastatus, gatves, veidus, nugaras, batus, grindinį, šunis? Futbolą? Šis impresionistinis filmas kviečia stebėti ir būti čia ir dabar. Jis nesigilina į personažų praeities traumas ir psichologines problemas. Nesprendžia socialiai jautrių temų. Neformuluoja svarbių idėjų. Nešokiruoja. Tą už jį šiandien daro kas antras europietiškas (ir ne tik) filmas, todėl, ačiū, atsibodo. Kartvelų režisieriaus istorija pilna kasdienybės stebuklų, (kino) magijos, o kartu ir paprastumo... Vieną vasaros dieną Kutaisio gatvėje susikerta Lizos ir Giorgio keliai. Jie įsimyli iš pirmo žvilgsnio, tačiau išsiskiria taip ir nepaklausę vienas kito vardo. Jie dar kartą susitiks naktį, susitars pasimatyti kitą dieną, tačiau ryte pabus neatpažįstamai pasikeitę. Tai ne tik neišsipildžiusios meilės istorija, bet ir šviesi odė miestui, jo vietoms ir žmonėms.
„Berberian garso įrašų studija“, rež. Peter Strickland
Puikusis Toby Jonesas vaidina britų garso režisierių, atvykstantį į Romą dirbti įrašų studijoje, kuriančioje garsus italų siaubo filmams. Čia, kur peiliais kapojamų daržovių garsai virsta „peiliais badomo kūno“ garsais, o aktorių spiegimas į mikrofonus veda iš proto, riba tarp fikcijos ir tikrovės po truputį ima trintis. Kuklusis garsistas vis labiau pasineria į siaubingų garsų pasaulį… Didžiausią malonumą šiame filme patirs itališkojo giallo žanro, su kuriuo režisierius įdomiai žaidžia, mėgėjai, tačiau rekomenduoju jį ir tiems, kam patinka juodosios komedijos ir stilingi kameriniai filmai.
„Suvenyras“. II dalis, rež. Joanna Hogg
Retas šių metų Kanų filmas sulaukė tiek kritikų liaupsių, kiek antroji „Suvenyro“ dalis. „Geriausias festivalio filmas“, „kerinčiai nuostabus“, „vizualiai prikaustantis“, „neįtikėtinas pasiekimas“ – epitetai ir įvertinimai, kurie dažno filmo atveju mažai ką pasako, bet puikiai tarnauja pijarui. Tačiau tik ne Hogg atveju. Jos filmas – iš tikrųjų retai kine beaplankantis vizualinis, akustinis, taktilinis išgyvenimas. Antroji dalis yra kaip įrodymas, kad po tamsos – nelaimingos ir tragedija pasibaigusios meilės – visada ateina šviesa. Pagrindinė herojė Džiulė (Tildos Swinton dukra Honor Swinton Byrne) pasineria į kūrybos procesą ir tai, ką išgyveno, mėgina paversti savo pirmuoju filmu. Hogg neslepia, kad „Suvenyras“ yra pusiau autobiografinė istorija ir ne viename interviu akcentuoja, kad antroji dalis nėra tiesiog pirmosios tęsinys. Nuo pat pradžių filmas buvo sugalvotas kaip dviejų dalių kūrinys. Todėl, jei dar nematėte pirmosios, siūlau būtinai pažiūrėti. „Scanorama“ parodys ir ją.
„Palaima“, rež. Henrika Kull
Festivaliuose visi stengiasi pamatyti svarbius, apdovanotus, didelius filmus, apie kuriuos galės diskutuoti su draugais feisbuke. Tačiau tai – saugi teritorija. Norint atradimų, verta rizikuoti ir rinktis pradedančiųjų filmus. Istorija apie Berlyne gyvenančias ir viena kitą įsimylinčias sekso darbuotojas – vokietę Sašą ir italę Mariją – tikiu, gali būti vienu iš jų. Skamba kaip socialinė drama, bet taip nėra. „Palaima“ – paprastas filmas pačia geriausia šio žodžio prasme. Jis spinduliuoja tikrumu, kuris gimsta iš dviejų charizmatiškų aktorių vaidybos, jautriu režisierės žvilgsniu į žmogų, nebandymu įvykių dramatizuoti. Rasti tokius filmus atrodo kaip palaima.
„Teisingumo raiteliai“, rež. Anders Thomas Jensen
Nesu „Adomo obuolių“ gerbėjas, švelniai tariant, tačiau naujausią danų režisieriaus filmą – juodosios komedijos, trilerio ir feel-good dramos mišinį – pažiūrėjau su malonumu. Kaip ir kūrėją išgarsinę „Adomo obuoliai“, taip ir šis, plačiausia prasme, yra apie gyvenimo prasmę tamsiausiu ir beviltiškiausiu metu. Tuo pačiu – apie atsitiktinumus mūsų gyvenimuose, apie vyrišką draugystę, kerštą ir, kaip sufleruoja pavadinimas, teisingumą. Net jeigu šis ir atrodo abejotinas. Markuso (Mads Mikkelsen) žmona žūsta traukinio avarijoje. Tuo pačiu traukiniu vykęs Otas, dėl skaičių ir statistikos pakvaišęs matematikas, bei du jo draugai mano, kad tai nebuvo nelaimingas atsitikimas, o apgalvotas išpuolis. Vyrai imasi tyrimo, kuris juos nuves pavojingais keliais.
„Pradžia“, rež. Dea Kulumbegashvili
Didelio ekrano reikalaujantis filmas, kurį „Scanorama“ dėl akivaizdžių priežasčių pakartos ir šiemet. Nors turėčiau prie ko prikibti, tačiau sunku nesutikti, kad tai išties ryškus praėjusių metų debiutas. „Pradžia“ žiūrovus nukels į Sakartvelo kaimą, kur atskirtyje gyvenančią Jehovos liudytojų bendruomenę sukrečia išpuolis, jų religinių apeigų vietą pavertęs pelenais. Po šio įvykio dvasininko žmona Jana pradeda kvestionuoti ateities perspektyvas priešiškai nusiteikusiame kaimelyje, savo santykį su tikėjimu, vyru ir savimi. San Sebastiano kino festivalio pagrindinius prizus (geriausio filmo, scenarijaus, režisierės ir aktorės) susižėręs išskirtinės formos, ritmo ir atmosferos filmas patiks Carloso Reygadaso, kuris yra vienas iš prodiuserių, kino gerbėjams bei visiems, kurie kine nori pamatyti kažką originalaus. Vadinasi, visiems.
„Sūkurys“, rež. Gaspar Noé
Gasparo Noé kiną reikia žiūrėti, o ne apie jį kalbėti. Todėl ir festivalio interneto svetainėje prie filmo tėra vienas sakinys: Gyvenimas – trumpas vakarėlis, kuris greit pasimirš. Kad būtų bent kiek aiškiau, pridėsiu ir nuo savęs: tai istoriją apie pagyvenusią porą, kino kritiką (giallo meistras Dario Argento) ir jo žmoną (Françoise Lebrun), kuriai vis labiau progresuoja demencija. Ne viename interviu režisierius atvirauja, kad filmą ėmėsi kurti atsigavęs po stipraus smegenų sukrėtimo, galėjusio baigtis mirtimi, o nufilmavo per kelias karantino savaites. Dalis kritikų „Sūkurį“ jau pakrikštijo vienu geriausių režisieriaus karjeroje. Jei ankstesnė „Ekstazė“ („Climax“), kaip sako režisierius, tebuvo filmu virtęs pokštas, tai šįkart jam norėjosi prabilti apie tai, dėl ko žmonės iš tiesų kenčia, bet vis dar gėdijasi kalbėti. Apie absoliučiai natūralią situaciją – mūsų kūnų organiką. Senėjimą. Puvimą. Mirtį.
Gediminas Kukta – kino kritikas. Daugiau autoriaus tekstų skaitykite 15min kultūra.
